Raštijos blogybės

Pernai Didžiojoje Britanijoje leidykla „Granta“ išleido Jungtinėse Valstijose dirbančio vokiečių kilmės literatūros mokslininko ir filosofo Martino Puchnerio raštijos istorijai skirtą veikalą „Užrašytas pasaulis: kaip literatūra kūrė istoriją“ (The Written World: How Literature Shaped History). Pasaulinės knygos ir autorių teisių dienos, UNESCO iniciatyva nuo 1995 m. minimos balandžio 23-iąją, išvakarėse siūlome šios knygos recenziją, šių metų pradžioje išspausdintą britų dienraščio „The Times“ literatūriniame priede „The Times Literary Supplement“.

Girtaudamas Paryžiuje Modigliani ūmai panūdo nusimesti drabužius ir lanksčiu nuogu kūnu padeklamuoti Dantės „Dieviškąją komediją“. Padeklamuoti Modigliani būtų galėjęs ne tik Dantę – iš

Amedeo Modigliani eskizas

atminties jis galėjo cituoti dešimtis eilėraščių, net ir būdamas girtas; šis gebėjimas jam ypač išėjo į naudą, kai 1910 m. susipažino su jauna rusų poete Ana Achmatova ir nusprendė užkariauti jos širdį. Į Paryžių ši buvo atvykusi medaus mėnesio, bet Modigliani tai neatbaidė. Netrukus juodu užmezgė romaną ir pasislėpę Liuksemburgo sode lietui lyjant drauge deklamavo Verlaine’o poeziją. „Mudu džiūgavom, kad abu atsimenam tą patį eilėraštį“, – vėliau prisimins Achmatova.

Modigliani nuškicavo ją nuogą vertikalioje padėtyje tokiu pailgu kūnu ir apvaliu pilvu nelyginant kvapųjį moliūgą. Nupiešė ir apsirengusią šezlonge panašią į sfinksą. Jo teigimu, iš viso apmetęs 16 eskizų. Jųdviejų santykiai netruko ilgai, tačiau Achmatova tuos piešinius parsivežė į Rusiją ir vieną pasikabino ant sienos. Kai rusų poetę sutinkame Martino Puchnerio knygoje – naujoje vaizdingoje raštijos istorijoje, – ji jau dukart išsiskyrusi, bet tebecituoja poeziją iš atminties: šįsyk savo pačios – draugėms 4-ojo dešimtmečio Leningrade. Modigliani eskizas yra vienas iš tų kelių jos namuose dar likusių popieriaus lapų. Įsiminusi ji sudegino savo naujausių eilėraščių juodraščius ir dabar nerimastingai tas eiles patiki būreliui moterų, kad išsaugotų atmintyje, iki pasibaigs „Didysis valymas“ ir nebebus taip pavojinga jas užrašyti. Pribloškiantis Achmatovos „Requiem“  galiausiai buvo išspausdintas 1963 m. Vokietijoje, Rusijoje – 1989-aisiais.

Sokratas numatė tokius laikus, kai pamiršime, kaip atsiminti. „Iliada“, „Odisėja“, Gilgamešo epas ir senovės Indijos epas „Ramajana“ buvo perduodami sakytinės tradicijos būdu, kuriam, atrodė, lemta išnykti, visuotinį pasitikėjimą pelnius papirusui. Achmatova įsiminti buvo priversta, Sokratas tokį būdą pasirinko pats. Jis yra vienas iš daugelio didžių mąstytojų, užsitarnavusių vietą Puchnerio knygoje apie „raštijos pasaulį“, nors nepaliko jokių raštų. Jėzus rašo vos vieną kartą – smėlyje, taigi jo žodžiai išpustomi. Budos išmintis saugoma jo mokinių atmintyje. Konfucijus moko pavyzdžiais. Kiekvienas iš jų turi savų sumetimų vengti rašto. Rašytinis žodis stokojo žmogaus kalbėjimo gyvybės; jis skatino tingumą; buvo pavojingai neatsparus klaidingai interpretacijai. Brahmanai V a. pr. Kr. Indijoje taip didžiavosi galėdami įsiminti tarpusavy pasiskirstytas vedų istorijas, kad nematė prasmės jų atpasakoti pašaliečiams, idant visa tai būtų užrašyta.

Kova tarp sakytinio ir rašytinio žodžio vyksta kiekviename šios knygos skyriuje. Harvardo anglų literatūros ir komparatyvistikos profesorius, „Nortono pasaulinės literatūros antologijos“ vyriausiasis redaktorius Puchneris tiesioginio vertinimo išvengia pasitelkdamas seriją vinječių, kuriose vaizdžiai parodyta, kokia užrašymo nauda ir kas dėl to prarandama. Mes aptinkame raštų, kurie saugo ir naikina, jungia ir skaido. Šokinėjame nuo Aleksandro Didžiojo „Iliados“ nuorašo iki žydų Šventraščio, nuo Martyno Liuterio pamokslų iki majų knygos kultūros, nuo Goethės iki Komunistų partijos manifesto.

Rašto istorija prasideda maždaug 3,5 tūkst. metų pr. Kr. Mesopotamijoje, kur rašyta molio lentelėse, tačiau pirmosios šiuolaikinės abėcėlės išradimo nuopelnai priskiriami finikiečiams, o popieriaus išradimo – kinams. Lygaus ir lengvo rašymo paviršiaus išradimas buvo laikomas tokiu svarbiu dalyku, kad arabų kariai, kaip teigiama, VIII a. paėmė į nelaisvę kinų popieriaus gamintojus ir prievarta išgavo popieriaus receptą. Nuo to laiko popierius Šilko keliu atkeliavo į Bagdadą, kur buvo gaminamas dideliais kiekiais. Kinai popierių gamino iš šilkmedžių plaušų, arabai – iš nudėvėtų drabužių skiaučių.

Puchneris neprilygstamai aprašo popieriaus vaidmenį literatūros formavimosi procese. Jis įveda mus į „Sakmės apie princą Gendžį“, XI a. anoniminės autorės Murasaki Šikibu sukurto klasikinio japonų romano, pasaulį – pro popieriaus uždangas, skiriančias sakmės princą nuo mergaitės, kurią šis slapčia stebi pro langą. Popierius – išskleidžiamos širmos, spalvingų vėduoklių – skiria juodu, bet gali ir sujungti. Vaikinas rašo mergaitei eilėraščius, o popierių sulanksto taip, kad atrodytų kuo neoficialiau ir nerūpestingiau. Kai dešimt-metė mergaitė neatsako, princas pagrobia ją ir išmoko rašyti savo pačios eilėraščius. Princas jai rašo ant kietagrūdžių (tokių augalų) šaknimis dažyto purpurinio popieriaus, kuris ir suteikia mergaitei vardą – Murasaki (šiuo japonišku žodžiu vadinama purpurinė spalva – vert. past.).

XV a. Johanneso Gutenbergo įkurtoje spaustuvėje remtasi rytietiškomis technikomis. Gutenbergo išradimas („jei vis dar norime jį taip įvardinti“, rašo Puchneris) „mažų mažiausiai paremtas idėjos perdavimu“. Tikėtina, kad per Konstantinopolį ir Šilko kelią Gutenbergą Vokietijoje pasiekė žinios apie kinų ištobulintus knygų spausdinimo būdus – medines trinkeles ar išskaptuotas raides teksto eilutėms sudėti. Gutenbergo sukurtoji pirmoji spausdinimo mašina buvo ankstesnių idėjų kulminacija. Mašina sudaryta iš vyno preso, į kurio vidų buvo dedamas sudrėkintas arabišku metodu iš medžiagos skiaučių pagamintas popierius, ir eilės pavienių kilnojamųjų raidžių. Kaip aiškina Puchneris, europietiškas spausdinimas buvo taip ištobulintas ir toks veiksmingas, kad nepraėjus nė amžiui spaustuvininkai pajėgė leisti Liuterio pamokslų egzempliorius sparčiau, nei Bažnyčia juos mėtyti į laužą.

Tokia spausdinimo sparta ir našumas galėjo atsisukti ir prieš pačius rašytojus. 1614 m. Alonso Fernándezo de Avellanedos iš Tordesiljaso slapyvardžiu pasirašęs asmuo išleido „Don Kichoto“ tęsinį, ir Cervantesui neliko nieko kito, kaip tik kuo greičiau sukurti autentišką tęsinį. „Cervantesas suprato, kad tikrasis kaltininkas – ne apsišaukėlis pamėgdžiotojas, – rašo Puchneris, – bet naujasis spaudos pasaulis, dėl kurio tiek jo paties kūrinys, tiek padirbinys galėjo taip plačiai pasklisti. Cervantesas priėmė vienintelį galimą logišką sprendimą – pasiuntė savąjį riterį stoti akistaton su šia spaudos kultūra.“

Įdomu, kaip Cervantesas būtų priešinęsis internetui? Puchneris užsimena apie „Pottermore.com“, oficialią svetainę, skirtą neslopstančiam Hario Poterio epopėjos tęsinių poreikiui malšinti, bet atvirai nesvarsto keblumų, susijusių su knygų gerbėjų kūrybiniu proveržiu. Cervanteso konkurentas, norėdamas publikuoti „Don Kichoto“ pasakojimą, privalėjo išsirūpinti karaliaus leidimą, o dabar kiekvienas norintis gali internete skelbti savo paties sukurtą originalaus literatūros kūrinio tęsinį. Šiuo metu svetainėje „Fanfiction.net“ galima rasti ir perskaityti per 4 tūkst. Jane Austen „Puikybės ir prietarų“ tęsinių bei variacijų ir beveik 800 tūkst. tekstų, vaizduojančių Harį Poterį. Sąžiningos panaudos ir autoriaus teisių pažeidimo ribos šiais laikais kaip niekad apsitrynusios.

Puchneris pabandė atsekti, kaip klostėsi daugelio literatūrinių kūrinių likimas mirusių autorių gimtosiose šalyse. Kelis knygos skyrius jis užbaigia psichogeografiniais savo kelionių aprašymais, kurie, nors ir gyvi, kartais atrodo nereikalingi. Pavyzdžiui, Puchneris seka įkandin Goethės į Siciliją, kur apsilanko Via Goethe – „Goethė čia nebuvo apsistojęs ir galbūt net nėra buvęs, bet man patiko“, Pizzeria Goethe – „neatrodė patraukliai, o ir šiaip buvo uždaryta“, Lavanderia Goethe, kur išsiskalbia drabužius: „Kol laukiau, svarsčiau, kaip skalbėsi pats Goethė.“ Iš trumpos pastraipos sužinome, ką Goethė dėvėjo keliaudamas po Siciliją – baltas apsiaustas, bridžiai, vokiška skrybėlė, nevokiški batai, o viskas reziumuojama šitaip: „Laukdamas skalbinių (man nepavyko aptikti duomenų, kas apskalbė Goethę) aš suvokiau, kad Goethės misija buvo panaši į manąją, kad jis lygiai taip pat vylėsi, jog kelionė į Siciliją padės jam susidaryti literatūros vaizdą.“

Kur kas didesnė Puchnerio stiprybė – mintys apie pačią literatūrą ir laiko bei geografijos neribojamų idėjų bei įtakų sankaupa. Budistų nepritarimas „Sakmei apie princą Gendžį“ lyginamas su Cervanteso pasibjaurėjimu populiariaisiais riterių romanais, o Liuterio manipuliavimas besirandančia spaudos kultūra parodomas kaip valstybės vykdomos spaudos kontrolės Achmatovos poezijos kūrimo laikais prielaida. Niekada nepaleisdamas tavo dėmesio Puchneris įkvepia tau susižavėjimo tais autoriais, kurie įveikė jų kūrybos leidybos kliūtis, bet drauge keistai įžiebia sakytinio žodžio romantikos ilgesį.

Puchneris ne vienintelis brėžia paralelę tarp internetinių puslapių „slinkties“ ekrane ir papiruso ritinio „vartymo“. Jis net sukilnina tviterio žinutes, įžvelgdamas jose „galbūt grubokas atmainas trumpų eilėraščių, kuriais buvo bendraujama Hejano imperatoriškajame dvare Murasaki Šikibu ir „Sakmės apie princą Gendžį“ laikais“. Sakytinis literatūros perdavimo būdas vienijo tokią galybę žmonių, kad nūdien populiarumo nustojęs mokymasis atmintinai atrodo kone tragiškai. Galbūt nerealu vaizduotis, kad šiandieninis literatūros leidybos prieinamumas pažadins lėtos, kolektyvinės, sakytinės literatūros vystymosi alkį, tačiau ateitis gali slypėti ir praeityje. Istorija ir šiuolaikinio raštingumo didėjimas įtaigotų, kad išties stovime ties kažkokiu „slenksčiu“, bet ties kokiu, dabar dar negalime įžvelgti.

www.the-tls.co.uk

Vertė Andrius Patiomkinas