Rašymas teatrui

 

Šią kalbą britų dramaturgas, poetas, režisierius Haroldas Pinteris (1930–2008) pasakė Nacionaliniame studentų dramaturgijos festivalyje Bristolyje 1962 metais. Joje išdėstyti svarbiausi būsimojo nobelininko dramaturginės poetikos principai.

 

Nesu teoretikas. Nesu autoritetingas ar patikimas jokios scenos – nei teatro, nei politinės – komentatorius. Aš rašau pjeses, kai sugebu rašyti, tik tiek. Nei daugiau, nei mažiau. Todėl kalbu šiek tiek nenoromis, žinodamas, kad galimi mažiausiai dvidešimt keturi bet kokio pasakymo aspektai, priklausomai nuo to, kur tuo metu stovi arba koks oras. Kategoriškas tvirtinimas, man regis, niekada nebus amžinas ir neatšaukiamas. Todėl nė vieno mano pasakymo nereikėtų priimti kaip galutinio ir baigtinio. Vienas ar keli teiginiai gali nuskambėti kaip galutiniai ir baigtiniai, jie net gali būti beveik galutiniai ar baigtiniai, bet rytoj aš jų tokiais nebelaikysiu, todėl siūlyčiau ir jums šiandien to nedaryti.

Londone buvo pastatytos dvi mano daugiaveiksmės pjesės. Pirmoji vaidinta savaitę, antroji – metus. Žinoma, tarp šių pjesių esama skirtumų. „Gimtadienio šventėje“ (The Birthday Party) teksto frazes atskyriau brūkšniais. Pjesėje „Sargas“ vietoj brūkšnių dėjau taškus. Todėl vietoj „Klausyk, brūkšnys, kas, brūkšnys, aš, brūkšnys, brūkšnys, brūkšnys“ tekstą reikėtų skaityti: „Klausyk, taškas, kas, taškas, aš, taškas, taškas, taškas.“ Iš to galima daryti išvadą, kad taškai populiaresni už brūkšnius ir būtent dėl to „Sargas“ teatro scenoje išsilaikė ilgiau už „Gimtadienio šventę“. Nesvarbu, kad nei vienų, nei kitų spektaklyje nesigirdi. Kritikų ilgai nepakvailinsi. Taškus nuo brūkšnių jie atskirs iš tolo, net jei nei vienų, nei kitų nesigirdi.

Man prireikė laiko apsiprasti su tuo, kad teatro kritikų ir žiūrovų reakcija be galo sunkiai prognozuojama. Dėl to rašytojui kyla pavojus, nes jis gali lengvai užsikrėsti gerai pažįstama nuogąstavimų ir lūkesčių karštine. Tačiau Diuseldorfas, manding, sustatė viską į vietas. Maždaug prieš porą metų pagal žemyninės dalies paprotį po „Sargo“ premjeros išėjau į sceną drauge su vokiečių trupe nusilenkti publikai. Buvau kaipmat aršiai nušvilptas, ko gero, puikiausios nušvilpinėtojų kompanijos pasaulyje. Pamaniau, kad jie naudojasi megafonais, bet klydau. Aktoriai buvo ne mažiau atkaklūs už žiūrovus, todėl švilpimui netylant į sceną grįžome 34 kartus. Kai paskutinįkart pasirodėme scenoje, salėje buvo likę vos du žiūrovai, bet abu tebešvilpė. Keista, bet mane tai įkvėpė, todėl dabar, vos pajutęs ankstesnįjį nuogąstavimų ar lūkesčių drebulį, aš prisimenu Diuseldorfą, ir jį kaip ranka nuima.

Teatras yra masiška, energinga, vieša veikla. O rašymas man, – nesvarbu, eilėraščio ar pjesės, – yra visapusiškai privatus užsiėmimas. Šiuodu dalykus nelengva suderint. Profesionalus teatras, nepaisant neabejotinų jo privalumų, yra netikrų kulminacijų, apskaičiuotos įtampos, trupučio isterijos ir nemažo bergždumo pasaulis. Ir šio pasaulio, kuriame manausi besidarbuojąs, nerimastavimai tolydžio darosi vis įkyresni ir visa apimantys. Bet mano nuostata iš esmės liko tokia pati. Savo raštais neįsipareigoju niekam, išskyrus juos pačius. Nesu atsakingas nei žiūrovams, nei kritikams, nei prodiuseriams, nei režisieriams, nei aktoriams, nei saviškiams plačiąja prasme, o tik tuo metu rašomai pjesei. Perspėjau jus apie galutinius teiginius, bet nuo vieno, regis, nesusilaikiau.

Pjesę pradėdavau gana paprastai: aptikdavau porą veikėjų tam tikroje aplinkoje, suvesdavau juos ir, nekišdamas nosies, klausydavausi, ką jie kalba. Aplinka visada būdavo konkreti ir apčiuopiama, kaip ir veikėjai konkretūs. Niekada nepradėdavau pjesės nuo kokios nors atsietos idėjos ar teorijos ir niekada nesivaizdavau savo personažų kaip mirties, lemties, dangaus ar Paukščių Tako atstovų, kitaip tariant, kaip alegoriškų kokios nors jėgos reprezentantų. Kai veikėjo nepavyksta lengvai apibūdinti ar suvokti įprastinėmis kategorijomis, jį linkstama saugiai patupdyti ant simbolinės lentynos. Apie tenai įtaisytąjį galima kalbėti, bet nebereikia su juo gyventi. Šiuo atveju kritikai ir žiūrovai patogiai atsiriboja gana veiksminga dūmų uždanga, užkertančia kelią atpažinimui, aktyviam ir noriam bendradarbiavimui.

Mes nevaikštome su etiketėmis ant krūtinių, ir net jeigu mums nuolatos jas klijuoja, jos nieko neįtikina. Mūsų visų troškimas, kad būtų patvirtinta mūsų pačių ar kitų patirtis, suprantamas, bet ne visada gali būti patenkinamas. Darau prielaidą, kad griežtos skirties tarp to, kas tikra ir netikra ar kas tiesa, o kas melas, nėra. Nebūtinai kas nors turi būti arba tiesa, arba melas; gali būti ir tiesa, ir melas. Spektaklio personažas, negalintis pateikti įtikinamų įrodymų ar duomenų, susijusių su savo praeitimi, dabartiniu elgesiu ar siekiais, nei išsamiai aptarti savo motyvų, yra toks pat teisėtas ir vertas dėmesio kaip ir tas suklusti verčiantis veikėjas, kuris visa tai gali padaryti. Kuo opesnė patirtis, tuo sudėtingiau ją išreikšti.

Be kitų aplinkybių, susiduriame su nepaprastais sunkumais, jeigu ne su neįmanomybe, verifikuodami praeitį. Ir aš turiu omeny ne tik metais skaičiuojamą praeitį, bet ir vakardieną, šį rytą. Kas įvyko, kokia to įvykio esmė, kas nutiko? Jei kam kyla sunkumų suvokiant, kas iš tikrųjų nutiko vakar, tam, manau, lygiai taip pat bus sunku vertinti ir dabartį. Kas vyksta šią akimirką? Nesuprasime iki rytojaus ar nepraėjus pusmečiui, o ir tuomet nesuprasime, nes būsim pamiršę arba mūsų vaizduotė šiandieną bus charakterizavusi klaidingai. Akimirka išsiurbiama ar iškreipiama, dažnai net jos radimosi metu. Visiems bendrą patirtį mes aiškiname gana skirtingai, nors linkstame pritarti požiūriui, jog esama tam tikro bendro sutarimo pagrindo, žinomo sutarimo pagrindo. Manau, jo tikrai esama, tik jis labiau primena ne pagrindą, o slankųjį smėlį. Kadangi „tikrovė“ yra gana svarus ir tvirtas žodis, esam linkę manyti ar viltis, kad juo nurodomas dalykas yra ne mažiau tvirtas, pastovus ir neabejotinas. Vargu ar taip yra, ir tai, mano nuomone, nei gerai, nei blogai.

Pjesė nėra esė, todėl dramaturgas, kad ir kaip spaudžiamas, neturėtų kenkti savo veikėjų nuoseklumui, į paskutinį veiksmą prikaišiodamas veikėjų poelgių suvokimą palengvinančių priemonių ar paaiškinimų vien dėl to, kad buvome pripratinti paskutiniame veiksme trūks plyš tikėtis visa ko „atomazgos“. Į besirutuliojantį, intriguojantį draminį paveikslą įterpti atvirą moralą atrodo lėkšta, įžūlu ir nesąžininga. Jei taip nutinka, tai – ne teatras, o kryžiažodis. Publika sėdi su popieriaus lapu. Pjesė užpildo tuščius laukelius. Visi laimingi.

Nūdien esama didelės masės žmonių, kurie pageidauja, kad šiuolaikinėse pjesėse būtų akivaizdžiai išreikštas vienoks ar kitoks suprantamas ir racionalus angažavimasis. Jie nori, kad dramaturgas būtų pranašas. Šiandienos dramaturgų pjesėse ir ne tik tikrai daug pranašavimo. Perspėjimai, pamokymai, ideologiniai raginimai, drausminimai, moralinės ištaros, podraug su sprendimo receptais apibrėžtos problemos – visa tai galima sutelkti po pranašavimo vėliava. Tokią laikyseną galima apibendrinti viena fraze: „Sakau jums!“

Pasauliui reikia įvairaus plauko dramaturgų, ir kiekvienam iš jų valia žengti savo pasirinktu keliu, apsieinant be priekabios mano kritikos. Skatinti dirbtinį karą tarp hipotetinių dramaturgijos mokyklų man neatrodo labai vaisingas užsiėmimas, ir tai, savaime suprantama, nėra mano tikslas. Bet aš negaliu nejausti akivaizdžios tendencijos pabrėžtinai taukšti apie savo tuščias preferencijas. Pirmenybė Gyvenimui iš didžiosios raidės, keliamam aukščiau už gyvenimą iš mažosios, t. y. už mūsų tikrąjį gyvenimą. Pirmenybė gerai valiai, labdarystei, dosnumui – kokiomis banalybėmis tapę tokie vieši pareiškimai.

Jei man reikėtų duoti moralinį priesaką, jis būtų toks: saugokitės rašytojo, kuris bando įpiršti jums savo rūpestį, kuris neleidžia jums net suabejoti jo vertingumu, naudingumu, altruizmu, kuris skelbiasi esąs geros širdies ir dievagojasi, kad ji matoma kaip ant delno, ta pulsuojanti masė, kurioje telpa visi jo personažai. Kas labai dažnai pristatoma kaip veiklios ir pozityvios minties įsikūnijimas, iš tikrųjų tėra tuščių apibrėžimų ir klišių nelaisvėje pražuvęs negyvėlis.

Tokio sukirpimo rašytojas neabejotinai visiškai pasitiki žodžiais. Mano paties požiūris į žodžius nevienareikšmiškas. Žodžių naršymas, atrinkinėjimas, radimosi puslapyje stebėjimas – visa tai man teikia didžiulį malonumą. Bet drauge žodžių atžvilgiu mane apima ir kitas stiprus jausmas, primenantis ne ką kita, o šleikštulį. Su žodžių našta susiduriame diena iš dienos, žodžių, ištariamų tokiam kontekste kaip dabar, mano ir kitų parašomų žodžių, didžiuma jų tėra nuvalkiota terminologija. Be paliovos kartojamos ir performuluojamos mintys tampa banalios, trivialios, bereikšmės. Kalbant apie tą šleikštulį, tai labai lengva juo persiimti ir pasiduoti paralyžiui. Įsivaizduoju, kad daugelis rašytojų šį tą žino apie tokį paralyžių. Bet jei su tuo šleikštuliu pavyksta stoti akistaton, pasiekti jo ištakas, panirti ir išnirti iš jo, tada įmanu teigti, jog kažkas įvyko, jog galbūt net kažko pasiekta.

Kalba tokiomis sąlygomis yra be galo dviprasmiškas reikalas. Labai dažnai po ištartu žodžiu slypi žinomi, bet nepasakyti dalykai. Kalbant apie mano veikėjų patirtį, siekius, akstinus, istoriją, jie man byloja ir be galo daug, ir nieko. Tarp mano stokojamų jų biografinių duomenų ir jų sakomų dviprasmybių driekiasi teritorija, kurią ne tik verta, bet ir tiesiog privalu tyrinėti. Jūs ir aš, popieriaus lape augantys personažai, didžiumą laiko esame neišraiškingi, mažai išsiduodantys, nepatikimi, nepagaunami, užsiblokavę, stokojantys noro. Tačiau būtent iš šių savybių kyla kalba. Kalba, pasikartosiu, kur tuo, kas sakoma, yra sakoma visai kas kita.

Kadangi veikėjai pasižymi savo varomąja jėga, mano darbas nėra juos palenkti ar primesti dirbtinę minčių raišką, kuria vadinu veikėjo spaudimą kalbėti ten, kur jis negali kalbėti, vertimą kalbėti taip, kaip jis nepajėgtų, ar apie tai, apie ką niekada neįstengtų kalbėti. Autoriaus ir veikėjo santykiai turėtų būti kupini abipusės pagarbos. Ir jeigu galima kalbėti apie rašymo suteikiamą laisvę, tai ji reiškiasi ne veikėjų įstatymu į pastovius ir apskaičiuotus rėmus, bet leidimu prisiimti atsakomybę, suteikiant jiems teisėtos veikimo erdvės. Tai gali būt nepaprastai skausminga. Kur kas lengviau, kur kas mažiau skausmo, kai jiems neleidžiama gyventi.

Drauge noriu aiškiai pasakyti, kad nelaikau savo veikėjų nevaldomais ar savavaliais. Jie tokie nėra. Atranka ir kompozicija yra mano užduotis. Visą juodą darbą iš tiesų atlieku aš ir, manau, galiu teigti, jog smulkmeniškai formuoju viską – nuo pavienio sakinio iki pjesės struktūros visumos. Šis formos teikimas, švelniai tariant, yra didžiausios svarbos. Bet, manding, vyksta dvejopas dalykas. Tu komponuoji ir klausaisi, vadovaudamasis užuominomis, kurias pats sau palieki, padedamas veikėjų. Ir kartais atrandama pusiausvyra, kai vienas vaizdinys lengvai pritraukia kitą vaizdinį ir drauge pajėgi įžvelgti, kur veikėjai tyli ir slepiasi. Būtent tyloje veikėjai man yra akivaizdžiausi.

Tylos esama dvejopos. Vienokia tyla, kai nepasakoma nė žodžio. Kitokia – kai pasitelkiamas, tarkim, žodžių srautas. Tokia šneka – tai joje užsklęstos kalbos bylojimas. Tai – nuolatinė nuoroda. Šneka, kurią girdime, nurodo tai, ko negirdime. Tai priverstinis išsisukinėjimas, įnirtinga, klastinga, skausminga ar pašaipūniška dūmų uždanga, neleidžianti kitam priartėti. Stojus tikrai tylai, mes tebegirdime aidą, bet esame dar nuogesni. Galima tarti ir taip: kalba – tai nuolat pasitelkiama gudrybė nuogumui pridengti.

Begalę kartų esam girdėję tą pabodusį, nučiurintą posakį „Bendravimo nesėkmė“, dažnokai klijuojamą ir mano kūriniams. Mano nuomonė priešinga. Aš manau, kad geriausiai bendraujame tiktai savo tyla, tuo, kas nepasakyta, o kas nuolat vyksta, tai nuolatinis išsisukinėjimas, žūtbūtinis priešinimasis, stengiantis išsaugoti save sau patiems. Bendravimas kelia per daug nerimo. Įžengti į kito gyvenimą per daug baugu. Atskleisti kitiems savo vidinį skurdą – pernelyg gąsdinanti perspektyva.

Aš neteigiu, kad nė vienas pjesės veikėjas niekada nepasako, ką iš tikrųjų galvoja. Visai ne. Patyriau, kad neišvengiamai ištinka tokia akimirka, kai veikėjas ką nors pasako, galbūt tai, ko niekada nebuvo sakęs. Ir kai taip nutinka, tai, kas pasakoma, yra neatšaukiama, tų žodžių niekada nebesugrąžinsi.

Tuščias popieriaus lapas kelia jaudulį ir drauge gąsdina. Nuo jo viskas prasideda. Tada ateina eilė kitiems dviem pjesės raidos tarpsniams: repeticijų ir spektaklių. Dramaturgas per šiuodu aktyvios ir intensyvios teatrinės veiklos etapus įsisavina daugybę vertingų dalykų. Bet galiausiai jis vis tiek ir vėl lieka žiūrėti į tuščią popieriaus lapą. Arba tame puslapyje kažko esama, arba ne. To nežinai, kol nepriverti jo prabilti. Ir nėra garantijų, jog ir vėliau sužinosi. Bet bandyti visados verta.

Skirtingoms raiškos terpėms esu parašęs devynias pjeses ir šią akimirką neturiu žalio supratimo, kaip man tai pavyko. Kiekviena pjesė man buvo „savaip nesėkminga“. Dėl to tekdavo imtis rašyti naują. Pjesių rašymas man atrodo nepaprastai sunki užduotis, nors patį rašymą suvokiu ir kaip savotišką šventę, bet nepalyginti sudėtingiau yra racionaliai paaiškinti šį vyksmą, ir kokia ši pastanga nevaisinga, manau, jums akivaizdžiai jau pademonstravau šį rytą.

Kaip Samuelis Beckettas rašo savo romano „Neįvardijamasis“ pradžioje, „[f]aktas, ko gero, jei esant mano padėtyje išvis galima kalbėti apie faktus, yra ne tik tai, kad privalėsiu kalbėti apie dalykus, apie kuriuos man nevalia kalbėti, bet dar ir tai, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, nebežinau, nebesvarbu.“*

 

 

Iš: Harold Pinter. Plays 1. London: Faber and Faber, 1996

Vertė Andrius Patiomkinas

 

_ _ _