RŪTA KAPOČIŪTĖ

Sakiau jums, kad susitiksime!

 

Lipdama laiptais prie jūros, sutikau grupę ekskursantų su vadove. Sustojau paklausyti pasakojimo apie pastatą, vietinių vadinamą Korovino vila. Pastatas ir sklypas kažkada priklausė žinomam tapytojui, apie tai skelbė užrašas lentoje, pritvirtintoje ant plačios, žmogaus ūgio betoninės tvoros, juosiančios visą vilos teritoriją. Dalis šios galingos sienos rėmino laiptus iš vienos pusės, kitoje stūksojo paslaptingas aukštas akmeninis namas be langų. Stovėdama viršuje, ant pirmosios laiptų pakopos, galėjau matyti vilos terasa vaikštinėjančius žmones, iš kiemelio vėrėsi nuostabus jūros vaizdas. Vyrai nešėsi etiudines dėžes, nedidelio formato kartono lakštus ir blokus akvarelinio popieriaus. Vyliausi iš ekskursijos vadovės pasakojimo daugiau sužinoti apie vilos gyventojus ir kam dabar priklauso pastatas, bet moters žodžius nutraukė triukšmas. Rėkė laiptų viršuje stovintis senis. Jis ne tik rėkė gergždžiančiu balsu, bet ir juokingai gestikuliavo rankomis ir kojomis: ryškios saulės apšviestas, plasnojo ir ūbavo, lyg už virvelių tampoma lėlė. Šį įspūdį paryškino ilgi juodi aulinių pusbačių raiščiai, kurie plaikstėsi apie kojas, taip pat žilos garbanos, krentančios ant pečių, – žmogus priminė Karabasą Barabasą iš Aleksejaus Tolstojaus pasakos „Auksinis raktelis“, tik neželdino barzdos iki žemės. Man pasirodė, kad jame susipynė dviejų visiškai skirtingų pasakos apie Buratino nuotykius personažų savybės – išvaizda vyras priminė lėlių teatro direktorių, o elgesiu medinuką išdrožusį senuką dailidę.

Saulėtąja laiptų dalimi, tiksliau, siaura juosta, kurios nesiekė nuo namo krentantis šešėlis, čiuožė du maži juodbruvi berniukai. Labai susikaupę, nekreipdami dėmesio į vyro rypavimus (šaukė Karabasas būtent juos), vaikai čiuožė užpakaliukais nuo laipto ant laipto, juokingai kraipydami savo šleivas kojas, delniukais braukdami per įkaitusius akmenis, kurie praeinančiųjų buvo taip nugludinti, kad šviesa susigerdavo į juos lyg rašalas, palietas ant sugeriamojo popieriaus, – atrodė, glostai ne akmenį, o saulėje įkaitusią katę. Neregimos rankos pastūmėtas, ekskursantų būrys prisišliejo prie sienos duodamas kelią vaikams ir lyg užburtas stebėjo sceną ant laiptų. Vaikai ekskursantų nematė, nors rankomis lietė jų batus. O vyras, nujausdamas situacijos išskirtinumą, rėkė dar garsiau, prašydamas berniukų atsikelti nuo laiptų ir nedaryti jam gėdos; žodžiai, kaip galėjau numanyti, reiškė kažką panašaus, bet žmogaus veidas bylojo, kad jis pats su malonumu prisidėtų prie vaikų, rėkavo ne todėl, kad juos sudraustų, bet trokšdamas atkreipti praeivių dėmesį:

– Žiūrėkite, kokie gražūs šie mažyliai! ŽIŪRĖKITE VISI! Žiūrėkite, kaip jiems smagu! VAI! VAI! Vai!!!

Sustojęs ant paskutinės pakopos, senis atsigręžė, nukėlė juodo veliūro skrybėlę, kažką pasakė ir žemai nusilenkė. Nustebusi atsisukau į ekskursantus, bet grupė jau buvo nuėjusi, nepastebėjau, kada žmonės išsiskirstė.

Pavakare dar kartą sutikau šį vyrą:

– Sakiau jums, kad susitiksime!

Buvo be skrybėlės, todėl tik linkčiojo visu ūgiu ir skėtriojo rankomis, šaukdamas iš tolo; jis stovėjo prie etiudinės dėžės, o aš leidausi žemyn siaura gatvele. Galbūt žmogus sakė ką nors tuomet, ant laiptų, bet aš nesupratau, – dabar kalbėjo rusų kalba, kurią mokėjau. Atsigręžiau pažiūrėti, ar iš tiesų kreipiasi į mane; gatvelė tuščia, siaura, prasilenkti negalėjome, todėl sustojau ir pažvelgiau į tapybos darbą. Pasielgiau taip tik iš mandagumo, nesitikėjau, kad tapyba verta dėmesio. Rusiškai vyras kalbėjo su pietietišku akcentu, ūbavo nesustodamas, tapė taip pat gyvai, temperamentingai. Paklausė, ar patinka tapyba, bet atsakymo nelaukė, pats gyrė pavykusias savo nutapyto etiudo vietas, užmiršęs drobę, šlovino žydinčius krūmus, apačioje ribuliuojančią jūrą. Gegužės mėnesį Kryme kiekvienas stiebelis, kiekvienas šakaliukas aplipęs kupliais žiedais, kvapą gniaužė nuo versme mušančios gyvybės, net nejauku darėsi nepratusioms akims. Visa krykštė, pulsavo džiaugsmu – žvirbliai, kirai, šunys, į kurortą suvažiavę žmonės traukė į plaučius žydinčių tamariksų kvapą, poilsiautojai blaškėsi baltais garlaiviukais – šį pavasarinį kvaitulį jam ir buvo pavykę nutapyti. Nors blėso šiltas saulėtas vakaras, Maestro vilkėjo megztinį, kaklą buvo apsirišęs skara. Teptukus valė į savo plačias juodo velveto kelnes, drabužis mirgėjo įvairiausių spalvų dėmėmis. Ilgi juodi batraiščiai draikėsi aplink juodus pusbačius, supratau, kad batraiščių jis neriša. Negi nesusipainioja juose? Tai virtuozas!.. Vyro laikysenoje buvo kažkas nenusakomo – iš pažiūros nevalyvas ar kvanktelėjęs, senis rodėsi tokia organiška pavasarinio peizažo dalis, kad galėjai manyti jį visą šį grožį sukūrus, tepė ant drobės ne dažus, bet savo džiaugsmą: aistringai mėgo tapyti ir bendrauti, mėgo taip stipriai, kad nebebijojo būti neteisingai suprastas…

Neklausiau, kuo vardu Maestro, pirmą kartą taip pavadintas, nei džiaugėsi pagerbtas, nei įsižeidė (ironizavau truputį), taip ir liko. Jis gyveno ir dirbo Baku, nors sakėsi esąs armėnas. Maždaug šešiasdešimties metų, du berniukai, jo sūnūs, gimę antroje santuokoje. Šeima gyveno viešbutyje, o Maestro Korovino viloje turėjo atskirą kambarį. Pasidomėjo, ar poilsiauju. Atsakiau, kad ieškau darbo, noriu pagyventi prie jūros ilgiau, gal metus.

– Kokio darbo tikitės rasti?

– Kiemsargės, – atsakiau. Ilgai kvatojo.

– Jūs nepanaši į kiemsargę… – paaiškino savo džiaugsmo priežastį.

Nutylėjau apie dailės studijas, užsiminiau tik iš kur atvažiavau. Mano išvaizda neprieštaravo tam, ką kalbėjau apie darbą; suadytos kelnės, marškinėliai, batai nuo kelio dulkių išbluko ir susitrynė, vienintelis škotiškos vilnos megztinis neprarado spalvos ir vertingo daikto išvaizdos, nors naudodavau jį vietoj pagalvės (ne visada prašydavau nakvynės gyvenvietėse); kiti rūbai vis dar gulėjo Simferopolio geležinkelio stoties bagažo saugojimo kameroje. Mama vaikystėje sakydavo:

– Nesimokysi – šluosi gatves.

Mečiau studijas aukštojoje mokykloje, kokį darbą galėjau dirbti? Vėliau pavyko įsidarbinti pašte, Jaltos mieste, man patiko nešioti laiškus.

Gurzufas nedidelis miestelis, penkios gatvės – ir tos pačios susibėga prie laiptų, o šie leidžiasi pro pat Korovino vilą; sutikdavau Maestro dažnai, pamatęs iš tolo kviesdavo prisėsti ant sulankstomosios kėdutės, kurią tikindavo atnešęs tik dėl manęs, tapė visuomet stovėdamas. Iš armėno pasakojimų sužinojau, kad Korovino vila – tai sąjunginiai dailininkų kūrybos namai, tą gegužę juose buvo įsikūrę Antrojo pasaulinio karo dalyviai, dalis jų dėstė, kaip ir Maestro, aukštosiose ar meno mokyklose. Pasidomėjau, ar ilgai jis kariavo.

– Tris mėnesius tarnavau, vairavau sunkvežimį. Sprogus sviediniui, buvau sužeistas į koją, o tuomet ir karas baigėsi.

– Ar yra lietuvių?

– Latvis atvažiavo, kazachė iš Almatos, pora žmonių atvyko iš Baltarusijos, bet daugiausia grupėje rusų ir ukrainiečių.

Pats nebuvo panašus į solidžius žmones iš Korovino vilos, paklaustas šyptelėjo liūdnai ir prisipažino, kad kolegos jo šalinasi. Keletą kartų padėjau parnešti į vilą gausų Maestro inventorių, jaučiau smerkiančius žvilgsnius, šaltus, vos pastebimus galvos linktelėjimus sveikinantis – mudu atrodėme lyg apdriskę provincialai šalia respektabilių miestelėnų. Daugelis šių vyrų patys seniai nebetapė, tik mokė kitus. Atvykus į Gurzufą, gaivus jūros oras kūrybinių galių nesugrąžino; negelbėjo atskira studija viloje, sotus maistas, kitokie patarnavimai, aplinkinių nuomonė apie kūrybinius pasiekimus liko toli, namuose. Žmonės susirinko iš įvairių miestų: Maskvos, Minsko, Kijevo, Rygos, Almatos, Žytomyro, Mogiliovo, Baku, jie atsivežė į kūrybos namus senų darbų baigiamajai parodai, bet matyti kasdien armėną prie spalvomis žaižaruojančių etiudų buvo skaudu. Maestro erzino kolegas savo išvaizda, nerišamais pusbačiais, besivelkančiais iš paskos ilgais juodais batraiščiais, dainavimu penktą valandą ryto – jis išeidavo į balkoną ir giedodavo himną tekančiai saulei, kartais netgi šokdavo – pats man pasakojo. Visgi labiausiai šiuos respektabilius žmones skaudino jo nenumaldomas alkis tapyti; devintą valandą pusryčiauti, kai kiti tik keldavosi iš lovų, senis grįždavo nuo jūros su nauju etiudu, pastatydavo jį valgomojo viduryje ir lyg vaikas džiūgaudamas klausinėdavo:

– Na, kaip?!. NA, KAIP?!.

Šis „Na, kaip?!.“ , šūkalojamas nenustygstančio iš laimės tapytojo, varė į neviltį kolegas, o Maestro kankinimo ritualą kartojo kasdien ir ne po vieną kartą: jis tik užkasdavo ir išeidavo tapyti. Mėgo postimpresionistus, brangino Vincento van Gogho kūrybą, sakė jaučiąs sielų giminystę, vadino save olandų tapytojo broliu. Pažinau merginą iš Odesos, kuri sakydavosi esanti garsiosios rusų poetės Marinos Cvetajevos dukra, nors Ariadna Efron mirė 1975 metais. Mano pažįstama kavinėse ant servetėlių rašė eilėraščius, apie eiles nieko pasakyti negaliu, neskaičiau. Papasakojau šią istoriją tapytojui, Maestro susikrimto:

– Žinau, kad nedera taip kalbėti, bet nesusilaikau.

– Gal jūs ir brolį turite, kaip Vincentas van Goghas, jaunesnį brolį, kuris padeda dažais ir drobėmis? – paklausiau.

– Tarybų Sąjungoje nėra kiemsargių, žinančių apie tapytoją Vincentą van Goghą, o apie dailininko brolį Theodorą juo labiau… – žvelgė į mane su begaline meile.

Kartą pakvietė drauge vakarieniauti Korovino viloje; jo stalo bendras išvyko porai dienų, maistą viloje ruošė skaniau nei bet kurioje kitoje Gurzufo viešojo maitinimo įstaigoje, todėl Maestro nusprendė pasidalinti, nors aš nė žodeliu neužsiminiau apie Simferopolyje paliktą lagaminą ir pinigus. Mes įžengėme į salę su visa jo manta, prie stalų žmonės jau tarškėjo įrankiais. Olimpo dievai patys kviesdavo mirtinguosius į savo iškilmes – meno korifėjai Maestro poelgį priėmė kaip nedovanotiną įžūlumą. Mūsų pusėn piktai baltakiavo, šnarpštė, krenkštė ir dūsavo, slogi nuotaika persidavė aptarnaujančiam personalui, nes Korovino vilos komfortas bei geras maistas leido jaustis reikšmingesniems ir maistą gaminantiems bei į stalus patiekalus atnešantiems patarnautojams. Maestro, kaip barbaras (ar šventasis), nematė ir nejautė salėje tvyrančios nuotaikos, nekalčiausiu veidu patarnavo man prie stalo, be gailesčio trempdamas nusistovėjusius vietinius papročius ir tradicijas. Atmosfera, iš pradžių slėgusi, gerai pavalgius ėmė juokinti. Mes išėjome iš salės ir susėdome ant vienintelio terasoje stovinčio suolo. Papasakojau savo įspūdžius, senis klausėsi išpūtęs akis, po to pratrūko kvatoti. Juokėsi taip nuoširdžiai, kad ir aš nesusilaikiau – kvatojome dviese. Vakaras šiltas, šviesus, suolas ilgas, bet tik vienas. Iš valgomojo išėję dailininkai žvilgčiojo į mus, bet ant suolo nesėdo, lyg bijodami užsikrėsti. Visgi seni žmonės smalsūs kaip vaikai, kažkuris jų neištvėrė, tuomet prisigretino daugiau: vieni prisėdo, kiti stoviniavo greta. Mano svetingojo bičiulio mintys judėjo šviesos greičiu, susipindamos į pačias netikėčiausias paraboles, o gal girliandas; pamatęs terasos pakraštyje šluota mosuojantį kiemsargį, prisiminęs mūsų pokalbį apie darbą, kurio ieškojau, taip pat priežastį, privertusią prieš sekundę kvatoti, Maestro surimtėjo, liūdnai apžvelgė ant suolo sėdinčius ir tarė:

– Nesuprantu, ką šie žmonės turi bendro su tapyba ir ką jie čia veikia…

Spėju, jis netyčia įgarsino savo galvoje tuo metu praskriejusią mintį, tai nutinka kartais politikams ar diktoriams, po įrašo televizijos studijoje užmiršusiems nusisegti mikrofoną. Kolegos nežinojo, kaip reaguoti į šį akibrokštą, jie nesitikėjo tokios linksmybių pabaigos, o armėną laikė labai žemo intelekto žmogumi. Bailesni gaižiai kikeno, apsimesdami, kad nenugirdo ar nesuprato Maestro pasakytų žodžių, bet žemas, stambus, pliko veido, šortais mūvintis tapytojas iš Žytomyro užtvino raudoniu nuo viršugalvio iki sandalų. Oficialiai grupei vadovavo profesorius iš Maskvos, bet tapytojas iš Žytomyro buvo tikrasis plenero lyderis. Vienu drūtos rankos mostu jis nutraukė žagsėjimą primenantį kikenimą. Po kelias minutes trukusios griausmingos kalbos, išsakytos žiūrint tik į armėną, senukų veidai atgavo spalvą. Aš visos mizanscenos metu neištariau nė žodžio, neoficialusis grupės lyderis manęs nematė – aš jam neegzistavau.

Tuo metu pro vartus į terasą įgriuvo latvis, jis buvo išgėręs daugiau nei įprastai ir vos laikėsi ant kojų. Vyras nebandė vaidinti tapytojo, net dėl akių nevaikščiojo su etiudine dėže ant peties, gėrė kasdien, visiškai nesislėpdamas. Žmogelis jau graibėsi apie įėjimą į vilą, bet netyčia, o gal pajutęs įremtus į nugarą neramius žvilgsnius, atsigręžė. Maestro trikdė psichologinį klimatą viloje ir gadino moralinį kūrėjų veidą, o išgėręs latvis galėjo ką nors sugadinti tiesiogine šio žodžio prasme; jis nesirinko žodžių, į kolegas žvelgė su neslepiama panieka. Korovino vilos terasa nedidelė, skersai ne daugiau kaip dvidešimties žingsnių, girtas vyras atšlijo nuo durų, į kurias rėmėsi nugara, ir atstumas iki suolo ėmė grėsmingai mažėti. Visi kaip užkerėti stebėjo šlitiniuojančio žmogaus pastangas pasiekti suolą, šis neatlaikė žvilgsnių, likus dviem metrams kojos susipynė ir senas vyras visu ūgiu išsidriekė ant terasos grindinio. Keikdamasis bandė stotis, dar kartą griuvo, niekas ant suolo nekrustelėjo. Studijuodama dailę dvejus metus gyvenau viename kambaryje su merginomis iš Latvijos, buvau nuvažiavusi į šią šalį pasisvečiuoti, truputį mokėjau kalbą. Priėjusi paklausiau, ar reikia pagalbos: gėda buvo stebėti besivartantį žmogų. Į girtuoklius visuomet žiūrėjau kaip į žmogaus karikatūrą, tėvas ir patėvis turėjo šią ydą, nereaguoti negalėjau – latvis buvo kaip ir šioks toks giminaitis, atvykęs nuo Baltijos jūros krantų. Jis nesipriešino, mes pakėlėme vyriškį dviese su Maestro, kuris prišoko iš kitos pusės, ir užvedėme laiptais į kambarį antrame aukšte. Viloje buvau pirmą kartą, grįžtant antro aukšto koridoriumi dirstelėjau pro plačiai atvertas stiklines duris. Maestro paaiškino, kad tai bendras poilsio kambarys, vadinamas Raudonąja svetaine. Tikrajam šeimininkui priklausę krėslai dabar buvo aptraukti tamsiai raudonu pliušu, ant langų kabėjo tokios pačios pliušinės užuolaidos, dengiančios visą galinę sieną. Svetainės viduryje puikavosi didžiulis televizorius.

– Žiūrite televizorių? – paklausiau.

– Niekuomet, – atsakė Maestro, jis atrodė pavargęs. – Vakarais rodo serialą su aktoriumi Tichonovu, „Septyniolika pavasario akimirkų“, visi renkasi į svetainę, – pridūrė.

– Maistas čia tikrai geras, jūs buvote teisus, – padėkojau už vakarienę.

Senis nušvito. Atsisveikinome ir aš išėjau į terasą. Sėdintys ant suolo garsiai ginčijosi…

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.