Apie brangią žemę, kurią saugojo ženklai ir į kaupus įkastos žvėrių galvos

XV–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bene vertingiausias turtas buvo žemė ir dvarai. Tai užtikrino šeimos ekonominį stabilumą ir socialinį statusą. Tačiau egzistavo ne tik žemės panauda, bet ir būtinybė saugotis nuo į ją besikėsinančių žemvaldžių. Pavyzdžiui, siekiančių suklastoti ir pakeisti valdos ribas arba savavališkai užsėti atokesnį sklypą ir taip jėga jį užvaldyti. Apsidraudžiant nuo šių pavojų buvo itin svarbu su kaimynais suderinti kuo tiksliau pažymėtas ribas. Nuo seno pagal paprotinę teisę (vėliau ir pagal rašytinę) sutarti riboženkliai turėdavo juridinę galią ir šiukštu jų nebuvo galima klastoti. XVI a. LDK įsigalint rašto kultūrai žemvaldžiai rūpindavosi, kad jų valdų ribos ir riboženkliai būtų kuo smulkmeniškiau aprašyti, o aprašai patvirtinti valstybės pareigūnų. Imti braižyti individualių valdų planai – jais papildomai dokumentuota ir saugota ši nuosavybė. Tačiau, žvelgiant iš praktinės pusės, svarbiausi buvo fiziniai ribų ženklai, žymintys tikrąjį žemės plotą, nes rašytiniai dokumentai iš esmės tik konstatuodavo ribos faktą.

Kaip anuomet buvo suprantamos valdų ribos? Vieni seniausių riboženklių buvo savaimingai susiklostę ir tam tikslui pritaikyti įvairūs gamtos objektai. Priklausančius laukus ir miškus žymėdavo upių vagos, ežerų pakrantės, pelkių pakraščiai, kartais neįžengiamų girių paribiai. Jei šių nebūdavo, žemės savininkai kurdavo specialius fizinius riboženklius – atveždavo ir statydavo didelius akmenis arba iš jų sukraudavo krūsnis, ypač drėgnose vietose. Kitais atvejais būdavo pilami žemių kauburiai – kaupai, vadinamieji kapčiai. Dalis jų būdavo dideli kaip kalneliai, ant kurių buvo galima ir užlipti. Kaip riboženkliai būdavo pritaikomi ribų juostoje pasitaikę išskirtiniai medžiai – šimtamečiai ąžuolai, pušys, alksniai. Nuo seno žymint ribas būdavo naudojami individualūs savininkų grafiniai simboliai, nes nekilmingi asmenys turėdavo susikūrę savo paveldimus ženklus. Jie dažnai primindavo įvairias geometrines figūras ir linijų kombinacijas. O kilmingi asmenys ženklindami žemių ribas naudojo ženklus, panašius į savo herbus. Jie būdavo iškapojami kirviais ir kardais ant medžių arba iškertami kaltais ant akmenų. Grafiniai simboliai ant paviršių ir fizinių ženklų turėjo juridinę galią, kuri saugojo žemės savininkų nuosavybę. Jų sunaikinimas prilygo dideliam nusikaltimui – pasikėsinimui į nuosavybę.

Vilniaus priemiestis Kuprioniškės, „midaus valakas“. 1808 m. brėžinio kopija pagal 1790 m. šaltinį (pirmi riboženkliai supilti 1671 m.). Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Keltinas klausimas – ar per šimtmečius keitėsi riboženklių forma? Šaltiniai rodo, kad per daugelį metų kai kurie iš jų sudėtingėjo. Labiausiai tai pasireiškė kuriant fizinius riboženklius – supilamus žemių kauburius. Šie riboms žymėti pradėti naudoti XV a. Jie turėjo būti sukasami stebint valstybės pareigūnams arba teisėjams, kurie savo buvimu juridiškai patvirtindavo įvykusį faktą. Be to, dažnu atveju šie ženklai būdavo aprašomi. Ženklo suformavimas buvo speciali procedūra, kurios valdos savininkas pats negalėjo atlikti. Ženklinimas buvo mokama paslauga. Antai 1566 m. Antrajame Lietuvos Statute surašyti įkainiai, kuriuos reikėdavo mokėti valstybės pareigūnams: už supiltą didesnį kaupą galulaukėje – 24 lietuviški grašiai, už mažą – 12. Išties didieji kaupai būdavo nemaži ir kartais prilygdavo kalneliams, ant kurių sulipę žemvaldžiai ir teisėjai galėdavo geriau apžiūrėti plotą.

Nuo XVII a. į žemių kaupus imta užkasti įvairius daiktus. Tai galėdavo būti akmenys, neretai su iškaltais ženklais arba įrašais. Kitais atvejais dėtos krosnių koklių nuolaužos, piltos kalvių anglys ir šlakas, kartais būdavo užkasami stikliniai buteliai arba suberiamos stiklo šukės. XVIII a. kaupų turinys darėsi dar įvairesnis. Pavyzdžiui, 1738 m. Breslaujos paviete, Vydžiuose, žymint ribas į kaupus buvo įkasti moliniai indai ir jų duženos, supiltas šlakas ir, negana to, ženklintojai papildomai sudaužė metalinę keptuvę ir jos gabalus sudėliojo į kaupus. Išskirtiniai kaupai aprašyti 1760 m. ribonėje (ribų nustatymo dokumente) Aluonos vietovėje (dabartiniame Kėdainių r.). Vienas jų buvo toks: atvežti ir suversti du vežimai akmenų, ant jų subertos sudaužyto žalio stiklinio grafino šukės, įdėta molinių indų šukių, viena plyta ir plokščias akmuo su iškalta 1760 m. data. Po to visas šis turinys užpiltas žemėmis. Kitais atvejais kaupo viduryje iš daiktų būdavo sudėliojamas ženklas, kaip antai 1788 m. Trakų vaivadijoje, Rūdiškių palivarke, kaupo viduryje iš akmenų buvo sudėliotas kryžius ir užpiltas žemėmis. Panašių dėlionių pasitaikydavo ne taip ir retai. XVIII a. į kaupus dažnai būdavo įkasami tašyti akmenys su iškaltais ženklais, inicialais arba datomis, supilamos stiklinių ir molinių indų šukės arba sudedami nesudaužyti buteliai ir vos ne visais atvejais supilamos kalvių anglys arba, kaip nurodoma, tiesiog suberiama viena ar kelios pintinės šlako.

Kodėl tai daryta? Galimi keli aiškinimai. Vienas iš jų: taip savininkai formuodavo išskirtinį valdas apsaugantį juridinį ženklą – kaupą. Be to, neretai vienas šalia kito būdavo skirtingų šeimininkų kaupai. Laikui bėgant jie susmukdavo, todėl esant reikalui juos pakasus buvo galima atskirti pagal savininkų turimuose ribų aprašuose išvardintą kaupų turinį. Kitas aiškinimas: kaupo turinio įvairovė ir gausa apsunkindavo šio objekto suklastojimą. Norint sunaikinti kaupą būdavo ne taip lengva išrankioti visas smulkias šukes ir supiltas anglis, kurios žemę nudažydavo juodai.

Išskirtiniais atvejais siekiant apsaugoti nekilnojamąjį turtą būdavo pasitelkiama ir magija. Pavyzdžiui, toks atvejis paliudytas XVIII a. pabaigos Veliuonos bažnytinių žemių ribų apraše. Jame išvardintos kelios dešimtys kaupų, kuriuose, be jau minėtų įvairių daiktų, buvo įkastos ir gyvūnų kūnų dalys. Antai apraše nurodyta, kad ketvirtame kaupe užkasti trisdešimt du balti akmenys ir pintinė kalvio anglių, o šeštame kaupe – devyniasdešimt vienas akmuo ir trys šunų galvos, apipiltos anglimis. Devintame kaupe, be suverstų akmenų, dar įdėtos keturios vilkų galvos ir apipiltos anglimis, o priedas – šešiolika vilko dantų, suvertų ant arklio plauko. Dvidešimt pirmame kaupe, kuris turėjo pavadinimą – Kipšus, suskaičiuoti trys šimtai trylika akmenų ir du šerno dantys, suverti ant plauko. O dvidešimt ketvirtame kaupe buvo tik arklio galva ir keturiolika šerno dantų, apipiltų anglimis. Kituose kaupuose taip pat minimos užkastos galvos, dantys, ragai, viename jų užkastas stiklinis butelis, o kitame – kalvio kūjis. Beveik visais atvejais kaupų turinys buvo apipiltas anglimis. Minimos gyvūnų galvos ir dantys verčia apie juos galvoti kaip apie toteminius reliktus. Ar būtų galimas toks kaupų turinio prasmės paaiškinimas? Šių dienų mitologai tikriausiai tai pirmiausia sietų su žemdirbystės papročiais ir pagoniškais archetipais. Tačiau dažnu atveju šios interpretacijos būna veikiamos šių dienų žmonių vaizduotės, kuri nebūtinai gali atliepti praeities individų sampratas.

Būna idealu, kai tokius neįprastus duomenis aiškina kiti vienalaikiai šaltiniai. Šiuo atveju šypsosi sėkmė, nes žinių apie tai yra XVIII a. katekizmuose. Jas dažniausiai užrašė katalikų pamokslininkai, į vadinamąsias vietines misijas vykę stiprinti žmonių dvasingumo. Antai vienos 1790 m. katekizmo knygelės pabaigoje surašyti valstiečiams draudžiami prietarai, tarp kurių minima, kad dailidėms statybų metu draudžiama po pamatais dėti apsaugines aukas – galvas. Kad tokių aukų būta, yra aptikę Latvijos archeologai, tyrinėdami Rygos miesto istoriją, – per kasinėjimus prie pamatų arba kiemuose jie rasdavo gyvulių galvų. Esama sąsajų ir neatmestina tikimybė, kad tokių prietarų būta ir LDK žemėvaldoje, jais būdavo siekiama „užtvirtinti“ turto apsaugą. Vadinasi, kuo toliau, tuo labiau, ypač XVIII a., riboženkliai darėsi sudėtingesni. Buvo itin svarbu sukasti kuo didesnį kaupą, į jo vidų įdėti kuo daugiau įvairių daiktų, indų šukių, pripilti anglių, o galiausiai net kaip savitos aukos buvo naudojami totemai. Žemių savininkams buvo svarbu visomis įmanomomis priemonėmis išsaugoti esamą gerovę ir nepaleisti sėkmės.