Dievoieška šiuolaikinėje literatūroje

 

Abiturientės kalbėjimo įskaitos rašinį atsiuntė Vilniaus licėjaus mokytoja Aida Balčiūnienė

 

„Ar tiki Dievą?“ – paklausti nūdienos žmogaus būtų laikoma net kiek nepadoru. Kas verčia žmones apeiti šį klausimą kasdienybės ritme ir kodėl jis neišnyksta, kodėl daugelis tvirtai netartų „ne“? Kaip teigia Arvydas Šliogeris, „tu atsakytum: na, aš nežinau, ar tikiu, ar ne, nes tikėjimas – dalykas rizikingas, jo negalima turėti kaip akmenėlio rankoj ar nosinės kišenėje“. Racionaliai mąstant, dievoieška išvis neturi naudos individo gyvenime, tai neaiškus dalykas, kuriam verčiau nešvaistyti laiko, tiki pasaulio būtimi – ir to visiškai pakanka. Tačiau jau Blaise’as Pascalis iškėlė mintį, kad jei pasaulyje nematytų nieko, kas bylotų apie dievybę, apsispręstų ją neigti, o jei visur matytų kūrėjo ženklus, rastų atilsį tikėjime. Ši būsena, anot Leszeko Kołakowskio, yra būdinga ir šiuolaikinei visuomenei, kitaip tariant, „esame tikri tik dėl savo netikrumo“. Verta prisiminti ir vieną didžiausių Vakarų Europos žaizdų – Friedricho Nietzschės paskelbtą Dievo mirtį, kuri, prilyginta atkabintai Saulei nuo Žemės, neišvengiamai palietė visą Europos kultūrą, iškilo absurdo ir pasaulinio chaoso problema. Praėjo daugiau nei amžius, o mes vis dar apimti tos pat jausenos. Kaip į tai reaguoja dabartinė literatūra?

 

Kodėl blogis klesti?

 

Dievo egzistavimu verčia abejoti loginės prielaidos arba skaudžios patirtys – neteisybė, neviltis, nekalta kančia. Tai skatino gvildenti teodicėjos, t. y. Dievo pateisinimo dėl blogio persvaros pasaulyje, idėjas. Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė Dalia Čiočytė straipsnyje apie teodicėją cituoja kiek ironišką britų filosofo Bertrando Russello mintį: „Tarkime, jūs gavote apelsinų dėžę, kurią atidarius paaiškėjo, kad visi viršutinio sluoksnio apelsinai sugedę. Tokiu atveju juk nepasakytumėte: „Giliau esantys apelsinai tikriausiai geri, kad būtų atkurta pusiausvyra.“ Jūs pasakytumėte: „Tikriausiai visa ši siunta yra bloga“, – ir iš esmės tai moksliškai mąstantis asmuo turėtų pasakyti apie visatą.“ Šiuo pavyzdžiu norima pasakyti, kad neįmanoma pateisinti blogio apraiškų kaip atsvaros tiesai – tai yra įsimetęs puvinys, dėl kurio likęs pasaulis netampa savaime geresnis, atvirkščiai – netiesa, klaidos ir skriaudos paveikia ir sveikąją pasaulio dalį. Tad kur tuomet yra visagalis Dievas, kai jo labiausiai reikia?

„Gatvėj spardomas šaukiasi Dievo žmogus… rėkė rėkė, / užkimo“, – prabyla lyrinis subjektas šiuolaikinio lietuvių poeto Sigito Parulskio eilėraštyje „Gardas“. Žmogus yra apleistas ir pamirštas Dievo, kaip ir visas kenčiantis pasaulis. S. Parulskis nevengia desakralizuoti religijos (kai kur vadina ją autopsichoterapija), o su požiūriu į Dievą itin susijęs vienas įvykis, giliai įsirėžęs į atmintį, – 11 klasėje paties parašytas rašinys apie Salomėjos Nėries eilėraštį pagal Čiurlionio ciklą „Mirties procesija“. Suvokta mintis buvo tokia paveiki, kad jaunasis autorius patyrė savotiškas konvulsijas, o iškviestas skaityti rašinio prieš klasę pajuto, kaip suima krūtinę, dingsta balsas. Žvelgdamas iš dabartinės perspektyvos S. Parulskis teigia, kad tada bene pirmą kartą suvokė esąs mirtingas, pirmą kartą pajuto mirties jėgą. Šis „belangio mirimo“ įvaizdis itin stiprus poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“, kur lyrinis subjektas mato aplink save daiktus, kas sekundę slenkančius į nebūtį, kaip, baisiausia, ir jis pats. Pastangos pamiršti visa tai yra tik nevykęs bandymas „įbrukti pleištą tarp savęs ir nebūties“, visur „pilni laukai, pilni plaukai mirties“, o eilėraštyje „Skylės“ tiesiog konstatuojama: „Nėra čia nieko. Laikas ir skylė.“ Ši skaudi egzistencinė tuštuma primena Paolo Sorrentino serialo „Jaunasis popiežius“ sceną, kai popiežius, sėdėdamas naktį ant stogo su nuodėmklausiu, taria, kad tikriausiai Dievas buvo pavargęs mechanikas, gyvenęs mažame bute, užkūręs mašiną – pasaulį, tuomet išsigandęs jos vyksmo ir pabėgęs…

 

Ribinės situacijos

 

Ir P. Sorrentino herojus, ir S. Parulskio lyrinis subjektas nevengia konfliktuoti su Dievu. Tačiau, kaip „Jobo dramoje“ rašo Antanas Maceina, „noras bylinėtis su Dievu yra noras save sukurti savo būties pastangomis“. Kai individas pasiekia ribines situacijas, jis suvokia, kad savo sumenkusios būties nebegali atkurti iš savęs paties, ir tuomet susiduriama su transcendencija, nes tik ji turi galią atkurti būtį. Tai galima įžvelgti ir S. Parulskio eilėraštyje „Vidinis kraujavimas“, kuriame išgyvenama ribinė situacija – didžiulis skausmas dėl tėvo mirties, atidarius šaldytuvą randama bekraujė tėvo galva, ir lyrinis subjektas su siaubu suvokia, kad „ką tik kažkas / su romėniška ietim / ieškojo manyje / Dievo“. Ribinėse situacijose keičiasi požiūris į dievybę, patiriamas skausmas ar kančia dažnai išsiveržia kaip skundas, bet jis skirtas ne kam kitam, o būtent Dievui. Tai rodo, kad mūsų būtis nėra pajėgi remtis vien savimi, ir tai sukelia šiuolaikinėje literatūroje vykstantį intensyvų dialogą su Dievu.

 

Neaiški nuojauta

 

Iracionali nuojauta žmogui byloja apie transcendencijos buvimą. Mistiškas būties pajautimas, akimirkos „šis tas daugiau“ atveda asmenį į dievoiešką. Realybė ta pati, tačiau skiriasi jos matymas. Ne veltui Švedijos akademija, 2011 m. poetui Tomui Tranströmeriui paskirdama Nobelio premiją, savo sprendimą motyvavo tuo, kad „jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės“. Metaforos meistru vadinamo T. Tranströmerio poezijoje apstu daiktiškumo, per kurio subtilų pajautimą reiškiasi religinė didybė. „Saulėj spindi ledu apsiklojusi upė, / čia – pasaulio stogas, / tyla“, – vos trimis eilutėmis eilėraštyje „Pagal radiusą“ pagaunamas didis grožis, kuriame ir slypi esmė, atsivėrimas pasaulio paslapčiai. Tokios akimirkos turi galią giliai įstrigti atmintyje, ir norisi tikėti, kad kiekvienas žmogus yra bent kartą patyręs tokią stebuklingą pajautą.

 

Išsiasmeninimas

 

Svarbu išmokti matyti savo erdvę, nes jei tiki pasauliu, privalai tikėti ir dieviškąja jo esme, tik tai yra itin sunku, nes esi priverstas susitelkti į būties atomą, atsiriboti nuo savęs. Tarsi pabrėždamas šią A. Šliogerio idėją, T. Tranströmeris eilėraštyje „Žiemos formulės“ rašo: „Čia niekas kita, išskyrus „čia“. // O tai, kas buvo „aš“, yra tik žodis / gruodžio tamsos gerklėje.“ Tokios patirtys aptinkamos ir lietuvių poeto Rimvydo Stankevičiaus lyrikoje. Eilėraštyje „Septyni nusiskundimai“ išsiasmeninimas pateikiamas kaip būdas patirti transcendenciją, lyrinis subjektas prisipažįsta supratęs, kad ilgiausiai nepakitę išlieka debesų raštai ir paukščių kantatų repertuarai, vadinasi, juose slypi amžinybė ir tikroji vertė, į tai ir reikia įsitverti. Visa tai rinkinyje „Šermuonėlių mantija“ prilyginama žengimui už saugos rato, kur „pamatyti žiogą reiškia žiogu tapti“, ir nors kol kas to nemokama paaiškinti, „visa tai – / Tikrai įrodo Dievą“. R. Stankevičius iš aptariamų lietuvių poetų išsiskiria tuo, kad yra tikintis žmogus, naujausiame rinkinyje galime justi ir kiek krikščionišką gelbėjimo motyvą, lyrinis herojus svajoja būti ištrauktas iš nebūties norvegų žvejų, kurie gali būti „apsimetę šerkšnu, / Sparnuotais praeiviais, / Eilėraščiais…“ Todėl gyvenimo grožiu, kuriame slypi didžiulė gyvybinė jėga, vėl tampa gyvenimo pajautos, kurios yra tarsi neparašyti eilėraščiai, pats R. Stankevičius viename interviu prisipažįsta, kad tikruoju tikslu laiko ne patį rašymą, o kad žmogaus širdis būtų pilna tokių neužrašytų poetinių akimirkų.

 

Poezijos kalba

 

Visgi kai R. Stankevičius uždavė klausimą kitam šių dienų poetui Aidui Marčėnui, ar šis nemanąs, kad Dievas klausosi jo eilėraščių, A. Marčėnas atsakęs, jog tai suktas, stankevičiškas klausimas, esą „sunku ateistui atsakyti. Ar skaito? Kartais atrodo, kad ir rašo…“ A. Marčėno poezija žavi metafiziniais virpėjimais, kuriems užrašyti, kaip teigia pats poetas, reikia ir intuicijos, ir meistriškumo. Būtent kūryba rašytojui tampa būdu pajusti pasaulio dieviškumą, štai eilėraštis „Diena“ kalba apie kasdienės būties ir laiko tėkmės įgytą prasmę perėjus per sielos kūrybines galias: „Menas / yra valandų stiklą / pavertus sekundžių smiltimis / liepsnojančios sielos žaizdre / vėl išlydyti vientisą dieną. Kuri, / nors akimirksniui prieš duždama, / atspindėtų pasaulio vienovę.“ Todėl atsivėrimas akimirkai arba tokių akimirkų sulydymas poezijos kūrinyje gali tapti keliu į absoliuto pajautą.

 

Be pabaigos

 

Šių dienų literatūra vis dar ieško Dievo per maištą, per kančią, atsigręždama į tai, kas arčiausia, arba klausydamasi poezijos kalbos. Nenuostabu, kad literatūros tendencijos atspindi ir mūsų pačių jausenas ar nuojautas. Dažnai šie aptarti dievoieškos keliai yra susipynę, ir per gyvenimo tarpsnius individas gali keisti požiūrį į Dievą ir santykį su juo. Nors atsidūrę ribinėse situacijose ir negalime racionaliai paaiškinti jo veikimo, tai rodo, kad negalime visko grįsti vien savimi, negalime atkurti savo būties vien iš savęs. Dievas gali būti miręs psichologiškai, žmogus gali jį neigti, tačiau filosofinė abejonė visada išlieka. Neaiški pajauta verčia kelti Dievo klausimą, kuris visada ir senas, ir naujas. Pasak A. Šliogerio, mes nuolat sugrįžtame prie to paties, tačiau apmąstymas skleidžiasi dabarties akimirkoje ir todėl yra naujas. Jei tai klausimas be atsakymo, tai „gal ir be vilties? Ne, kaip tik su viltimi, nes viltis ir yra tai, kas neturi pabaigos, sprendimo ar atsakymo.“ Kiekvienas žmogus yra klausimas, kuris atsakomas ne teoriniais traktatais, o savo individualiu buvimu, savitu Dievo suvokimu. Ši amžina abejonė ir leidžia neprapulti reikalų gniaužtuose ar istorijos įvykių sūkuryje, nes

 

Visa tai iš tiesų nėra verta mūsų pasitikėjimo.

Penki styginiai instrumentai sako, kad mums reiktų pasitikėti kažkuo kitu.

Kuo? Kažkuo kitu, tie garsai palydi mus ten.

Tarsi šviesai užgesus laiptinėj, kai ranka pasikliauja turėklu,

kuris veda per tamsą.

(Tomas Tranströmer)