Apie terapijas, dar neužverstas kanopas ir kitus gerumus

Pirmą kartą rašysiu apie „Kino pavasarį“, jaudinuosi, aišku. O dargi kūnas išdavikas – pakišo man visai nepavasarišką virusą. Vis dėlto kanopų užversti dar nesirengiu, todėl pareigingai vilkau jas į kino teatrą. Nesimaivysiu – nepaisydama varvančio šnipo, vilkau su dideliu malonumu. Ir tą akreditacijos kortelę su gerokai pafotošopinta nuotrauka labai smagu atkišti. Laukiu šito „pavasario“ kiekvienais metais. Ir laukiu labai. Nes kiek teko matyti čia filmų – ar taip nuskildavo, ar dar kokie monai, nebuvo tokio, kuris intelektualiai ar emocionaliai nesuerzintų vis dar gyvo nervo, nekeltų aibės klausimų, nesujudintų vidinių srovių. Ir šiandien aš rašysiu apie tokius šešis filmus. Vengdama rekomendacijų. Dalindamasi. Jau kažkur rašiau, kad labai mėgstu visokius teminius dalykus – šie filmai man susipynė, atliepė, grindė vienas kitą, konfrontavo, rinkosi skirtingus rakursus, bet tarsi – apie tą pačią esmę, tas pačias vinis kaldami.

Pirmas, kurį pamačiau – Iram Haq „Ką žmonės pasakys“, – kiek pavyko iššniukštinėti, antras ilgametražis autorės filmas, „Kino pavasario“ programoje priskirtas „Metų atradimams“. Pristatau šį filmą jums, nes aprašymas iš pradžių mane truputį apgavo. Ne, ten neprimeluota, bet man buvo pažadėtas šioks toks lengvumas ir gal net „laiminga pabaiga“. Negaliu ginčytis: taip, šešiolikmetė Niša, pakistanietė, o bene visa savastimi jau tikra „laisva europietė“, kenčianti nuo „maištingumo“, tradicijų besilaikančių tėvų ir giminaičių akimis, prievarta išsiunčiama į „perauklėjimo stovyklą“ – Pakistaną. Tai, kur apsigavau, – paskutinis filmo aprašymo sakinys, nuteikiantis viltingai, – Niša pamažu susipažįsta su tėvų kultūra. Taip tai taip – bet, kaip paaiškėja, iš tiesų ji dar kartą yra tos kultūros atstumiama. Ir filmas liečia daug, daug gilesnius klodus. Tai ir kultūrų sandūra, greičiau konfrontacija. Tradicijų ir papročių konfliktas. Nes Europoje paaugliai tradiciškai „maištauja“ – įgyja pirmąsias seksualinio ir kitokio svaiginimosi patirtis. O Pakistane – klusniai vykdo tėvų lūkesčius ir neperžengia „gero vaiko“ sampratos rėmų. Nišai ši Prokrusto lova gerokai per maža. Ir ji sumoka kainą. Labai didelę kainą. Buvimas tarp dviejų pasaulių filme atskleidžiamas labai įtaigiai ir įvairiapusiškai, nes pakistanietei Nišai nuoširdžiai rūpi jos šeima, ji atkakliai gina ją prieš vaiko teisių apsaugos tarnybą, jaučia kaltę dėl nuviltų lūkesčių. Niša – nepriklausanti nuo tautybės, jai vis labiau neaktualių papročių – pyksta, maištauja, ieško plyšio pabėgti iš visai ne auksinio narvelio. Tai ir filmas apie jaunos moters brandą, apie žiaurius ir skausmingus pasirinkimus, nes Niša laužo tradiciją, pasirenka laisvę, emancipaciją, saviraišką ir palieka savo šeimą. Palieka neatšaukiamai. Tai filmas apie prigimtį, apie kūno ir dvasios poreikius, kurių nenumaldo net konservatyvios erdvės pasirinkimas. Tai filmas apie moters nelaisvę, apie jos sampratos ir vaidmens primetimą, apie žeminimą ir primestą bejėgystę – linkint tik gero. Apie siaubingą lyčių nelygybę (Nišos brolis galės studijuoti mediciną, o herojė turės ištekėti už nemylimo, tėvų parinkto jaunikio) ir siaubingą lyčių lygybę tuo pat metu. Niša ir jos pusbrolis yra priklausomi nuo tėvų valios, vaikinas išsižada ryšių su ja, nes „bus taip, kaip tėvai pasakys“. Ir tai žeidžia. Vis dar. Smarkiai. Tai filmas apie išsigimusią korumpuotą tradiciją (labai stiprus policininkų motyvas). Tai filmas apie vaikų ir tėvų santykius. Apie žiaurumą. Apie apgaulę. Motina sako, kad Niša „verčiau nebūtų gimusi“, nes kaimynai nesisveikina ir giminės nebekviečia į vestuves. Tačiau dar ryškesnė filme tėvo ir dukters santykio linija. Nusivylimas toks didelis, kad tėvas siūlo dukrai šokti nuo olos. Nes jis neištveria gėdos, nevilties. Bręsta ne tik Niša. Bręsta ir jos tėvas – tyliai, skausmingai. Tai filmas apie mokėjimą paleisti. Apie laisvės ribų suvokimą.

Toliau – jaunos režisierės Anos Urušadzės pirmas ilgametražis filmas „Baugi mama“, įtrauktas į „Europos debiutų“ konkursinę programą. Mano akimis, labai vykęs debiutas. Nes taip pat labai daugiasluoksnis. Juodasis humoras, siurrealizmas, beprotybė, alogiškumas, pasąmonė, simboliai – gerai. Pagrindinė veikėja – penkiasdešimtmetė Manana, žmona, trijų vaikų mama ir kūrėja. Kaip suderinti kitų lūkesčius ir šeimines pareigas su asmeniniais poreikiais, su rašymu – viena iš filmo dilemų. Bet tikrai ne vienintelė. Kaip ir „Ką žmonės pasakys“, šis filmas man kalbėjo apie buvimą moterimi. Apie buvimą moterimi, siekiančia karjeros. Apie buvimą menininke. Truputį erzino toks stereotipinis moters rašytojos vaizdinys (dėl kūrybinio šėlo ji kiek „apleidusi“ išvaizdą ir kūno poreikius), bet jis filme pateisinamas. Apie artimiausios aplinkos nesupratimą – vyras mėgina manipuliuoti ir valdyti Mananą, kritikuoja dėl išvaizdos ir kūrybos. Tai filmas apie moters jėgą ir vyro mėginimą tą jėgą suvaldyti, apie archetipų ir šešėlinės pusės užvaldymą – itin reikšmingas herojės sapnas, tapatinimasis su žiauria ir pavojinga, itin juslia, kūniška filipiniečių dievybe Manananggal (koks gražus vardų sąskambis!). Apie vaikystės traumas. Santykius su tėvu (o jau finalinis epizodas!). Apie tikėjimą ir pasitikėjimą. Apie kūrybos inspiracijas. Apie tikrovės ir fikcijos santykį. Apie kūrybos legitimumą – kiek galiu sau leisti kūryboje būti itin asmeniška, jei tai gali skaudinti kitus žmones. Baugu, tikrai. Ir artima.

Jei jau prakalbome apie moteris rašytojas, tai reikia pakalbėti ir apie vyrus rašytojus. O kaip kalbėsi neminėdamas „Įkvėpimo“ – „Festivalių favoritams“ priskirto Manuelio Martíno Cuencos filmo. Čia daug humoro. Ir daug prasmės. Darosi maloniai juokinga. Paskui – karčiai juokinga. Nes Alvaras, dirbantis advokatų kontoroje, svajoja parašyti genialų kūrinį. Dar, beje, jo buvusi žmona – pripažinta kūrėja, parašiusi bestselerį. Filmo ašis – Alvaro pastangos parašyti genialų kūrinį. Bet kokia kaina. Manipuliuojant žmonėmis, naudojantis jais, meluojant, simuliuojant, režisuojant situacijas. Tai filmas apie konkurenciją. Apie išdavystes. Filme kalbama, kaip toli gali nueiti žmogus, norėdamas įgyvendinti savo karščiausią troškimą. Kas leidžiama kūrėjui – ar tas pats, kas Jupiteriui? Įtaigūs ne tik Alvaro, bet ir jį supančių veikėjų paveikslai. Jų vienatvė. Patiklumas. Ir už jo slypintis gudrumas. Dar labiau nei filme „Baugi mama“ – apie tikrovės ir fikcijos santykį kūryboje. Apie tai, kas yra literatūra. Filmo pabaiga – lyg ir moralizuojanti. Bet gera. Alvaras ir kalėjime – Alvaras. Situacijų režisierius. Mažas savo pasaulio dievas. Geras aktorius.

„Įkvėpimas“

Bene daugiausia prieštarų iš visų čia aptariamų filmų gali sulaukti „Kaniba“ – Vérénos Paravel ir Lucieno Castaing-Tayloro dokumentinis filmas, taip pat „Festivalių favoritas“. Gali sulaukti prieštarų ne tik dėl skandalingos temos – fiksuojamas japono Issei Sagawos, kuris 1981 m. Paryžiuje nužudė ir suvalgė savo kurso draugę, ir jo brolio gyvenimas. Filmo metu net keliolika žiūrovų (beje, ir akredituotų) išėjo iš salės. Ir įtariu, kad ne dėl žiaurių vaizdų, nes jų ten daug nebuvo. Filmas reikalauja didelės kantrybės – skausmingai lėtas, net kažkaip šiurpiai meditatyvus, su daugybe stambaus plano. Bet man tai tikrai vertas meditacijos filmas. Nes padarytas tikrai nebanaliai, užgriebiantis giliai. Žiūrėdama prisiminiau Merso ištarą, apytiksliai: „Visi sveiki žmonės daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli.“ Pradžia, aišku, nuspėjama – citatos iš Biblijos. Apie ragaujamą Dievo kūną ir kraują. Nuspėjama, bet tikslu. Archetipiška. Mėginimas tyrinėti perversijas, psichikos užkaborius – labai įdomu buvo tyrinėti Sagawos pieštą mangą, labai. Filmas apie eros ir thanatos ryšį. Apie geismą, frustraciją, peraugančią į destrukciją. Brolio žalojimasis – nuo trejų metų. Disneyaus pasaulis, minkšti žaislai ir jo „atsvara“ – skausmo pasaulis. Brolių meilė ir konkurencija. Seksualios slaugės su fetišistine apranga, pasakojančios, kad vaidino zombį, fantazijos apie valgomus žmones motyvas. Jų koreliacija su filmo tikrove. Aš neišėjau ir neišeičiau. Nes buvo velniškai įdomu. Ir ne taip toli, kaip atrodo. Deja, ne taip.

„Terapija“ – „Kritikų pasirinkimas“, taip pat dokumentika, režisuota Gethino Aldouso ir Jairuso McLeary. Apie intensyvią keturių dienų terapiją, vykstančią Kalifornijos kalėjime, kur susitinka nusikaltėliai ir žmonės iš „laisvojo pasaulio“. Buvo labai įdomu stebėti šios grupinės terapijos vyksmą – atvertis, sunkumus, rituališkumą, palaikymą, konfrontaciją, lūžius, abejones. Filmas, skatinantis empatiją. Plečiantis ribas. Ir vėl – kalbantis apie traumas. Jų padarinius, išveikimą. Suabejojau tokiais greitais lūžiais ir – nežinau, kaip įvardyti, – išsivalymais, pagerėjimais. Ne, čia nebuvo „rožinių drambliukų“, buvo ir sunkio, nežinojimo, pykčio. Bet man, kaip trejus metus lankiusiai terapiją, tiesa, individualią, abejonių sukėlė greiti lūžiai – per keturias dienas. Gal aš per daug surambėjusi, užsispyrusi ir nejautri. O gal šie vyrai buvo geriau pasiruošę. Galgi ir grupinė terapija – daug intensyvesnė. Kaip bebūtų – mąsčiau apie vyriškumą, pasirinkimus ir kitus dalykus. Ir atsitiko man kažkoks velnias – pajutau solidarumą, bendrystę ar dar kokį galą su dalimi besiterapinusiųjų. Ir dar eičiau į panašų filmą.

Paskutinis šiandien – Xavier Legrand’o režisuotas filmas „Sūnaus globa“, priskirtas „Kritikų pasirinkimui“. Skyrybos. Tėvo nesusitaikymas. Desperacija. Psichologinis ir fizinis smurtas. Auginama įtampa. Filmo siužetas irgi „neypatingas“. Bet apsigaunu jau pačioje filmo pradžioje, maniau, kad gali būti kalti abu ir mama manipuliuoja – epizodas apie dvi advokatų ginamas tiesas, dvi tikrovės versijas. Temidė galiausiai nusiriša raištį. Nepaisant visų konotacijų ir prasmių, šis filmas mane labiausiai veikė emociškai. Kaip išsiskyrusių tėvų dukterį, kaip nesaugų vaiką, kuris kažkada, jau kito vyro „dėka“, bijojo dėl mamos, o kartą ir dėl savo gyvybės. Labai pajutau tą vaiką, kuris, beje, puikiai vaidino. Kaip maža mergaitė ir kaip jau mama. Vaiką, kuris visomis išgalėmis gina mamą. Skauda žiūrėti. Režisierius teigia norėjęs kurti ne socialinę dramą, bet politinį, karinį ar net siaubo filmą. Karai išorėje ir mūsų viduje. Siaubas, kuris tvyro ir kurį tveriame.

Šnipas sveiksta, dar žiūrėsiu „Dabar tai jau padėk man, Dievuli!“, „Vadink mane savo vardu“, „Floridos projektą“, „Zamą“, galgi „Aritmiją“ ir dar, dar. Ką tik kanopos leis. O jums linkiu – tik kino viruso. Blogiausiu atveju – meilės ir džiaugsmo ligos.