Poezijos vertimai
Ocenas Vuongas (g. 1988) – nors jaunas vietnamiečių kilmės JAV poetas šiuo metu yra išleidęs vos vieną poezijos rinkinį (Night Sky With Exit Wounds, 2016), „The New York Times“, „Boston Globe“, „Huffington Post“ ir dar bent 10 įtakingų JAV leidinių jį išrinko geriausia metų knyga. Negana to, debiutinis eilėraščių rinkinys Vuongui pelnė ir Whitingo premiją, kiekvienais metais skiriamą vos dešimčiai talentingiausių jaunųjų JAV rašytojų, o patį autorių žurnalas „Foreign Policy“ įtraukė į 100 įtakingiausių pasaulio mąstytojų sąrašą. Jo poezija, versta į indų, korėjiečių, rusų ir vietnamiečių kalbas, lietuvių kalba publikuojama pirmą kartą.
Be pavadinimo (mėlyna, žalia ir ruda). Aliejus, drobė. Mark Rothko, 1952
Per TV pasakė, kad lėktuvai rėžėsi į pastatus,
ir aš ištariau taip, nes paprašei manęs pasilikti.
Galbūt mes meldžiamės klūpėdami todėl, kad viešpats
išklauso tik tuomet, kai esame taip arti
šėtono. Tiek daug noriu tau papasakoti.
Kaip pereiti Bruklino tiltą, negalvojant apie pabėgimą, buvo
didžiausias mano nuopelnas. Kaip mes gyvename lyg
vis atvėsindami liežuvį vandeniu, nė neužsimindami apie tai,
ką išgyvenome. Jie sako, kad dangus yra mėlynas,
bet žinau, jog jis juodas, taip regisi dėl oro pertekliaus.
Tu visada atminsi, ką veikei tuo metu, kai skaudėjo
labiausiai. Tiek daug noriu tau papasakoti, bet užsitarnavau
tik vieną gyvenimą. Ir nieko nepasiėmiau. Nieko. Tarsi
pora dantų pabaigoje. TV vis kartojo lėktuvai…
lėktuvai… o aš laukiau kambaryje,
padirbtame iš pamuštų strazdų giesmininkų. Jų sparnai
plakasi į keturias neryškias sienas. Tik tu buvai tenai.
Tu buvai langas.
Odė masturbacijai
nes tu
niekada nebuvai
šventas
tik pakankamai
gražus
kad būtum rastas
su kabliu
burnoje
vanduo virpėjo
lyg žiežirbos
kai jie tave
ištraukė
bet kartais
tavo ranka
yra viskas, ką turi
tam, kad
prisilaikytum šio
pasaulio ir tai
garsas ne
malda
kuri įeina
griaustinis ne
žaibas
kuris pažadina tave
galinėj sėdynėj
vidurnakčio neoninė
stovėjimo aikštelė
šventintas vanduo
ištrintas
tarp
tavo šlaunų
kur joks vyras
niekada nenuskendo
nuo troškulio
pertekliaus
spermos šūvis
̶ tai menas
sukramtytų žvaigždžių
išraiška
tad kilstelk
džiaugsmu
aptrauktą nykštį
ir išmokyk
nežaboto
peno
kalbos
pasimesti
atvaizde
̶ tai rasti duris
jo viduje
tad užmerk
akis
ir atverk
sieki
kiekvienai gyslai
gaudžiant
neužgautų
pianino klavišų
neviltimi
kiti tai vadina
buvimu žmogumi, bet tu
jau žinai
tai glausčiausias
amžinojo „taip“ pavidalas
net šventieji
tai prisimena, tas jei
po kiekvienos
ištarmės
po
kvapo, besiliejančio
lyg vyšnių žiedai
putojantys į niekieno
pavasarį
kaip dažnai šios eilutės
primena tavo brolių
nagų žymes
šiuos tempiant
tolyn nuo tavęs
tu, kurio vardas
girdimas ne
ausimis
o smulkiausiais
kaulais
kapuose, jūs
įkaitinantys balandžio orą
visais savo žiedlapiais
čia čia čia jūs
besiraitantys
spygliuotoje šviesos
vieloje
nepaisydami žinojimo
kaip spalva šaukiasi
galvos nukirtimo
siekiu
ieškodamas jūsų
amerikietiškame purve
miesteliuose su pavadinimais
tokiais kaip viltis
šventė
sėkmė ir lūpomis
saldžiomis kaip mažasis
saigonas
laramis manis
ir senfordas miesteliai
kurių medžiai žino
istorijos svorį
galintį nulenkti jų šakas
iki šios lūš
eilutės, kurių šaknys prasirausia
pro akmenis
ir nepaneigiamus faktus
sukaupdamos
rūdžių ir geležies
atmintį
mandibulės
ir ametistas taip
paliesk save
mėgstu šią
dalį švelniausias skausmas
nepagydomas
alkis
šiaip ar taip
viešpats tau įkirpo
čionai
idant primintų mums, iš kur
pats atėjęs
susmeik šią raguotą
akimirką atgal
į žemę
šūkalok
kol tamsa aplies
kiekvieną beveidį
gyvulį, išvytą
iš arkos
tau gremžiant druską
nuo varpos galvutės
ir vadinant tai
dienos šviesa
ne
bijok
būti toks
švytintis
būti toks ryškus, toks
tuščias
kulkos praskrieja
kiaurai tave
manydamos
suradusios
dangų tau siekiant
suspausk
ranka
šį kraujo
šiltumo organą
tarsi žodį
kalamą
prie savo prasmės
ir gyvybių
Telemachas
Kaip bet kuris geras sūnus, ištraukiu savo tėvą
iš vandens, tempiu už plaukų
per baltą smėlį, jo krumpliams raižant pėdsaką,
kurį suskumba nutrinti bangos. Mat miestas
anapus kranto nebe ten,
kur jį palikome. Mat subombarduota
katedra dabar priklauso
medžiams. Atsiklaupiu greta jo, kad pamatyčiau,
kaip giliai įklimpsiu. Ar žinai, kas aš toks,
tėve? Bet atsakymo niekada nesulaukiu. Atsakymas
yra kulkos skylė jo nugaroje, kupina
jūros vandens. Jis toks ramus, jog pamanau:
galėtų būti bet kieno tėvas, rastas
tarsi žalias butelis, galįs pasirodyti
po berniuko kojomis ir talpinantis metus,
prie kurių jis niekuomet neprisilietė. Paliečiu
jo ausis. Jokios naudos. Apverčiu jį.
Pripažinti tai. Katedrą
jo jūros juodumo akyse. Veidą,
ne mano, bet tokį, kurį dėvėsiu
atsisveikindamas su visais savo meilužiais:
būdu, kuriuo užspaudžiu tėvo lūpas
savomis ir imuosi
ištikimo skandinimo darbo.
Orinis liemuo
Sakykime, pakeiti gyvenimą,
bet kūnas yra daugiau negu
nakties dalis, užantspauduota
sumušimais. Sakykime, pabudęs
supranti, jog tavo šešėlis persimainė
į juodą vilką. Vaikinas gražus,
bet žuvęs. Tad vietoj to prineši peilį
prie sienos. Raižai ir raižai,
kol pasirodo šviesos moneta
ir tau pagaliau pavyksta aplankyti
laimę. Akį,
spoksančią iš kitapus
ir laukiančią.
Namų griovėjas
Tai štai kaip mes šokome: mūs motinų
baltoms suknioms liejantis mūsų kojomis, vėlyvam rugpjūčiui
verčiant mūsų rankas tamsraudonėmis. Ir štai kaip mes mylėjome:
butelis degtinės ir popietė palėpėje, tavo pirštai
mano plaukuose, mano plaukai lyg gaisras. Mes prisidengėme
ausis, ir tavo tėvo įniršis virto
širdies dūžiais. Mūsų lūpoms susilietus, diena užsivėrė
it karstas. Širdies muziejuje
du begalviai žmonės stato liepsnojantį namą.
Ten amžiais buvo šautuvas virš
židinio. Amžiais dar viena valanda užmušti ̶ tik tam, kad melstum
kokio nors dievo, jog ją atiduotų. Jei ne palėpėje, tai automobilyje. Jei ne
automobilyje, tai sapne. Jei ne vaikiną, tai jo drabužius. Jei negyvas,
padėk ragelį. Todėl, kad metai yra atstumas,
kurį sukorėme ratais. Tai reiškia: štai kaip
mes šokome: vieniši miegančiuose kūnuose. Tai reiškia:
štai kaip mes mylėjome: peilis, įremtas į liežuvį, virstantį
kalba.
Esė apie amatą
Todėl, kad geltonas drugio sparnas,
virpąs juodame purve,
buvo žodis,
kalbos išmestas į krantą.
Todėl, kad niekas kitas
nesirengė atvykti - ir
pritrūkau paaiškinimų.
Tad prisėmiau saujas
pelenų, tamsių kaip rašalas,
ir įkaliau juos
į šerdį, į
kaukolę, pakankamai
storą, kad išlaikytų
tą švelnų prakeiksmą
sapnų. Taip, siekiau
pasigailėjimo,
bet priartėjau tik
prie narvo aplink širdį
statybų. Virš akių -
langinės. Taip,
paleidau į darbą kumščius,
nors ir suvokiau,
jog, ištempdamas tą molio gabalą
į penkis šviesos ašmenis,
nueičiau
pernelyg toli. Todėl, kad man taip pat
reikėjo vietos,
kuri mane sulaikytų. Tad įkišau
pirštus atgal
į ugnį, jėga plėšiau
apatinę pusę,
iki kol žaizda išaugo
į balsą,
iki kol kiekvienas lapelis žarstė sidabrą
su tuo
siaubingu riksmu
ir aš užbaigiau.
ir tai buvo žmogiška.
Vertė Aistis Žekevičius
