GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Londono knygų mugė

 

Autorės nuotrauka

Autorės nuotrauka

Visos knygų mugės panašios – tiek Leipcigo, tiek Paryžiaus, tiek Vilniaus, tiek Londono. Skiriasi nebent tuo, kad Londono knygų mugėje nenusipirksi… knygos. Jos funkcija – susitikti, parodyti, keistis kontaktais, sudaryti sandorius. Ir pats Londonas nelabai kuo skiriasi nuo Europos didmiesčių – nebe Dickenso laikai. Tik tiek, kad eismas priešinga kryptimi susuka galvą. Ir rozetės ne kaip pas žmones. Važiuodami iš Lutono oro uosto matėm žydų kvartalą – ortodoksai su skrybėlėmis ir peisais britiškos architektūros fone. Tiek ir egzotikos. Beveik visą laiką purškė lietaus dušas, bet su tuo buvau susitaikius iš anksto. Mažos užeigėlės, mimai, metro muzikantai, rasinė įvairovė ir įvairūs frykai – viskas kaip padoriame didmiestyje.

Visi norėjom aplankyti „Tate Modern“ galeriją – perėję tiltą per Temzę, ant kurio pardavinėjo skrudintus migdolus, susivokėme esą visa govėda. Šlepikas juokingai pasakojo, esą kinai Temzės pakrantėje gaudo krabus ir paskui patiekia tokiems kaip mes. (Beje, tą pačią dieną vakarieniavome kinų kvartale su raudonais apvaliais žibintais, į kurį atvedė Paulina Eglė Pukytė, bet krabienos niekas neužsisakė.) „Tate Modern“ pamatėm modernizmo ir postmodernizmo klasikus – Picasso, Beuysą, Warholą, Duchamp’ą, Lucianą Freudą ir kt. Nacionalinėje galerijoje puikavosi prerafaelitai, Leonardo ir kiti Renesanso genijai, Rembrandtas ir pats tapybos tėvas van Goghas. Marius Burokas fotografavo gyvūnėlius ir mintyse rašė eilėraštį pavadinimu „paveikslų kampai“ (galerijose jam visada sukyla įkvėpimas). Galerijos, kaip civilizuotoje šalyje, nemokamos – dideli srautai žmonių. Bet galima nusipirkti bilietą į, pvz., rinktinę Monet parodą – 22 svarai.

Atvažiavome, beje, dirbti. Mes, poetai, dar prieš mėnesį gavome po porininką, su kuriuo turėjome parengti vadinamąjį collaborative poem – ar tai būtų performansas, ar bendras tekstas. Buvo labai įdomu, Vilniuje irgi rastųsi daug šio žanro gerbėjų, jei jau taip mėgstamas slemas. Pvz., Mariaus B. porininkas išsivertė jo lietuvišką eilėraštį per „Google“ vertėją ir, šį tą paknebinėjęs, gavo įdomų dadaistinį tekstą. Marius nemažai skaitė apie Vilnių ir lietuviškąją tapatybę. Mudvi su rumune Simona Nastac karpėme sukneles, nes abi turėjom tekstų (ir vertimų) apie jas. Aušra Kaziliūnaitė šiame žanre jautėsi kaip žuvis vandenyje – faktiškai ji jau gali rašyti ir angliškai ir laisvai improvizuoti performansus. Į skaitymus istoriniame pabe „The Wheatsheaf“, kuriame kadaise rinkdavosi George’as Orwellas, Dylanas Thomas, Philipas O’Connoras ir panašūs veikėjai, atėjo daug lietuvių. Rimas Užgiris perskaitė puikiai išverstą Benedikto Januševičiaus eilėraštį. Tretieji skaitymai vyko vadinamojoje Poetry Society; man kliuvo drovus porininkas britas Johnas Cleggas, kuris, kaip ir aš, nemėgsta performansų (nieko prieš juos stebėti, bet ne atlikti). Dėsninga, kad nemažai poetų rašo ir performina apie „Brexitą“ – ypač Londone gyvenantys imigrantai, kurių ten nemažai. Poetai, nors užsiima ir menkai parduodamu žanru, gavo visai nemenkai paplušėti. „Parthian Books“ išleido Aušros Kaziliūnaitės ir Mariaus Buroko poezijos rinktines, taip pat lietuvių, latvių ir estų šiuolaikinės poezijos rinktinę „New Baltic Poetry“. Jas reikėjo pristatyti, susipažinti su kaimynais bendraautoriais (tai visuomet į naudą, mes per mažai bendraujame). Dar, mano žiniomis, „Blodax Book“ išleido Gintaro Grajausko poezijos knygą, „Noir Press“ kiek anksčiau – Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimą į marmurą“. Alvydas Šlepikas mugėje kalbėjo apie romano „Mano vardas – Marytė“ būsimą leidimą, Undinė Radzevičiūtė ir Kristina Sabaliauskaitė pelnė daugybę simpatijų, o Jonas Mekas apskritai sutiktas kaip roko žvaigždė. Ir, aišku, angliškas knygelės „Laimė yra lapė“ leidimas geroje britų leidykloje „Thames & Hudson“ – ją iškart pamatėme „Tate“ galerijos suvenyrų parduotuvėje tarp knygų vaikams. Pokalbio su Tomu Venclova nemačiau, bet, sprendžiant iš lietuviškų antraščių, akcentas buvo politika. Puiku! Pagaliau ir poeto balsas gali skambėti tame lauke.

Mūsų viešbutis buvo Žvėryną primenančiame geresniame rajone, kur namai, kaip teigė skelbimai, kainuoja milijoną svarų. Knygų mugė čia pat, 20 minučių pėsčiomis. Įdomu, kad Londone prabangus kvartalas ribojasi su industriniu – juos skiria vien geležinkelio linija. Knygų mugė pasitiko didingomis Baltic Countries iškabomis – atrodė tikrai iškilmingai. Daug kur kabėjo lietuvių rašytojų portretai. Labai gerai dirbo Lietuvos kultūros instituto komanda – tos itin disciplinuotos moterys, kurios pasižymi mirtinu punktualumu ir suranda net pasiklydusius miške. Stende buvo daug savanorių, visų trijų Baltijos šalių atstovai bendravo tarpusavyje – paliko jaukų įspūdį. Dėmesio sulaukė vaikų knygos ir jų dailininkai – latvių, lietuvių ir estų paroda, iliustruojanti pasakas ir sakmes apie vilkus, kabojo vaikų erdvėje. Galima buvo pasirinkti ir atvirukų.

Nors tai mano pirmas kartas Londone, nesiveržiau į jokius turistinius objektus, tauerius, bigbenus ir pan., bet Vestminsterio katedrą norėjau pamatyti. Joje amžinu miegu snaudžia ištisos monarchų dinastijos ir nežinomas Pirmojo pasaulinio karo kareivis. Man ypač patiko, kad ten esama ir poetų kampelio – palaidoti ar bent įrašu pagerbti Jane Austen, seserys Brontë, lordas Byronas, T. S. Eliotas, Tedas Hughesas, Johnas Keatsas, C. S. Lewisas, Dylanas Thomas, Oscaras Wilde’as ir kiti. Vaizduotė juos visus pavertė karaliais. Abatijos sode, kur turistai sėdėjo ant suoliukų, kramtydami sumuštinius, išlindo balta katė. Tokia pat sociali kaip ir mano katinas – prie visų ėjo kniaukdama, gal pelnys kokį dešros griežinėlį. Abatijos krautuvėlėje pirkau dukrai vaikišką knygą apie Eduardą Išpažinėją – ją su malonumu suskaičiau pati, nes nedaug ką žinau iš monarchų istorijos. Iš knygų dar pirkau Roxanne Gay „Bad Feminist“ – lėktuve paskaičiau kiek ir nusivyliau. Tiek daug to niekam neįdomaus Aš – išpažintinė proza, jei tiksliai vartoju šį terminą. Lietuvių kalba tiems išpažintizmams savaip palankesnė, nes nebūtina to Aš kišti į kiekvieną sakinį. Knyga globaliojoje žiniasklaidoje vertinama kaip „aštri“, bet man ji pasirodė drungnoka. Gal tikrai ir pas mus feminizmas nevėluoja, yra perėjęs visus raidos etapus, o jo idėjos pasiekiamos gimtąja kalba.

  

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.