Nutikimas

Šiandien, kaip ir kasdien, užrakinau buto duris ir išėjau į lauką. Ir kaimynė pro langą stebėjo mane išeinant. Ir higienos prekių parduotuvė atsidarė kaip tik tuo metu, kai žingsniavau pro šalį. Bet tik troleibuse pastebėjau, kad kišenėje nėra telefono. Nei vienoj, nei kitoj; nei krepšyje nėra. Galvoju, apsieisiu aš be to mobilaus. Gal nieks neskambins, o jei ir skambins, tai jų bėda. Vienaip ar kitaip – telefono aš su savim neturiu. Kitaip tariant, esu aš tik su savim, be telefono… O troleibuse visi sulindę į išmaniuosius žlibina primerktom akutėm ir manęs betelefonio nepastebi. Gal be mobiliojo aš kaip ir nepilnas žmogus? Tik užsimąsčiau ir pražioplinau savo stotelę. Nieko, išlipsiu kitoj, paėjėsiu truputį, juk netoli. Nors, palaukite, gal nebūtina man į tą biblioteką, jei jau taip reikalai susiklostė? Ne kasdien gi šitaip nutinka. Nueisiu kur nors, pavyzdžiui, pasivaikščiot po parką, mat oras kaip tyčia žvalus ir pušis vėjas ošina… Juk žengti parku be telefono – visai kita emocija! Panašus jausmas, kaip kelerius metus nešiojus aptemptus džinsus užsimauti laisvas sportines kelnes.