Miela dažine ciberžole,
aš tikrai nesitikiu, kad atrašysi. Šitą iškart galim apsibrėžti. Prieš trejus metus įvedžiau tavo pavadinimą į „Google“ – 10 300 000 paieškos rezultatų. Dešimt milijonų trys šimtai tūkstančių! Žinai, kiek rezultatų surenka „Backstreet Boys“? Šešis. Šešis milijonus. Grupė, kuri gyvuoja dvidešimt penkerius metus! Kurią sudaro gyvi žmonės! Vienas lyg ir miręs jau, bet vis tiek – jie turėjo dainų! O ką tu padarei? Vienintelis geras dalykas, kad apie save straipsnių pati nerašei – tas tai tiesa. Nes vyrukai keletą parašė. Po to gavo velnių.
Gerai… Tada įrašiau savo vardą… ir pavardę. Devyni tūkstančiai rezultatų. Pirma nuoroda skelbia, kad laimėjau garbingą trečią vietą jaunųjų pučiamųjų solistų konkurse. Konkurse, kuriame dalyvavau absoliučiai vienas. Ir gavau trečią vietą. Prizinę, kaip sakė mano klarneto mokytojas. Žmogus neseniai mirė, palikęs trisdešimt kelis savo mokinius, iš kurių nė vienas nepradėjo profesionalios muzikanto karjeros. Vienas iš jų, beje, dirba vyninėj šalia manęs. Vynioja bri į popierių ir šypsosi klientams, kai būna geros nuotaikos. Antra nuoroda labiau apie dukart vyresnį mano bendravardį ir bendrapavardį, pardavinėjantį namelius ant ratų. Šiuo metu jų kainos neblogos – už dviejų kambarių namelį su prikabinamu ekologiniu sodeliu galima sumokėti iki 2 000 eurų. Aš naudojausi tavimi, dažine ciberžole, apsibrėžkim šitą. Mane visuomet būdavo sunku pastebėti. Turėjau tokį antsvorį, iš kurio mokykloj dar nesišaipydavo, bet apie merginas nebuvo nė kalbos. Įsivėriau auskarą, bet mada jau buvo praėjusi. Net iš to auskaro nesišaipydavo. Nu tai bent jau į tą dėmesį atkreipkit!
Prieš trejus metus gimtadienį pirmą kartą švenčiau be torto. Nusprendžiau pabandyti gyventi be saldumynų. Aišku, tėvai iš karto suprato užuominą ir gimtadienio proga padovanojo šešis maišelius ciberžolės. Nežinau, koks čia etiketas dovanoti prieskonius – galima, negalima? Peilių dovanoti, girdėjau, kažkaip nepriimtina. Kartą tėvai man gimtadienio proga padovanojo fejerverkų. Dvidešimt ketveri metai – dvidešimt keturios petardos. Simboliška, gražu. Sako, ciberžolę reikia sumaišyti su vandeniu ir kas rytą gerti, galvojant apie tai, kokios lyties kūdikio norėtum. Čia nėščiosioms. Storuliams reikia daryti tą patį. Tik galvoti jau apie nieką nebūtina.
Ištisas dvi savaites tą ir dariau. Taip, dažančioji ciberžole, siaubingai viską dažai: tarpupirščiai geltoni, rankšluosčiai geltoni, šlapimas geltonas… Skonis, tik neįsižeisk, nu neskanu! Bet tave iškęsti dar buvo galima. Tačiau badavimo po šešių vakaro – ne.
Vakarais pradėjau reguliariai vaikščioti į klubą prie namų. Ne dėl to, kad būtų labai patikusi elektroninė muzika, tačiau žemų dažnių bosai skrandžiui suteikdavo sotumo jausmą. Mano du draugai naktiniame klube susipažino su savo būsimomis žmonomis. Vienas sakė iškart supratęs, kad tai būtent ji. Sakau, kaip? Kaip tu gali suprasti, kad tai ji? Nežinau, sako. Priėjo ir pakalbino. Kitos tai nepriėjo. Manęs dar nė karto nebuvo pakalbinę. Tiesą sakant, aš išvis nelabai kalbėdavau. Kai norėdavau į namus užsisakyti picą, prieš skambutį iškosėdavau visus skreplius, priskretusius prie balso stygų. Kad dispečerė suprastų, jog „Margarita“, ne „Vezuvijus“.
Bet vieną dieną mane pakalbino. Nežinau, maniau, mano žmona bus aukštesnė šiek tiek. Sako: „Tu čia išsitepęs kažkuo.“ Paliečiau veidą – ciberžolė. Gėda. Noriu kažką atsakyti, bet tos balso stygos su priskretusiais… ir vėl prasideda naujas bumčikas. Supratusi, kad nieko nepasakysiu, žmona nueina arčiau didžėjaus ir aš jau našlys. Visur šviesos ir strobai. Dingo be pėdsakų. Tada našliui prasidėjo gedėjimo laikotarpis. Negi vėl ciberžolei visi nuopelnai? Suradau ją prie rūbinės ir nusprendžiau džentelmeniškai paduoti paltą. Nulis reakcijos.
Kitą rytą pasisvėriau – priaugau du kilogramus. Kas per nesąmonė. Nusprendžiau mesti ciberžolės reikalus ir pereiti prie senojo režimo. Pasitaisė nuotaika, o panagės pamažu atgavo natūralią spalvą. Nusprendžiau išvesti kaimynų šunį. Kartais taip darydavau – įlipdavau pro balkoną, paimdavau šunį ir kartu išeidavom pasivaikščioti. Ramu, romantiška.
Lauke už rankos mane pagriebė moteris. Vis pamiršdavau, kad reikia nešiotis maišelį išmatoms surinkti, bet ši buvo jaunesnė. Ne ta, kuriai svarbus mokyklos stadionas be šūdų. „Jūs man išpurvinot paltą.“ Žmona. Šalia Labradoro retriverio ji atrodė dar mažesnė nei klube. Ant dešinės palto rankovės išdidžiai, kaip pliaže besideginantis šešiasdešimtmetis, išsidrėbusi geltona ciberžolės dėmė. Kaimynų šuo staiga pradėjo loti. Supratau, kad nežinau jo vardo. Pasakiau jai, kad galime nueiti pas mane, ir aš paltą išvalysiu. Nepavyko. Neis žmogus su nepažįstamu antsvorio turinčiu jaunuoliu pas jį į namus valyti palto. Tuomet jai pasiūlau nueiti pas kaimynus, nes vis tiek reikia grąžinti šunį. Miela ciberžole, ačiū!
Įlipome pro balkoną ir užsikaitėm arbatos. Cukraus namuose neradom. Nieko baisaus. Nepradėsim gi po svetimas lentynas knaisiotis. Pripildžiau vonią verdančio vandens ir atsiraitojau rankoves. Tuo tarpu ji nusprendė pagaminti tortilijų. Nieko įspūdingo – tiesiog mocarela, avokadas ir kitos daržovės, kokių pavyko rasti šaldytuve. Dėmė neatsiplovė. Norėjau tai pasakyti, bet jai nepatiko pasiteisinimai. Ji pasakė, kad būsim čia tol, kol dėmė atsiplaus. Paltą reikėjo užmerkti. Palikęs jį mirkti vonioj, nuėjau į virtuvę padėti jai ruošti vakarienę, tačiau žmonos ten nebuvo. Apsimovusi kaimynės namines kelnes, ji gulėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių.
Tais ir kitais metais gimtadienio proga iš tėvų vis gaudavau dėmių šalinimo priemonių. Nė vienas skystis negalėjo deramai išnaikinti dėmės. Palaipsniui tėvams atsibodo lipti per balkoną, todėl namuose jie beveik nebesisvečiuodavo. Neseniai nugaišo retriveris. Gulėjo šalia žmonos, žiūrėjo abu „Panoramą“, ir vieno iš jų nebeliko. Žmona sako, imunitetas susilpnėjo. Likau vienas su ja. Ir dar ta ciberžolės dėmė ant to prakeikto palto. Žmona turbūt jau seniai į jį nebetelpa.
Miela ciberžole, per visą šitą laiką tavo paieškos rezultatai „Google“ padidėjo dviem šimtais tūkstančių. Beveik visi iki vieno klausia to paties dalyko. Nemanau, kad tau pavydžiu dėmesio ar kažko panašaus. Būtų keista pavydėti augalui. Čia tas pats, kas pavydėti dėmesio pingvinui zoologijos sode. Arba būti dantų šepetuku vaistinėje ir pavydėti hematogenui, kurį visi perka, nes jo lentyna arčiau kasos. Tik norėčiau paklausti vieno vienintelio klausimo. Turbūt ne aš pirmas. Miela dažine ciberžole, kaip tave išvalyti?
