Dailininkas
Po karo atsikuriant pirmajai Klaipėdos gimnazijai ilgai nebuvo piešimo mokytojo. Dailininkai neskubėjo važiuoti nors ir įspūdingų, bet ne itin patrauklių griuvėsių miestan. Nebuvo, suprantama, ir piešimo pamokų. Mokiniai, aišku, jų nepasigedo, jau buvome ir pamiršę, kad tokios pamokos galėtų būti.
Pagaliau vieną rūškaną vėlyvo rudens dieną klasėje pasirodė gan keistas – nedidelis, pagyvenęs, pilku nutrintu lietpalčiu apsivilkęs, kelias dienas nesiskutęs, patamsėjusiu, raukšlių išvagotu veidu, varganos išvaizdos – žmogelis. Ant jo galvos kėpsojo priplota tokia pat pilka, nutriušusi, tikriausiai daug šilto ir šalto mačiusi kepurė gailiai perkreiptu snapeliu. Tokia persona negalėjo nepatraukti dėmesio, bet vargu ar galėjo mums padaryti imponuojantį įspūdį. Laukėme, kad jis gal kaip nors kitaip – įtaigia iškalba, kokiais menininkų nuotykiais ar šiaip lengvais juokeliais – mus sudomins. Tačiau ir čia nusivylėme – dailininkas buvo ramus, tylus, užsidaręs ir, kaip dabar sakoma, verbaliniais naratyvais nesišvaistė.
– Eisim laukan piešti, – tepasakė. – Pasiimkit popieriaus, pieštuką ir kokią lentelę.
Išėjom kieman. Čia pat, greta gimnazijos, buvo senas, apleistas, mūrine tvora aptvertas, aukštos, nugeltusios žolės tirštai prižėlęs obelų sodas. Seniau jis priklausė aršiai prieš lietuvius nusistačiusiai ir Vytauto Didžiojo gimnazijos statybai plėsti šio sklypo nė už ką nepardavusiai vokietei. Dabar sodas, lyg pasijuokdamas iš istorijos vėjų, styrojo niekam nereikalingas, nebenaudingas, tarsi be jokios vertės ir prasmės žemės plotas.
– Nupieškit po medį arba ir visą sodą, – uždavė darbo naujasis mokytojas.
Apmečiau akimis atsivėrusį vaizdą – obelys buvo suvargusios, palinkusios, tamsiai pilkos, suskeldėjusiais, apsilaupiusiais, storais žievėtais kamienais, pajūrio audrų iškraipytos, plikos, nudriskusiais lapais, neseniai aplytos, nuo jų pastyrusių šakų chaotišku ritmu krito sunkūs vandens lašai. Sodas dvelkė slegiančiu liūdnumu ir niūria paslaptimi. Jį buvo kiaurai persmelkusi keistai turininga kažkokios lemties, vienatvės ir užmaršties dvasia. Jauste jautei – išorės forma anaiptol nebuvo jo tikrasis veidas, greičiau tik negyva kaukė, sustingusi luoba, tamsi valktis, paviršinis, sunkiai suvokiamą vidaus slėpinį pridengiantis apklotas.
Man lentelės nereikėjo – buvau vienoje sviedinio susprogdintoje palėpėje radęs užmestą gerokai nudrengtą, nemažą vokišką bloknotą juodais, kietais, kone perpus nuplėštais viršeliais. To pakako, kad galėčiau stovėdamas, į krūtinę įsirėmęs, darbuotis pusiau nulūžusiu pieštuku. Kiti taip pat mėgino piešti, kas kokį popierių, kartoną ar faneros gabalą nutvėrę. Atrodė, kad nauji, tikri piešimo bloknotai pasaulyje paprasčiausiai dar neišrasti.
Pamokos laikas praėjo. Darbas pasibaigė. Mokytojas pradėjo tikrinti, kas ką padarė. Prieina prie vieno, prie kito, paima į rankas piešinį, pažiūri, pavarto ir čia pat, prie mokinio akių, tylomis parašo pažymį į savo lapą. Pažymiai – nėra ko džiaugtis – vieni trejetai. Kad nors koks ketvertukas būtų, ką jau kalbėti apie aukščiausiąjį – penketą. Ateina ir mano eilė. Kažkaip nejauku. Nedrąsiai tiesiu mokytojui į rankas savo popierių, bet jis tik žvilgteri į jį, piešinio neima, net nepaliečia, pakelia galvą, pažiūri man į akis, netaria nė žodžio ir – matau – lėtai ir aiškiai parašo penketą. Stoviu nustebęs su savo nudryžusiu blok-notu, o jis jau žingsniuoja tolyn, prie kitų. Visi, atsisukę į mane, tylomis žiūri. Vienas klasiokas priėjęs truktelėja man iš rankų piešinį, prisimerkia, pasukioja kampais ir sako: „Visų menininkų plačios nosys. Ir tavo kaip Mikelandželo.“ – „Kad Mikelandželo buvo permušta“, – norėjau atsakyti, bet jis jau buvo nuėjęs.
Po to dailininkas kažkur dingo ir daugiau nebepasirodė, palikęs man iki šiol neatsakytą, bet vis dar kažkur giliai tebekirbantį klausimą – už ką tas penketas? Tačiau, kaip bebūtų, per tą akimirksnį aš spėjau visam laikui įsiminti jo tiesų, keistai žybtelėjusį žvilgsnį ir kartu intuityviai, nesąmoningai pajusti, ką jis tuomet tylėdamas pasakė: menas – iliuzija, menas – efemerija, menas – migla, kaip ir šiame sode. Ji kažkur už materijos, akyse tirpsta, slysta, plėšiasi tau iš rankų, bet tu sugriebk, pagauk ją, išlaikyk nors akimirką! Praskleisk rūką. Ir trenk, jeigu gali, Perkūno kūju! Įkvėpk jai dvasios! Kad sujudintų, sukrėstų, sudrebintų ar švelniai, jautriai, su meile paliestų giliausias širdies stygas…
O dėl to liūdno, apniukusio, verkiančio sodo… Oskaras Milašius rašė: „Aš – didelis lapkričio sodas, apsiašarojęs sodas“, simboliškai rezonuodamas jį visa savo poetine esybe. Ir Alfonso Nykos-Niliūno eilėse ašaros virsta lietumi, per gamtos lyrizmą persmelkiančiu lietuvišką praradimo tematiką: „Ir tada aš sakau: mes esame rudenio medžiai, / sodai – mūsų namai, mūsų namų vienuma. / Ir tada aš sakau: mes esame rudenio liūtys; / liūtys mūsų namai, kūnas ir kraujas – lietus.“ Tas pats kankinantis, sunkiai išreiškiamas jausmas ir iki šiol nenutrūksta, nepraranda savo egzistencinės gelmės, tebesitęsia jau šiuolaikiniais, mūsų pragaištingo išsilakstymo, naujausiojo egzodo metais. Atverskime kad ir paskutinę neramiojo keliautojo Pauliaus Normanto lyriką: „Šaltas rudenio lietau, / kada nustosi lyti / į mano sielą, kupiną dangaus?..“
Tai prisiminiau daug vėliau, po krūvos metų, „Baltose lankose“ (1995, Nr. 6) perskaitęs Nijolės Vaičiulėnaitės-
Kašelionienės straipsnį apie Oskaro Milašiaus ir Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos paraleles. Atgimė, atsinaujino ta pati anų laikų būsena, nuotaika, ta pati apleistame rudens sode tvyrojusi slegiančio liūdesio, kažko brangaus netekimo atmosfera, pavadinta esmine lietuviško lyrizmo versme. Argi aš būčiau ją – tokią sudėtingą – tuokart galėjęs išreikšti tame menkame savo mokiniškame piešinėlyje, bet dailininkas galbūt kokią kruopelytę, kokią tolimą užuominą pajuto…
