Pasaka vaikams

 

Svava Jakobsdóttir (1930–2004) – viena žymiausių XX a. islandų rašytojų, žurnalistė, politikė. 1965 m. debiutavo novelių rinkiniu „12 moterų“ (Tólf konur). Savo kūriniuose, kurių pagrindinės veikėjos daugiausia moterys, nagrinėjo moters vaidmenį visuomenėje, šitaip aktyviai dalyvaudama kampanijoje už moterų teises.

Novelė „Pasaka vaikams“ (Saga handa börnum) pasirodė 1967 m. rinkinyje „Šventė prie akmeninės sienos“ (Veisla undir grjótvegg).

 

 

Kiek save prisimena, ji buvo pasiryžusi likti ištikima prigimčiai ir aukoti visas jėgas namams ir vaikams. Pastarųjų jau buvo gausu, todėl ji nuo ryto iki vakaro buvo paskendusi ruošos darbuose ir užsiėmusi vaikų auklėjimu. Dabar ji gamino vakarienę ir laukė, kol puodas su bulvėmis užvirs. Ant stalviršio, lyg numestas atsitiktinai, gulėjo daniškas žurnalas moterims. Iš tiesų jis ten buvo laikomas sąmoningai ir, pasitaikius progai, ji slapčia jį vartydavo. Vis žvilgčiodama į verdančias bulves, ji paimdavo žurnalą ir akimis permesdavo ponios Ensom* patarimų skiltį. Skiltis jai toli gražu nebuvo pati įdomiausia, bet dažniausiai trumpa. Jei pasisekdavo, bulvės išvirdavo jai baigus skaityti. Pirmasis laiškas skiltyje buvo trumpas: „Mieloji ponia Ensom, aš visada gyvenau tik dėl vaikų ir dariau dėl jų viską. Tačiau dabar likau viena ir jie niekada manęs nelanko. Ką man daryti?“ Ponia Ensom atsakė: „Padarykite dėl jų dar daugiau.“

Atsakymas, žinoma, buvo logiškas. Akivaizdu, kad nieko kito ir nelieka. Ji vylėsi, kad pati nepradės rašinėti į žurnalus apie tokį savaime suprantamą dalyką, jeigu jau taip atsitiktų. Ne, tokių skilčių, kur žmonės skundėsi ir inkštė, ji nepakentė. Būta jų ir šviesesnių, kalbančių apie vaikų auginimą ir motinystę, tiksliau pasakius, viena tokia skiltis, kurioje abu šie dalykai aptariami drauge. Pagrindiniai vaikų auginimo principai jai, be abejo, buvo žinomi, tačiau kartais ji pasijusdavo bejėgė ir pavargusi. Tuomet, atsivertusi auklėjimo skiltis, ieškodavo ten drąsos ir patvirtinimo, kad eina teisingu keliu. Tik apgailestavo, kad skaitymui likdavo vis mažiau laiko.

Neišdorota plekšnė laukė kriauklėje, tad šįkart pagundai paskaityti skiltį ji atsispyrė, užvertė žurnalą ir atsistojo. Ji šiek tiek šlubčiojo po to, kai vaikai nupjovė jai didįjį dešinės kojos pirštą. Jie norėjo sužinoti, kas nutinka, kai žmogus turi tik devynis kojų pirštus. Giliai širdyje ji didžiavosi raišumu ir vaikų smalsumu, tad kartais šlubuodavo kiek smarkiau, nei būtina. Sumažinusi verdamų bulvių ugnį, ji pradėjo valyti žuvį. Virtuvės durys atsivėrė ir prie jos priėjo šešiametis mėlynakis sūnus šviesiomis garbanomis.

– Mama, – tarė jis ir dūrė virbalu jai į ranką. Ji krūptelėjo ir vos neįsipjovė peiliu.

– Taip, mielasis, – atsakė ji, ištiesdama kitą ranką, kad vaikas galėtų durti ir į ją.

– Mama, pasek man pasaką.

Ji padėjo peilį, nusišluostė rankas ir pasisodinusi vaiką ant kelių pradėjo sekti pasaką. Beveik įpusėjus jai šovė į galvą, kad kažkuris iš vaikų, laiku negavęs valgyti, kentės. Iš sūnaus veido ji mėgino išskaityti, kaip jis elgtųsi, jai nustojus sekti. Pajutusi, kaip mintis užvaldo anksčiau minėtos dvejonės, ji susipainiojo; gausėjant vaikų ir begalinių darbų, ši jos bejėgystė priimti sprendimus tolydžio didėjo. Ji pradėjo baimintis tų akimirkų, trikdančių jos įprastą lėkimą nuo ryto iki vakaro; vis dažniau atsitikdavo, kad, stabtelėjusi priimti sprendimo, ji prarasdavo pusiausvyrą. Ir nors mėgindavo prisiminti vaikų auklėjimo skilčių patarimus, jie menkai tegelbėjo, nes jose vienu metu buvo rašoma tik apie vieną problemą ir vieną vaiką. Kitos problemos visuomet turėdavo laukti kitos savaitės.

Šį kartą sprendimo priimti jai neprireikė. Durys prasivėrė ir visi vaikai sugužėjo į virtuvę. Priekyje jų buvo vyriausias – Stjaunis. Nuo pat mažens jis rodė pasigėrėtiną susidomėjimą gamtos mokslais, tiek apie žmones, tiek apie gyvūnus. Berniukas, klausęs pasakos, nusiropštė nuo kelių ir prisidėjo prie brolių ir seserų. Vaikai apstojo ją pusračiu, o ji po vieną juos apžiūrėjo.

– Mama, mes norime pamatyti, kaip atrodo žmogaus smegenys.

Ji pažiūrėjo į laikrodį.

– Būtinai dabar? – paklausė.

Į mamos klausimą Stjaunis neatsakė. Linktelėjęs aštriu žvilgsniu jis davė jaunesniam broliui ženklą atnešti virvę, kol jis pats prie rankenos tvirtino pjūklo geležtę. Tada motiną surišo. Ji jautė mažas mazgą rišančias rankutes čiupinėjant jos nugarą. Virvė buvo laisva, ir nebūtų prireikę daug pastangų iš jos išsivaduoti, bet ji stengėsi to neparodyti. Juk jos berniukas visuomet sielojosi dėl savo negrabumo.

Stjauniui pridėjus pjūklą prie galvos, ji prisiminė savo vaikų tėvą. Įsivaizdavo jį greitai pasirodysiant: ant slenksčio su portfeliu vienoje rankoje ir skrybėle kitoje. Niekada neregėjo jo kitaip, kaip tik tarpduryje – išeinantį arba pareinantį. Anksčiau galėdavo jį įsivaizduoti tarp žmonių arba biure, bet, gimus vaikams ir jiems persikėlus į naujus namus, o jam – į naują biurą, ji tiesiog nebesusigaudė. Jis turėtų tuoj grįžti, o ji dar nebuvo pradėjusi kepti žuvies. Kraujas jau tekėjo galva, nes Stjaunis buvo prapjovęs kaukolę. Regis, viskas ėjosi kuo puikiausiai. Kartkartėmis jis stabtelėdavo, tarsi vertintų, kokio dydžio skylės reikėtų. Kraujas tiško jam ant veido, o iš lūpų sprūdo keiksmai. Jis linktelėjo mažajam broliui, ir tas iš karto atnešė kibirą, pastatė jį po žaizda, ir šis greitai prisipildė iki pusės. Tėvui išdygus tarpduryje, operacija jau buvo besibaigianti. Kurį laiką jis stovėjo kaip įbestas, gromuliuodamas priešais atsivėrusį vaizdą: žmona surišta, su skyle galvoje, vyriausias sūnus su pilkomis smegenimis delne, vaikai smalsiai susispietę į krūvą, o ant viryklės – tik vienas puodas.

– Vaikai! Kaip jums šovė į galvą tuo užsiimti, kai metas valgyti?

Jis čiupo žmonos kaukolės gabalėlį ir įgrūdo jį atgal, kol ji dar nenukraujavo. Tada perėmė vadovavimą ir netrukus vaikai puolė tvarkytis; o jis pats, nuvalęs didžiąją dalį kraujo dėmių nuo sienų, atkreipė dėmesį į puodą ant viryklės. Iš jo sklido įtartinas garsas. Vanduo buvo išgaravęs, todėl vyras nukėlė puodą ir padėjo jį ant plieninio stalviršio prie kriauklės. Pamatęs plautuvėje nebaigtas darinėti plekšnes, suvokė, kad jo žmona net nebuvo pakilusi nuo kėdės. Jis suraukė antakius. Jai buvo nebūdinga sėdėti, kai tiek daug darbo. Priėjęs prie žmonos, atidžiai pažvelgė jai į akis. Tuomet pastebėjo, kad pamiršo ją atrišti.

Kai atrišo, abu šypsodamiesi pažvelgė vienas kitam į akis. Jųdviejų ryšys niekada nebuvo gilesnis kaip tada, kai abipusio pasididžiavimo vaikais pilnos akys susitikdavo.

– Kvailiukai, – pasakė jis, o jo balsas buvo kupinas rūpesčio ir švelnumo, kuriuos jautė savo šeimai.

Netrukus jie susėdo prie stalo, visi, išskyrus Stjaunį. Savo kambaryje jis tyrinėjo smegenis mikroskopu, kol motina virtuvėje rūpinosi, kad neatauštų jo maistas. Visi buvo išalkę ir puolė valgyti. Vakarienė buvo neįprastai vėlyva. Motina atrodė nė kiek nepasikeitusi. Prieš sėsdama prie stalo ji išsitrinko plaukus ir užšukavo juos ant žaizdos; švelnus jos veidas švietė kantrybe ir pasiaukojimu, kaip įprasta valgant. Ši išraiška užsilaikė jos veide nuo tų laikų, kai pirmiausia apdalindavo vaikus, sau pasilikdama menkiausią ir prasčiausią kąsnelį. Dabar vaikai jau buvo tokie dideli, kad ir patys galėjo pasiimti geriausius gabalėlius, ir dėl to ta išraiška iš esmės tapo nereikalinga, tačiau neatsiejama vakarienės dalimi. Vakarienei baigiantis atėjo Stjaunis ir atsisėdo. Motina nuėjo atnešti jam maisto. Prieš dėdama į lėkštę, išrankiojo iš žuvies visas ašakas. Ištraukusi šiukšlių kibirą ašakoms išmesti, ji suklykė. Šiukšliadėžėje, ant viršaus, gulėjo smegenys.

Išgirdusi riksmą, iš svetainės atbėgo šeima. Tėvas, atlėkęs pirmas ir pamatęs žmoną, spoksančią į šiukšlių kibirą, greit susigaudė, kas nutiko. Šauksmas nutilo, tačiau vis dar ženklino jos veidą.

– Ar tau gaila jas išmesti, brangioji? – paklausė jis.

– Nežinau, – atsakė ji ir atsiprašomai pažvelgė į jį. – Aš nepagalvojau.

– Mama nepagalvojo, mama nepagalvojo, mama nepagalvojo, – niūniavo vienas iš vaikų, pasižymintis ypač subtiliu humoro jausmu.

Jie pratrūko kvatoti, ir juokas, regis, išsprendė problemą. Tėvas sakėsi žinąs, ką daryti – smegenų išmesti nebūtina, galima jas laikyti spirite.

Tai pasakęs įdėjo smegenis į stiklainį ir užpylė spiritu. Nunešę stiklainį į svetainę, pastatė ant lentynos prie dailių niekučių. Visi sutarė, kad stiklainis ten puikiai tinka. O tada baigė valgyti.

Smegenų praradimas nesukėlė jokių reikšmingų buities pokyčių. Tačiau iš pradžių užplūdo svečiai. Žmonės ateidavo pažiūrėti smegenų, o tie, kurie didžiavosi senu močiutės verpimo rateliu svetainės kampe, dabar pavydžiais žvilgsniais varstė smegenis ant lentynos. Pati ji iš pradžių nesijautė pasikeitusi. Jai toli gražu nebuvo sunkiau dirbti namų ruošos darbus ar suprasti daniškus žurnalus – daug kas atrodė net paprasčiau nei anksčiau, ir dalykai, dėl kurių ji prieš tai sukdavo smegenis, daugiau jos nebevargino. Tačiau pamažu ji pradėjo jausti sunkumą krūtinėje. Turbūt plaučiams nepakako vietos, tad praėjus metams nuėjo pas gydytoją. Nuodugnus tyrimas parodė, kad širdis padidėjo usus innaturalis et adsidui causa**. Ji atsiprašė gydytojo, kad pamiršo visą lotynų kalbą, kurios mokėsi mokykloje, o šis kantriai paaiškino, kaip vieno organo praradimas lemia kitų pakitimus – kaip žmogus, praradęs regėjimą, įgauna jautresnę klausą, taip ir jos širdis nebenaudojant smegenų pradėjo dirbti intensyviau.

– Tai natūralu, lex vitae***, kaip sakoma, – nusijuokė gydytojas. – Ir net abejoti nereikia, kad tie dėsniai teisingi.

Taigi, jai nesą ko baimintis. Ji – puikios sveikatos.

Nuo tų žodžių jai palengvėjo. Anksčiau ji net baiminosi esanti arti mirties, o baimė tapo vis garsesniu balsu krūtinėje, sakančiu: ką jie darys, jei mirsiu? Dabar ji žinojo, kad šis nuolat garsėjantis ir vis iškalbingesnis balsas nebuvo jokia pranašystė, o veikiau širdies balsas. Šis žinojimas ją džiugino, juk širdies balsu galima pasitikėti.

Metai bėgo, o širdies balsas rodė jai kelią – tarp vaikų kambarių, vyro kabineto, virtuvės ir miegamojo. Šis kelias buvo jai brangus ir jokie vėjo gūsiai nebuvo tokie stiprūs, kad išstumtų ją laukan. Tik viena kėlė baimę – netikėti pokyčiai pasaulyje. Tais metais, kai pieninėje penkiskart pasikeitė pardavėjos, ji jautėsi nekaip. Vaikai augo. Ji pasijuto it slogiame sapne, vyriausiajam sūnui Stjauniui pradėjus krautis krepšį, prieš išvykstant į platųjį pasaulį. Nevaldomo įkarščio apimta, ji puolė ant slenksčio, kad užkirstų jam kelią. Kai sūnus išeidamas užmynė ant jos, pasigirdo atodūsis. Jam pasirodė, kad ji verkšlena, tad stabtelėjęs tarė motinai, jog ši gali kaltinti tik save. Niekas neprašęs jos ten atsigulti. Atsistojusi ji nusišypsojo, nes jis nebuvo visiškai teisus. Ten gultis jai liepė širdis. Ji aiškiai girdėjo balsą, ir dabar, stebint, kaip jis nueina gatve, balsas vėl prabilo ir pasakė, jog galinti džiaugtis sušvelninusi pirmuosius jo žingsnius į pasaulį. Vėliau vaikai vienas po kito iškeliavo, ir ji liko viena. Vaikų kambariuose nebeturėjo ką veikti, todėl dažniausiai sėdėdavo fotelyje svetainėje. Pakėlusi akis išvysdavo stiklainį ant lentynos, kuriame visus tuos metus išgulėjo jos smegenys. Jas, tiesą sakant, jau buvo beveik pamiršusi. Šis įprotis buvo pavertęs tai kasdienybe. Kartais jas apžiūrinėdavo ir matė tik tiek, kad smegenys gerai išsilaikiusios. Tačiau malonumas į jas žiūrėti vis blėso, nes primindavo vaikus. Laikui bėgant ji pajuto dar vieną pokytį, tačiau nedrįso apie tai užsiminti vyrui. Pastaruoju metu matydavo šį taip retai, kad jam pasirodžius skubriai pašokdavo nuo fotelio, tarsi būtų sulaukusi svečio. Vieną dieną jis pats pasiteiravo, ar jai viskas gerai. Nustebusi pažvelgė į jį, tačiau, pamačiusi, kad jis nesiliauja rengęs ataskaitos, sutriko (su skaičiais jai niekada nesisekė). Savo nelaimei, ji pasakė neturinti ką veikti. Apstulbęs jis pažiūrėjo į ją ir tarė, kad jei turi smegenų, darbo visada atsiras. Žinoma, tai jis pasakė nepagalvojęs. Jis puikiai žinojo, kad ji neturi smegenų. Jo atsakymą ji suprato tiesiogiai. Nuėmusi stiklainį nuo lentynos, nuvežė gydytojui ir paklausė, ar, šio manymu, smegenis vis dar būtų galima panaudoti. Gydytojas neatmetė galimybės, kad jos dar galėtų kam nors praversti, tačiau, kita vertus, nuo ilgo laikymo spirite visi organai susitraukia. Tai požiūrio klausimas, ar verta su jomis terliotis; be to, nukentėjo nervi cerebrales****. Gydytojas dar paklausė, kas per nevėkšla jas išpjovė.

– Tuomet jis buvo dar mažiukas, vargšelis, – tarė moteris.

– Bet kaipgi čia yra? – paklausė gydytojas. – Pamenu, kad turėjote padidėjusią širdį?

Moteris nusuko akis nuo tiriančio jo žvilgsnio, ir ją ėmė beviltiškai graužti sąžinė. Ji sušnabždėjo gydytojui tai, ko nedrįso prasitarti vyrui:

– Širdies balsas nutilo.

Tai ištarusi ji aiškiai suprato, ko čia atėjusi. Atsisagstė palaidinę, nusivilko ir dailiai pakabino ant kėdės atlošo. Liemenėlė atsidūrė ten pat. Tada ji stojo nuoga iki pusės priešais gydytoją, visiškai pasiruošusi. Jis čiupo peilį, išpjovė ir po akimirkos ištiesė jai raudoną, žvilgančią širdį. Atsargiai įdėjo jai į saują, moteris suspaudė širdį delnais, o neritmiškas plakimas priminė jai narvelyje spurdantį paukštį. Ji pasiūlė gydytojui atlygį, bet tas tik papurtė galvą ir padėjo apsirengti, matydamas, kad jai sunku. Vėliau pasisiūlė iškviesti taksi, nes jos nešuliai buvo tokie sunkūs. Ji padėkojo, įgrūdo stiklainį į krepšį ir šį užsimetė ant peties. Tada, nešina širdimi, išėjo.

Prasidėjo ilga kelionė nuo vieno vaiko prie kito. Pirmiausia ji aplankė sūnus, bet nė vieno nerado namuose. Visi dirbo laivuose, ir buvo sunku pasakyti, kada grįš. Be to, sustoję gimtajame uoste, jie neturėdavo laiko niekam kitam, kaip tik pradėti vaikus.

Gūždamasi nuo marčių pykčio, ji atsidūrė pas savo vyriausiąją dukrą – ši pati atidarė jai duris. Nuostaba ir pasibjaurėjimas iškreipė jos veidą, pamačius raudoną, gleivėtą širdį, plakančią motinos delnuose, ir, apimta pasidygėjimo, ji užtrenkė duris. Žinoma, tai buvo nevalinga reakcija, ir ji iškart vėl jas atidarė, tačiau leido motinai suprasti, kad širdis jai nerūpi. Dukra nebuvo įsitikinusi, kad širdis derės prie naujų svetainės baldų. Tada motina suprato, kad kelionę tęsti nėra prasmės, nes jaunesnių dukrų baldai dar naujesni. Ji patraukė namo. Ten, paėmusi kitą stiklainį, pripylė spirito ir įdėjo širdį. Širdžiai nugrimzdus į dugną, pasigirdo gilus atodūsis, lyg sklistų iš žmogaus krūtinės. Dabar ant lentynos, kiekviena savo stiklainyje, stovėjo smegenys ir širdis. Ir jau niekas neatėjo jų pažiūrėti. Vaikai niekada nelankė. Teisindavosi esą užsiėmę. Tačiau tiesa ta, kad juos pykino visur namuose tvyrantis sterilumo kvapas.

 

Vertė Rasa Baranauskienė, Monika Jasinskytė, Aurelija Kairytė ir Ieva Sklėnytė