Rašymo baimė: pokalbis su Jorge Luisu Borgesu

 

Jei reikėtų rasti kertines sąvokas, kurios įrėmintų Borgeso kūrybą, labirinto sąvoka būtų viena iš pirmųjų. Skaitydama Borgeso kūrinius, darbus apie jo knygas ir aptikdama labirinto konceptą neišvengiamai prisimenu mokslinę dokumentiką apie galimą paralelių visatų egzistavimą. Tai nestebina, nes galime rasti daugybę mokslinių straipsnių, analizuojančių Borgeso kūrybą kartu su kvantinės fizikos ar paralelių visatų teorijomis.

Norint paprastai paaiškinti begalybės paralelių visatų teoriją, reikėtų įsivaizduoti, kad kiekvieną kartą, kai priimi sprendimą, visata skyla į dvi dalis (arba į tiek, kiek buvo pasirinkimo variantų). Jei metu monetą, visata skyla į dvi dalis. Toliau savo buvimą tęsiu jau dviejose visatose. Vienoje moneta nukrito skaičiumi į viršų, o kitoje – herbu į viršų. Jei stovime gatvėje ir sprendžiame, sukti į kairę ar į dešinę, visata vėl skyla ir tęsiasi jau kaip dvi galimybės. Ir taip be galo.

Šitas pavyzdys tiesiog rėkte rėkia, kad tai Borgeso labirinto konceptas, kuris rašymo baimės persunktai sielai sako, kad kažkur labirinte (arba kažkurioje visatos versijoje) tu jau rašai! Visos apsvarstytos galimybės yra išsipildžiusios kažkurioje plotmėje. Jei apie tai gali pagalvoti, tai jau egzistuoja kažkuriame lygmenyje.

Borgeso apsakymas „Teologai“ iš rinkinio „Alefas“ kalba apie cikliškumą (laiką ir tai, kad viskas nuolat kartojasi). Tą pačią mintį galima rasti Koheleto knygoje, kurioje kalbama, kad nieko nėra ir negali būti nauja, kad viskas yra jau buvę ir tik nuolat kartojasi. Visos „naujos“ idėjos nėra išrandamos, jos yra duotybė, kuri tik pasikartoja tam tikrais momentais, tam tikru cikliškumu. Panašiai veikia ir Borgeso labirintas. Viskas yra įmanoma ir egzistuoja kažkurioje labirinto atšakoje. Mes pasirenkame vieną atšaką ir ją suprantame kaip vienintelę mums skirtą. Bet labirinte yra ne tik ta atšaka ir jos tęstinumas, bet ir tų atšakų susiaurėjimai, šakojimaisi, susikirtimai, susijungimai ir visiški susipainiojimai. Tu gali labirinte sukti nuolatinius ratus (pvz., darbas–namai ir jokio gyvenimo). Gali staiga užklysti į atšaką, kuri pakreipia gyvenimą visai kita linkme, o tu stovi žado netekęs, nes net neįsivaizdavai, kad taip įmanoma. Gal déjà vu momentas įvyksta, kai atsiduri atšakoje, kurioje tavo paties kita galimybė jau buvo buvusi. Jei kažkas yra buvę, tai ir vėl bus. Tai, kas bus, jau yra buvę. Taigi visi įmanomi scenarijai yra buvę. Klausimas, ar tai įmanoma, tampa niekinis.

 

Pasaulis be objektų

 

Tai mane labiausiai žavintis konceptas, kuris primena epizodą iš animacinio serialo „Pietų parkas“. Serijoje „Badaujantis Marvinas kosmose“ pagrindiniai veikėjai atsiduria planetoje, kurioje visi daiktai (viskas, ką nusakytume daiktavardžiais) turi tik vieną pavadinimą – marklar. Aš esu marklar, mano kompiuteris, kuriuo rašau, yra marklar, tekstas, kurį rašau, yra marklar, traukinys, kuriuo šiuo metu keliauju, yra marklar. Jei kas nors manęs dabar paklaustų, ką darau ir kur esu, mano atsakymas būtų: „Marklar važiuoja marklar ir rašo marklar su marklar.“ Savo artimoje aplinkoje esu įvedusi šią sąvoką, kai kas nors iš namiškių paprašo paduoti ar atnešti ką nors ir tepasako: „Atnešk tą, na tą ten, kur yra ant to.“ Mano reakcija būna: „Marklar iš marklar?“ Juokai juokais, bet jei pabandytume įsivaizduoti tokį pasaulį (ir jei seksime Borgeso mintį, tai toks pasaulis jau egzistuoja vienoje iš labirinto atšakų), tai mūsų visuomenėje neliktų rasinių, religinių ir kitokio pobūdžio nesantaikų. Nebūtų įmanoma žodžiais išskirti vieno marklar, nes visi ir viskas būtų marklar.

Žinoma, Borgeso pasaulis be daiktų yra daug sudėtingesnis. Tai pasaulis, kuriame nėra objektų apskritai. Mano ankstesnį pavyzdį apie tai, kur aš esu šiuo metu ir ką veikiu, būtų galima išversti taip: „Važiuoja ir rašo su.“ Borgeso pasaulis be objektų būtų persmelktas veiksmažodžių ir būdvardžių. Galėčiau savo sakinį papildyti ir sakyti: „Įtemptai mąsto, važiuoja, juda tiesiai, greitai ir rašo.“ Bet jei nėra daiktavardžių, kaip gali rastis kiti žodžiai, t. y. būdvardžiai, veiksmažodžiai, kuriems atsirasti pirma reikia objekto. Kaip įvardinti „tiesiai“, jei nėra pradinio „tiesaus“ objekto? Kaip atsiras „greitai“, jei nėra objekto, kuris yra „greitas“?

 

Savęs praradimas

 

Rašymas – tai naujų pasaulių kūrimas. Tai ypač būdinga Borgeso tekstams, nes juose pasaulių tiek, kad tuose pasauliuose privalu pasiklysti (kaip labirinte). Mane kamuoja nerimas, kad tų naujų pasaulių sukūrimas neišvengiamai dalį manęs apgyvendins tuose pasauliuose. Personažai gali imti tapatintis su manimi. Kuris personažas tikresnis – esamasis „aš“ ar sukurtasis „aš“? Ir kuris iš jų turi teisę vadintis tikruoju? Kaip susidoroti su asmenybės susidvejinimu ar net skilimu į keletą asmenų ar net būtybių?

Susitapatinimas su kuriamu personažu yra neišvengiamas. Borgesas viename interviu kalbėdamas apie personažų kūrimą sako: „Aš įsivaizduoju save skirtingose situacijose skirtingu laiku.“ Kad pamatytum pasaulį savo personažo akimis, turi tapti personažu. Kaip greitai galima įeiti į personažą ir kaip greitai galima nuo jo atsiriboti? Kūrybinis procesas (ypač tarp aktorių) gali turėti skaudžių pasekmių, kai nebepajėgiama atsiriboti nuo kuriamo / vaidinamo personažo. Aktorius Johnny Deppas viename interviu kalbėjo apie tai, kaip personažai, kuriuos jis vaidina, pasilieka su juo visą gyvenimą. Jis nejučia pagauna save kasdienio gyvenimo akimirką ir supranta, kad tą akimirką buvo ne jis pats, o Džekas Sperou iš filmo „Karibų piratai“ arba Vilis Vonka iš „Čarlio ir šokolado fabriko“. Skaudžios Heatho Ledgerio netekties viena iš priežasčių daugelio buvo įvardijamas jo nebegalėjimas „išeiti“ iš filme „Tamsos riteris“ kuriamo Džokerio personažo. Sukurti personažai turi polinkį įsiskverbti į juos vaidinusius aktorius, juo labiau įsigerti į sąmonę tų, kurie juos išgalvoja.

Ką mes kuriame, kai formuojame naujus personažus? Geresnę savęs versiją, o gal atvirkščiai? Jei aš esu namas ir turiu langą, pro kurį matau pasaulį su visais jo personažais, kas įvyktų, jei imčiau formuoti daugiau langų, pro kuriuos pasaulis atsivertų visai kitoks? Kas įvyktų, jei atverčiau visus langus? Kiek ir kokių skirtingų pasaulių man atsivertų? Kurie iš jų būtų tikrieji?

Asmenybės susidvejinimo nereikia bijoti, sako Borgesas: „Yra Borgesas ir yra kitas žmogus. Kuris iš jų rašo, aš nežinau. Aš gyvenu ir leidžiu sau gyventi.“ Šis pasakymas priminė neseniai matytą filmą „Lady in the Van“ (2015) apie susidvejinusios asmenybės rašytoją, kuris gyvena vienas, nors filmo pradžioje galima pamanyti, kad gyvena su broliu dvyniu. Viename epizode jis sau sako: „Tu užsiimk gyvenimu, o aš užsiimsiu rašymu.“ Tai labai panašu į Borgeso mintį apie galėjimą sugyventi su savo skirtingais „aš“ ir net pajungti juos kūrybai.

 

Galima. Negalima. Teisinga. Klaidinga. Žinai. Nežinai

 

Negaliu rasti sąvokos, įvardijančios dar vieną jauseną, kuri stabdo rašymą. Ar galima / negalima rašyti, ar žinai / nežinai, apie ką rašysi, ir ar tai teisinga / klaidinga mintis? Visi šie šeši galiūnai stovi ir saugo vartus. O tu trypčioji prie tų vartų, mini pirmyn atgal. Pažvelgdama į kiekvieną šių sąvokų kaskart abejoji: o gal taip rašyti negalima, ar aš galiu būti tikra, kad žinau, apie ką rašau, ir ar žinau teisingai?

Borgesas sako, kad „rašymas pirmiausia nėra rimtas užsiėmimas. Pats rašymas turi teikti tokį pat malonumą, kokį teikia nuotaikingas žaidimas.“ O kai Borgesas pabrėžia, kad „tobulo kūrinio dar niekas nėra parašęs; mes naudojame labai netobulą įrankį rašymui – kalbą; žodžiai yra riboti, daugiasluoksniai ir daugiareikšmiai; juo labiau kad ir žodžių suvokimas yra kas kartą subjektyvus“, staiga visa ši gremėzdiška sąvokų kolona griūva.

Vien pradėjus nuo žodžių žaismo galima pralaužti ledus link rašymo. Neseniai į lietuvių kalbą išversta prancūzų rašytojo Raymond’o Queneau knyga „Stiliaus pratimai“ (2016) yra puikus pavyzdys, kaip žaidimas kalbos stiliumi ir žodžiais gali atverti daugiareikšmiškumą, leisti rastis vis naujiems sluoksniams ir esmėms. Vienas iš pavyzdžių – kai viena konkreti istorija atpasakojama vartojant vis kitaip konstruojamą kalbą. Ir tai nėra tik kokio griežtai apibrėžto stiliaus kalba. Tai labiau žaidybinis klausimas, kaip šią istoriją atpasakotų isteriškas žmogus, piktuolis, niurzga. Kaip skambėtų istorija, jei ties kiekvienu daiktavardžiu reikėtų pridėti palyginimą arba kiekviename sakinyje pavartoti vieną specifinį žodį? Rezultatas nustebina skaitytoją. Ta pati istorija virsta visiškai kitokia kas kartą, kai pakeičiamas kalbos stilius. Gal tokio rašymo rimti kritikai ir nepavadintų rimta kūryba, bet Borgesas, manau, apsidžiaugtų dėl tokio kalbos ir istorijos pasakojimo laisvumo.

Borgeso rašymo žaismas, istorijos pasakojimo neapribojimas tikrais ir teisingais įvykiais primena Timo Burtono filmą „Didelė žuvis“. Tėvo elgesys piktina sūnų, nes kas kartą, kai tėvas pasakoja jų šeimos kasdienybės istorijas, jos būna kupinos fantastikos, nerealių įvykių, tokių kaip žuvies pagavimas aukso žiedu, savo mirties pamatymas senos raganos akies vyzdyje ir panašiai. Sūnų pykdo būtent tikros tikrovės nebuvimas, jos iškraipymas fantastiniais elementais. Bet tada kyla klausimas, ar turėdami galimybę mieliau rinktumės tikrą, bet pilką tikrovę ar visgi pasinertume į nuotaikingą fantazijos pasaulį. Borgeso kūrybos negalėčiau vadinti fantastika ir jis pats viename interviu pabrėžė, kad „istorijoje svarbu vienas fantastinis elementas. Daugiau nereikia.“ Istorija su vienu fantastiniu elementu, kaip jo apsakymas „Smėlio knyga“, yra persunkta tikrovės ir kasdienybės. Bet tada atsiranda vienas fantastinis elementas, neįtikėtina knyga, kuri įterpiama į mums pažįstamą, kasdienišką, tikrovišką tikrovę. Pasaulyje yra daugybė knygų. Ar galime neabejodami pasakyti, kad tokia knyga neegzistuoja? Kad tai tik fantazija, kuri neturi nieko bendro su tikruoju pasauliu? Gal aš renkuosi tą labirinto atšaką, kurioje tokios knygos buvimas yra galimas.

 

Teisingas rezultatas

 

Mintyse pamatau įvykį, kuris jau turi savo personažą, veiksmo priežastis ir pasekmes. Bet matau tik tiek. Nematau nei kaip istorija prasideda, nei kaip turėtų baigtis (ar turėtų išvis). Toks negalėjimas sukurti pradžios ir pabaigos man atrodo kaip rašymo negalėjimas. Mano sugalvota istorija telpa į 15 puslapių. Kaip „išspausti“ dar 285 puslapius, kad išeitų padorios apimties knyga? Galvojimas apie galutinį ir, svarbiausia, „teisingą“ rezultatą tampa svarbesnis nei pats rašymo procesas. Mes gyvename į rezultatus orientuotoje visuomenėje. Nuolat girdime kalbant ir patys kalbame apie aiškių tikslų kėlimą, efektyvumą, laiko taupymą (nors nuo šios ligos yra puiki Michaelio Endės knyga „Momo“) ir rezultatyvumą, kuris labai dažnai tampa pelningumo sinonimu. Ponia Investicijos Grąža užkariauja visus sprendimus. Kas kartą pasakius: „O kas man iš to!“, Investicijos Grąža lipa ant scenos ir ima diriguoti paradui. Ir nesvarbu, tai laiko, pinigų ar tiesiog nusiteikimo investicija, dauguma iš mūsų esame išugdyti ieškoti rezultato, ir ne bet kokio, o gero, tinkamo, daugeliui priimtino rezultato.

Niekada nepamiršiu dailės pamokos trečioje klasėje. Tapėme guašu ir aš piešiau standartinį peizažą: pieva, medis, namas, saulė, debesėliai ir paukščiai danguje. Bet priėjusi mokytoja mano pieštus paukščius danguje pataisė į „teisingus“, tokias varneles, nes taip piešiami skrendantys paukščiai. Man rodos, net pažymį sumažino. Tokių istorijų, kai kūryba ir kūrybinis rezultatas nusakomas kaip kažkas, kas turi būti priimtina ir teisinga, deja, prisiklausau ir šiandien. Todėl manęs nestebina, kodėl mano kambaryje jau 10 metų stovi molbertas su paruošta balta drobe. Bet ji ir lieka balta. Kaip man žinoti, kad mano potėpis bus teisingas ir priimtinas rezultatas? Geriau jau negadinsiu baltos drobės, taip, kaip negadinu baltų lapų ir rašalo dėl neaiškaus likimo istorijų.

Rinkinio „Fikcijos“ įvade Borgesas rašo: „Ilgų knygų kūrimas – skrupulinga ir alinanti beprotybė: per penkis šimtus puslapių dėstomos mintys, kurias galima pasakyti per porą minučių. [...] Man patinka išmintingesnis, nerangus, dykaduoniškas rašymas apie įsivaizduojamas knygas.“ Šie Borgeso žodžiai man nuskamba kaip ilgai lauktas liudijimas, kad nėra reikalo rašyti to, kas nebūtina. Rašyti ir kurti papildomus žodžius vien dėl apimties, dėl priimtinumo yra beprasmiška. Istorija gali būti tokio ilgio, kokio ji gali būti natūraliai (ne per prievartą). Istorijos turinys, rašymo stilius, kalba gali būti tokie, kokie gali būti, nepriklausomai nuo priimtinumo, nustatytų normų ir standartų atitikimo. O tai labai sunkus barjeras mums, išgyvenusiems teisingų interpretacijų ir tinkamų rašinių rašymo programas mokyklose.

Dykaduoniško rašymo konceptas išvaduoja iš perdėto siekio pateikti rezultatą apskritai. Kas jau kas, bet dykaduoniavimas yra pati laisviausia iš visų žmogaus būsenų. Jis labai artimas nuoboduliui. Tai kaip aktyvus nuobodžiavimas. Rašau, nes… ai, nėr kas veikt.

 

●

 

Borgeso atradimo kelias man pasirodė neįtikėtinas, kaip ir jo paties kūryba. Borgeso asmenybė yra užburianti. Jis užpildo visas spragas mano pačios vidiniuose prieštaravimuose apie rašymą. Ar gali turėti pasiteisinimą, kodėl nerašai, jei štai yra asmenybė, kuri niekada neklausė, verta ar neverta, ar tęsti rašymą, net jei tave palieka, rodytųsi, pats svarbiausias rašymui dėmuo – regėjimas. Borgeso tai nesustabdė.

Aš tikslingai užfiksuoju akimirkas, kai susiduriu su įvykiais, negrįžtamai pakeičiančiais mano gyvenimą. Toks bus ir susitikimas su Borgeso kūryba. Galvodama apie savo sprendimus ir kur jie mane atvedė, visada sakiau, kad tai likimas. Sprendimai jų priėmimo momentu atrodydavo kardinalūs, papiktinantys artimuosius ir nesuvokiami aplinkiniams. Bet jie visada, kad ir kokiu duobėtu keliu, atvesdavo mane į šiandieną, iš kurios pažvelgus atgalios nesinori keisti nė vieno sprendimo. Iki pažinties su Borgesu tai vadinosi likimas. Dabar tai bus mano labirintas, išvaduojantis iš primestinio poreikio ieškoti „tiesaus“ gyvenimo kelio. Koks tavo tikslas? Kur link eina tavo gyvenimas? Kuo tu nori būti, ką nori būti pasiekęs po 5 metų? Visi šie klausimai niekiniai. Aš nežinau, kas manęs laukia kitame labirinto posūkyje, bet žinau viena – viskas yra įmanoma.