Subalansuota pagal Severiją

Priešybių traukos simbolizmu subalansuotoje Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės parodoje „With Love from…“ nesunku prisiminti įprastus fizikos dėsnius, kai skirtingą krūvį turintys elementai mažina tarp jų esantį atstumą. VDA „Titanike“ iki kovo 18 d. veikianti keturių menininkės kolekcijų jungtinė ekspozicija – tai atspindys, reflektuojantis elementų negalėjimą egzistuoti be priešingybės: praeitis ir dabartis, politika ir popkultūra, moteriškumas ir vyriškumas, laisvė ir atsakomybė. Žongliruojant perpratimo skalpeliais atsiveria šie (ir, žinoma, dar įvairesni) kryžminiai pjūviai, apibrėžiantys menininkės nagrinėjamą diskursą. Dalis šių kolekcijų Lietuvoje buvo pristatytos atskirai pastarųjų metų šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Todėl iš pirmo žvilgsnio menininkės kūriniai atrodo pažįstami, artimi, gal ir apgaulingai daug sykių matyti, nes reprodukuoti spaudoje. Nuotraukų, pristatančių autorės kūrybą, publikavimo suintensyvėjimas ypač buvo juntamas 2016 m., kai instaliacija „Kill for Peace“ („Žudyk vardan taikos“) pelnė geriausios „ArtVilnius ’16“ instaliacijos apdovanojimą. Kita vertus, žiūrovams menininkės kūriniai gali atrodyti artimi ir dėl paprastesnių priežasčių – atpažįstamų buitinės aplinkos inkrustacijų, kaip pati autorė nurodė viename interviu1, pasiskolintų iš šablonų moteriškuose hobio žurnaluose.

Pakanka žvilgtelėti į menininkės kūrinius, kad būtų galima atpažinti juose priešpriešų veikiamą trauką, sufleruojamą dar pačiame paviršiuje. Pirmiausia tai laiko kontrastas. Praeitis išreiškiama kūrinių pamatine medžiaga virtusiais rūdijančiais readymade’ais (šalmais, kibirais, skardinėmis dėžutėmis). Ji dygsniais jungiama su dabartimi – sodrių spalvų siūlais kryželiu siuvinėtomis gėlėmis, drugeliais, animacinių filmų personažais. Žiūrint į pasibaigusių įvykių, sumažėjusio populiarumo veikėjus Inčirauskaitės darbuose peršasi fantominės galūnės sindromo metafora. Kaip nervų likučiai verčia karo veteranus jausti sprogimo smūgio nutrauktas galūnes, kurių nebėra, taip iš praeities ištraukti pramoninės gamybos objektai šiandien verčia jausti jais simbolizuojamą istoriją, kuri dabartyje atsiskleidžia kaip pasibaigusių karų pasekmės ar technologinių revoliucijų kardinaliai performuota kasdienybė. Laiko tiesėje nutolusi praeitis, nešanti to, ko nepakeisi, naštą su visais apgailestavimais, prisitraukia prie dabarties, kuri įkrauta kitokiu krūviu – gyvybinga energija, nulemsiančia ateitį.

Ne taip giliai užmaskuotos ir kitos priešpriešos. Tai instaliacija „Kill for Peace“ ar ją papildantis naujausias menininkės kūrinys su žodžiais „With Love from…“, išsiuvinėtais ant sprogusio rūdijančio zenitinio pabūklo sviedinio tūtos. Susiduriančių gėrio ir blogio, meilės ir pykčio jėgų suformuotas skirtingų krūvių balansas žiūrovo pajuntamas jau kolekcijos ar kūrinio pavadinime. Tai nuoroda į diskusiją apie konflikto paradoksalumą (jei ne ironiją, prisimenant kerštingų, įtūžusių ir įskaudintų karių užrašus ant bombų „Su meile iš…“), kai kivirčo nutraukimas kartais susijęs su naikinimu – vienintele išeitimi. Iš gamtos atėjęs kovos ritualas į įvykių centrą sutraukia pozityvą – taikos (jei negalvosime apie savanaudišką, nesvarbu, kieno kaina pasiekiamą pergalę) siekimą ir negatyvą – jėgos naudojimą, kad išsigelbėtum, vedamas iš tos pačios gamtos atėjusio savisaugos instinkto. Kolekcijos pavadinimo priešprieša atkartojama ir vizualiai įtvirtinama menininkės objektuose. Instaliacijoje, sukurtoje iš kulkų suvarpytų karių šalmų, menininkės siuvinėtų žydinčiomis gėlėmis, simbolizuojančiomis gyvybę, juntama gyvenimo ir praradimo paralelė. Gyvenimo ir jo fundamentalių dėsnių cikliškumas matyti iš dygsniuotų gėlių, apsisukančių ratu aplink šalmą.

Žvelgiant ne taip universaliai ir subtiliau fokusuojant žvilgsnį, menininkės sukurtuose objektuose išryškėja, kad ant šalmų siuvinėtos našlaitės mena be tėvo likusius vaikus, vieną gyvybę, persimainiusią dėl kitos. Arba ant kito šalmo ramunės žymi iš jaunuolių atimtą vaikystę, nerūpestingą gyvenimo pradžią dėl būsimų kartų, kurios gims po jų (neutralizuotame, bent siekiant tokio tikslo, lauke). Nesunku pamatyti skirtingų krūvių – laisvės ir atsakomybės arba pareigos – trauką, judinančią pasaulį, kaip, pasak chaoso teorijos, jį judina suplazdėję drugelio sparnai, kurių siluetas matomas nuo šalmų ant baltos sienos krintančiuose šešėliuose.

Chaoso teorijos simboliniai elementai naudojami ir pastarojoje Inčirauskaitės darbų kolekcijoje „Turisto pusryčiai“. Gruzijos kalnuose surinktuose skardinių konservų dėžučių dangteliuose lygiais kraštais arba atidarytuvo nukramtytomis briaunomis išsiuvinėti būtent drugeliai (ir kiti panašaus dydžio vabzdžiai). Įrėminti po stiklu ir adatėlėmis prismaigstyti eksponatai žiūrovui pristatomi su enciklopediniais gyvių pavadinimais. Išryškėja tendencija, kad drugelių rūšys vadinamos neproporcingai už save didesnių padarų pavadinimais – (mėlynasis) tigras2, (baltamargė) meškutė, net reikšmingą svorį turinčiais kariniais laipsniais – admirolas. Taigi, priešpriešų balansas išreiškiamas dydžio santykiu – mažas pritraukė didelį. Tačiau, net jei dideli prieš margasparnius, šie girių ar tropinių miškų, civilizuoto pasaulio padarai yra santykinai maži lyginant su jiems ar jų lyderiams paklūstančiomis bendruomenėmis ar armijomis. Ryškiausias šių dydžių kontrastas juntamas karininko laipsnį turinčių drugelių pavadinimuose. Vieno žmogaus – admirolo žodis („pult / atsitraukt / lygiuot“) kaip drugelio sparnų suplazdėjimas sukelia tornadą ir keičia istorijos eigą, kurios įsakantysis savo rankomis gal net neliečia, tik baksnoja pirštu manevruodamas armijos mase, strategiškai ją kreipdamas viena ar kita linkme, keičiančia nusistovėjusias normas.

Vienoje ekspozicijos erdvėje telpa ne tik įvairių laikotarpių ir valstybių kariniai šalmai – politiniai atributai, bet ir popkultūros elementai – nuotykių paveikslėliai iš kramtomosios gumos pakelių. Iš pirmo žvilgsnio tai būtų akivaizdi priešprieša. Tačiau kolekcija „Donaldo nuotykiai“ (2016) iš tiesų išsiskiria kaip kebliau įkandama ir gilesniame sluoksnyje slepianti priešingybių traukos dėsnį. Linksmi, net šmaikštūs Disneyaus personažų Antino Donaldo ar Peliuko Mikio nuotykiai, pateikti komikso principu (ar fragmentuoti panašiai kaip socialiniuose tinkluose publikuojami žmonių kasdienybės nuotraukų koliažai, sujungti skirtingu tinklelio išdėstymu (vienas prie dviejų, trys dalys horizontaliai ect.)), slepia niūrią praeitį, sunkiai su spalvomis įsivaizduojamą geležinės uždangos laikotarpį, kai tik pro kramtomosios gumos dydžio plyšius turbūt praslysdavo idealizuotas – laisvas Vakarų pasaulis. Iliuzija ir idėja anapus uždangos buvo traukiama noro ir troškimo pasaulio užkulisiuose paliktų gyvenimų, taip sunkiai įsivaizduojamų kartos, gimusios nepriklausomoje Lietuvoje ir kramtomosios gumos popierėlius iškeitusios į Holivudo žvaigždžių nuotraukas žurnalų iškarpose ar populiarių muzikos grupių plakatus, tapusius bilietu į besiformuojantį celebričių okupuojamą pasaulį. Kiek ironiška ar paradoksali šiame geležinės uždangos kontekste tampa paralelė, vykstanti dabartyje – XXI a. antrajame dešimtmetyje, kai taip norėtą turėti, pamatyti animacinį Donaldo personažą pakeitė ne mažiau globaliu mastu žinomas ir reikšmingas jo bendravardis veikėjas, tik neaišku, ar taip pat pageidaujamas.

Fizikos dėsniais paremta realybė, kurioje mums pasitaikė gyventi, yra ne mažiau ir drugio, ir domino efektų hibridas, kai, suplazdėjus persišviečiantiems sparneliams ar kaip anekdote3 išgelbėjus neaišku kuo užaugsiantį vaiką, viena užkliudyta figūrėlė nuverčia visą jų eilę, istorija keičiasi nepriklausomai tiek nuo mažesnių, tiek nuo didesnių veiksmų. Bet kuriuo atveju – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Turbūt todėl Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės estetizuoti šiuolaikinio meno kūriniai mus supančiame chaose randa kelią savo harmoningumu ir pusiausvyra.

– –