Oda, kurioje gyvenu, arba Nesiurreali anoreksija

Rašyti apie kūną. Anoreksijos patirtis. Taip labai norėjau, taip ilgai delsiau. Į rankas užklydo recenzuoti pasirinkta knyga – „Iššvaistytas gyvenimas“. Apie moterį, sutvėrusią namus iš neapykantos sau rąstigalių. Ilgi metai bulimijos ir anoreksijos. Jos istorija. Ir tiek daug, tiek daug artimumo. Intymumų kryžminimasis. Supratau, kad ir aš savo istoriją pradėsiu nuo pradžių. Anoreksija bus, pažadu.

Žinojimas, kad jau laikas. O dabar – nuščiūvu, amas surakintas nerimo – ar pajėgsiu pasekti sakmę apie savo odą, ar nebus ji vis dėlto per plona mano drąsai. Noriu pati sau prieštarauti, nes mėgstu „pasikolioti“ su Aš – anokia čia drąsa, anoks išskirtinumas. Bet vis dar – skauda, vis dar – aitru, nepaisant distancijos nuo didžiausių beprotybių. Suvokti yra žiauru – matyt, tai jau niekada nepasikeis, per daug įdagų įrėžta šiame kūne ir psichikoj, per ryški Kaino žymė – nes aš, ir aš, net aš – seseržudė. Savinaika paverčia Tave deginamąja ant pasaulio aukuro. Ant pasaulio, kuris yra dėjęs ant Tavęs ir Tavo aukų. Paskutiniai Merso žodžiai „Svetimame“. Atsivėrimas būties abejingumo grožiui. Aš dar tiek nesubrendau.

Nesilaikiau Dekalogo, didžiojo meilės įstatymo. Nemylėjau savo artimo, kaip ir pati savęs. Delsiau, nes vis vyliausi, kad pagaliau išnešiosiu žodžius. Bet tiek netrunka net kokių nors dramblių nėštumas, ir, matyt, trisdešimt vieni metai yra pakankamas laikas paleisti, iš tiesų paleisti sakmę apie kūną, o gal ir patį kūną – į pasaulį. Amas nuščiūva dar ir dėl minčių bei patirčių polifonijos, viso kultūrinio, filosofinio, mitologinio, religinio bagažo. Nuo tvėrimo, vakarietiško dvasios ir kūno dualizmo (prisimenu Mickūno „Summa erotica“), Narcizo, Afroditės ir kitokios mitologijos, fenomenologinio – patiriančio – kūno sampratos iki mazochistinio marinimosi ir saviplakos, sadizmo ir t. t. Bet šiame tekste vis dėlto vyraus mano kūno subjektyvybės – aišku, su visais kontekstų lagaminais, stalčiais ir jų turiniais. Todėl pradedu nuo pradžių, kaip ir Marya savo memuaruose „Iššvaistytas gyvenimas“. Tik sutarkim – rašysiu apie liūdnus, piktus ir ironiškus dalykus. Nepaisant to, atsižadu bet kokių slaptų pretenzijų į „aukiškumą“. Protas kartais mane išduoda ir aukos sindromas vėl ima viršų. Tiesiog. Tai vienos moters kūno istorija. Šiame siaube yra daug grožio. Grožio išbūti. Grožio pasijuokti iš savęs. Iš pasaulio. Tai negailėkim manęs, ką? Geriau mylėkim(ės). Oi. Ok.

Galvoju, pirmiau buvo žodis ar atvaizdas. Teikiu pirmenybę žodžiui. Mūsų šeimoje plėtojosi labai gajus grožio mitas: senelė iš motinos pusės – smetoninių laikų gražuolė, „robaksų“ (jei nežinojot – tai smetoninės vakaruškos) pažiba, pasižymėjusi oria laikysena ir plaukusi gatve nesižvalgydama į jaunuolių susižavėjusių akių žėručius. Mama niekada, oi, niekada nesiskundė vyrų prielankumu – trys santuokos, trejos skyrybos, krūva draugysčių ir nedraugysčių, visuotinė akių, plaukų ir dantų apoteozė, darbo ir balių bičiulių komplimentų – ne, ne jūra, o visas tvanas. Mano sesuo… modelio stoto, puikaus stiliaus jausmo, turėjusi užrašų knygutę, kurioje fiksavo besižavinčių vyrų kontekstus ir kontaktus. Užrašų knygutės labai greitai baigdavosi… (Tokia mylimos sesers paauglystė, įskaitau ją kaip geresnę už saviškę.) Žiūrėkit, man tos moterys tikrai buvo gražios, bet sąmoningai vartoju žodį „mitas“ – tai buvo ištisa šeimos grožio kulto mitologija. Nes grožis ir nuo jo priklausantis vyrų dėmesys buvo šitos familijos vertybė, aišku, šalia mokslo ir knygų. Įsivaizduokit, šioms gražioms moterims, šioms afroditėms, ėmė ir gimė nei šiokia, nei tokia anūkė, dukra ir sesuo. Linutė – kreivomis kojelėmis, atsikišusiais dantukais, iš tėčio paveldėta problemine oda, kurmio aklumo, na ir šiaip – ne gražuolė. Negaliu sakyti jokiu būdu, kad močiutė, mama ir sesuo manęs dėl tojo „negrožio“ nemylėjo. Bet šitos – pripažinimo, tapatumo – dalies niekas nepatvirtino, neatspindėjo. Man pasiskundus, kad, priešingai nei sesei, niekas nesako, jog esu graži, mama atsiliepė: „Užtai sako, kad esi protinga ir miela.“ „Načiort“ – aš nenoriu būti miela. Nenoriu būti net protinga. Noriu būti graži. Paaukočiau balsą, dešimtukų prikimštą pažymių knygelę ir visus pagyrimus – dėl to, kad būčiau. Graži. O jos, tos mano moterys, kantriai ir ne taip kantriai (sesuo, kuriai nuoširdžiai rūpėjau, vis mėgino mane paversti padoria panele) laukė antytės virsmo į tikrą… paukštytę. Bet, velniai imtų, kokia nelemtis – Linutės kojos kaip klišos, taip klišos, dantys kaip kreivi, taip kreivi. Užbėgsiu už akių – kai jau daug vėliau nusikirpau plaukus ir įsitaisiau dantų kabes, močiutė netikėjo, kad susiradau vyrą, kuriam esu graži. Sakė, kad „be plaukų ir be dantų“ Linutės mylėti grožio ištroškusiems patinams yra neįmanoma. Kažkaip panašiai. Grįžtu atgal.

Jolitos Puleikytės piešinys

Kiemo vaikai mane vadino „stručiu“, nes šitos klišos kojelės keistai išsiriesdavo, metant kamuolį per kvadrato žaidynių įkarštį. Pirma rimta socializacija – mokykla: namuose skaityti ir rašyti smetoninių laikų gražuolės išmokytą, darželio nelankiusią, mane iš karto priėmė į antrą klasę. Ir kažkaip iš karto ėmė kurtis – „geros negražios zubrylos“ mitas, mane jis lydėjo visus vienuolika mokyklinių metų. Toji močiutė po priverstinės būtinosios karo ir Sibiro askezės tapo savanoriška askete likusiam gyvenimui, viską „reikėjo“ taupyti, todėl turėjau pigiausią uniformos variantą (neplisuotą), man dvokė iš burnos (dantis valėm sodos milteliais), o kasas rišdavo nušukuotų plaukų gniutulu. Gal aš visai ir suprantu tuos pradinukus – atrodžiau tokia truputį ateiviška ar bent Marijos iš lūšnynų prototipas. Ai, toliau viskas ėjo „proham“ (dar vienas iš močiutės paveldėtas terminas). Tos mergaitės nenori su manimi žaisti. Tie berniukai nenori su manimi draugauti. Nulis širdelių ir laiškučių per „valentinkę“. „Panelės“ žurnalo laikai, išstypusios ilgakojės klasiokės. Keturiolikos pereinu į kitą mokyklą, ten, kur dirba mama. Kokia keista merga čia pas mus atėjo. Kokia negraži. Kokie storastikliai akiniai nestilingais rėmeliais. Kokia ne-kaip-mama. Ką tada daro Linutė? Ji pirmą kartą pajunta, kokia galia slypi kūne. Atidengti. Uždengti. Ji ima segėti vis trumpesnius sijonus. Kaip mama. Ji įsigyja kontaktinius lęšius, su kuriais absoliučiai nemoka elgtis. Ji ima negrabiai koketuoti su tais berniukais. O berniukai trina delnus, tik delnus, jo. Tie berniukai apieško jos kūną. Tie berniukai per diskoteką pakelia sijoną, matyt, tikėdamiesi, kad merga tiek „iškekšėjo“, jog nebemūvi net kelnaičių ar bent jau dėvi peršviečiamas. Tie berniukai pramina Linutę Čiole – nes nuo vaikiščių rankų miegančioji gražuolė neprabudo (meksikietiško „muilo“ herojė Čiolė – šiaip jau baisi boba). O berniukai džiūgauja, erzindami ją pseudokomplimentais. Durnelė tiki. Ir valgo tokio dėmesio graužtukus. Aštunta klasė. Pirmoji sanatorija Palangoje. Diagnozė – neurastenija, jo, tokia labai gal net vadintina archajiška. Linutė su savo „jautriais nervukais“. Sanatorijoje bernai ir „krūtos“ panos man sako, kad atrodau „malalietka“. Svarstoma, ar mano papų dydis gali būti tikrojo amžiaus įrodymas. Nuomonės išsiskiria. Klajoju po sanatoriją be akinių, nes, be papų nebuvimo, „očkarikystė“ gali suponuoti visišką negrožio hegemoniją. Aš nekenčiu savęs. Savo tragiškai neįmanomai šlykštaus kūno. Savo papų, kurie nesugeba parodyti tikrojo amžiaus.

Beskaitydama, tik beskaitydama „Iššvaistytą gyvenimą“ iš tikrųjų suprantu pamatinį dalyką apie savo santykį su kūnu. Esu siaubingai siaubingai destruktyvi. Amas dar kartą kūlvirsčiuoja pasaulio gniaužtuose. Suvokti, kad visą sąmoningą gyvenimą naikiniesi. Neapykantos smeigutės. Savo pačios vudu lėlė.

Tikroji savidestrukcijos pradžia. Manau, labai ankstyvame amžiuje. Pamažu tapau priklausoma nuo jų, „žinančių“, kokia esu. Susitapatindavau su „očkarikės“ ir ne tokiais gražiais epitetais. Prilipdavau prie veidrodžio. Prisimenu „Iššvaistyto gyvenimo“ heroję Maryą – ji įvardijo užsitęsusią transformuotą vaiko raidos veidrodžio fazę: spoksodavo į veidrodį, ieškodama egzistencijos patvirtinimo, o kartu – savojo kūno kliaudų, bet kažkaip atsietai, iš šalies, svetima tam atspindžiui. Psichologijos patologijoje tai vadinama objektifikavimo sutrikimu. Nesuvokti savęs kaip to atspindžio kūno. Narcizo mito perversijos. Vėl Mickūno įvardytas vakarietiškasis skilimas į kūną ir dvasią. Mes – Marya ir Lina – veidrodžio mergaitės. Neseniai prisipažinau sau, kad esu itin linkusi į kraštutinumus. Penkiolikos vieną dieną veidrodyje aš nekenčiu savęs, iki mėlynių gnybdama „storas“ šlaunis ir keikdama kiekvieną jų duobelę, verkiu, pamačiusi pirmąją striją, tyčia dar labiau atkišu dantis, iki randų nusidraskau spuogus, kitą dieną – matuojuosi iš sesers paveldėtus ar jos nupirktus drabužius, nevikriai tepuosi motinos kosmetiką ir svajoju, kad tokią mane pamatytų tie vaikai… Vieną dieną, įkvėpta „Panelės“, demonstruoju „madas“, kitą dieną, pajuokta tų vaikų, iš desperacijos – vėl skriaudžiu save, ką gi kitą skriaus „silpnas jautrus netikęs padaras“ – nebesiprausiu, nuo plaukų laša riebalai, nustoju valgyti. Kad jau paminėjau maistą – tai esminis išorinis mano savidestrukcijos elementas. Iki šiol. „Valgyti ar nevalgyti – štai kur klausimas.“ Buvusios anoreksikės klausimas, nors ar jų – kaip ir buvusių narkomanų ir alkoholikų – apskritai būna… Man – penkiolika. Ir aš jau trečioj mokykloj. Geroji knyggraužė. Olimpiadininkė. Skaitovė. Berniukai sako, kad penkis litus gal ir sumokėtų už šito penkiolikmetės kūno išpisimą. O aš vis dar neišmatuojamai noriu būti graži. Labiau nei būti išpista. Hm. Suvokiu, kad visą savo gyvenimą turėjau labai mažai galios. Labai mažai įtakos šitai įmesčiai ir ištikčiai. Menkai kontrolės. Manęs niekas niekada nepažino ir neišpažino kaip vienatinės. Neatsiklausė, kai metų sulaukusią perkraustė gyventi pas močiutę kartu su jos sūnum alkoholiku. Niekas nepaisė – kai nemigdavau naktimis, šluostydama girto dėdės myžalus nuo grindų, kad neapsemtų kaimynų. Niekas nepaisė, kai gyvenau „Primos“ ir „Astros“ cigarečių dūmų tumuluose ir buvau infekuota TBC. Man niekas nepranešė, kad išsiskyrė tėvai. Manęs neklausė, ką manau apie trečią mamos vyrą. Nesidomėjo, ką jaučiu, kai mokyklos gražuolė šaiposi iš tų kreivų drebančių kojų. Man penkiolika. Ir aš noriu pajusti savo galią. Aš noriu kontroliuoti. Kitas reikalas – perfekcionizmas. Išugdytas ir išsiugdytas vaikystėje. Niekas niekada nepasakė, kad esu pakankama. Kokį gyvenimo pažymį begaučiau. Noriu būti tobula, kad ir ką reikštų toks svaičiojimas. Bet penkiolikos – jis pragaištingai rimtas. Atsimenu eilutes iš paauglystės grafomanijų: „Ir aš norėjau būti tobula / išgelbėti galėjo tik mirtis / mane tokią netobulą / ir tokią silpną.“ Sugalvoju didįjį gyvenimo planą, griežtą dienotvarkę, iškeliu sau tikslus kažkokiu būdu tapti graži. Ai, dar laimėti visus konkursėlius ir Jo atodūsius. Mano ūgis tuomet – 160 cm. Sveriu 48 kg. Pradedu nevalgyt. Tiesiog vieną dieną nusprendžiu, kad reikia „susiimti“. Praleidžiu pusryčius, mokykloje pralenkiu valgyklą. Diena po dienos – ir mano racioną sudaro dešimt koldūnų ir saldi juoda arbata ketvirtą valandą dienos. Alkio suvaldymas kelia euforiją. Tai nenusakomas savanoriško badavimo pradžios atnešamas svaigulys. Tai malonumas, o koks tai malonumas mažai malonumų patyrusiai paauglei. Sunaikinti tai, kas jiems taip negražu. Tai galia. Tai lengvumas. Išdidumas, palaima ir pasididžiavimas savimi, kai atsisakau pietų. Krenta ne tik kilogramai, sėda kraujas, atsinaujina tuberkuliozė. Skaičiuokim kartu. Keturiasdešimt keturi. Keturiasdešimt du. Keturiasdešimt. Atgal – link embriono. Link saugumo. Suptis vandenyse. Jei ir skaudės, ten nesuvoksi savo skausmo. Valio – gamta atšaukia mano moterystę. Pusę metų – be mėnesinių – aš ir vėl mergaitė. Niekas nesupranta, kas su manim vyksta. Aš pati irgi aiškiai nesuvokiu. Kad sergu, kuo sergu. Iš tikrųjų. Du mėnesiai Kulautuvoj. Plaučių ligų ligoninėj. Ir atsitinka tai – mane ten pastebi. Priima. Mergaitės sako, kad aš graži. Pradedu valgyt. Tačiau žaidimai alkiu ir maistu mane lydi toliau. Štai – atvirkščiai. Man septyniolika, motinai ir patėviui išvykus, lieku viena trijų kambarių bute – metams. Vėl mokykla. Vėl negraži. Kemšu savo tuštumas. Kemšu nemeilę. Grūduosi maistą nesveikais kiekiais – meluoju draugei, kad šituos sausainius vešiu močiutei – suėdu arti kilo. Suryju visą puodą koldūnų. Zefyrai ant viršaus. Išsitempęs skrandis. Įsitempęs buvimas. Pirmas vizitas pas psichiatrę. Septyniolikmetė kažkaip pati suvokia, kad jai reikia pagalbos. Niekas nemato, nežino, negirdi. Prozako karta. Padeda, žinokit. Niekada nebuvau ramesnė nei tuos metus. Susitvarko miegas, apetitas. Jie grįžta. Aš smunku žemyn. Universitetas. Mūsų grupė – šeima, kumštis. Bet vis dar – kaltė valgant. Kaltė nevalgant. Šita amžina prakeikta kaltė. Tai gimimo kaltė, aš žinau. Tai jos transformacijos. Kurį laiką stabilizuojuosi. Adekvatesnis savęs vertinimas. Laikina fiksacija į gyvenimą. Atsitraukęs nuo veidrodžio Narcizas. Bet tai sugrįžta, o, tai sugrįžta. Didysis panikos ir depresijos epizodas – mano oda, mano savastis vėl susitraukia – nebevalgau. Vėl – antidepresantai. Vėl – kitas kraštutinumas. Priaugu virš penkiolikos kilų greta savo normalaus svorio. Tampu gyvuliu – drebu prieš tortą, panyru į šokolado obsesijas. Ryju tiesiai iš šaldytuvo. Man trisdešimt. Ir jaučiu pasikeitusius žvilgsnius. Jie sako: pažiūrėk į savo kojas. Jie sako: tu jau tokia nerangi, kad nebeužlipi ant vaiko lovos (ji antrame aukšte – reikia ropštis kopėtėlėmis). Man sako, kad buvau graži, kai buvau liekna. Ir žinokit – suskausta, vis dėlto suskausta, nors jau ne penkiolika. Yra negyjančių žaizdų, yra kraujo, kuris nesukreša. Nors kažkas pasikeitė. Dabar aš juntu žvėrišką pyktį. Numetu tą svorį. Bepykstu beveik ant viso pasaulio – šįkart, – ne tik ant savęs. Nesgi žinot šitą psichikos ligų (anoreksijos, bulimijos, depresijos) aksiomą – tai pyktis, nukreiptas į save. Pykstu ant artimųjų. Ant kūno kulto. Ant savo durnumo. Ant tų bernų ir panų. Pykstu ant vyro ir draugo. Pykstu už jų teisybę, kuri man buvo melas. Šitas putojimasis, kad ir vidinis, truputį atitraukia mano ranką, laikančią ašmenis prie savos gerklės. Pykstu, o paskui juokiuosi. Mergaitė, truputį atsitraukusi nuo veidrodžio. Narcizė, iš kurios švelniai patraukė atspindį. Mergaitė, kuriai pamažu skleidžiasi to „abejingo pasaulio grožis“. Nors. Vis dar esu destruktyvi. Iš sielvarto galiu nevalgyt, o paskui iš karto susikimšt tris šimtus gramų šokolado. Depresijos apogėjuj ataidi ankstesnio apsileidimo nuogirdos – nesiprausiu. Net dantų nesivalau, nors jau turiu kuo juos valytis. Kokias tris dienas neišlipu iš lovos. Nukramtau nagus iki gyvuonies. Vis dar nusidraskau veidą.

Man trisdešimt vieni. Ir dabar jaučiuosi esanti pakankamai graži. Dažniausiai. Kažkaip manau, kad esu vėlyvesnio žydėjimo ir mano išorės žavumai atsiskleidė gimus sūnui (ne, aš ne modelis, ne gražuolė, ne mis, ne pupytė, bet… still). Tuo naudojuosi. Turiu krūvą nuotraukų. Profesionalių ir ne. Mėgaujuosi komplimentais feisbuke. Mėgaujuosi savo galia. Mėgstu kūną pabrėžiančius drabužius. Juokiuosi, kai švelniai išprotėję, bet nepiktybiški gerbėjai nori būti mano sekso vergais. Ir nors man nuoširdžiai patinka megzti (draugiškas?) pažintis su vyrais, prisipažįstu, kartais žaidžiu kūnu. Pozicionuoju save grožio rinkoj. Ar tai savotiškas kerštas tiems berniukams, kurie būtų mokėję penkis litus, kad mane išpistų? Aš nežinau. Žinau tik, kad mano kūno akcijos pasaulio biržoje gerokai pakilo. Nepaisant to – vis dar esu gerokai nesaugi. Pernelyg ištroškusi kitų žvilgsnių, kurie mane įsteigtų. Alkstu, niršulingai alkstu savojo grožio. Kiaukuto vergė. Amžina kiaukuto vergė, turinti naują obsesiją, – didinuosi kiekvieną nuotrauką ir atidžiai ištyrinėju tarpuakio raukšlės padėtį, vokų užkritimo laipsnį. Mat beprotiškai bijau senti. Prarasti tuos žvilgsnius ir į sekso vergus besiprašančius gerbėjus.

Žiūrėkit – dabar galvoju, kam visa tai rašau. Dėl saviterapijos? Manau, psichoterapijos man užtenka ir pas psichoterapeutę. Aš norėjau pabūti ne tik sąžininga, bet ir tuo karkasu, gal net poliu, į kurį galbūt – galbūt – kuri nors norėsit atsiremti. Norėjau ištraukti į šviesą savidestrukcijos mechanizmus. Fiksacijas į traumas. Ir jų padarinius. Norėjau paliudyti žodžio galią – kurti ir griauti. Norėjau paakinti pastebėti dukros, draugės ar mylimosios svorio ir apetito pokyčius. Parodyti, kokia aitri ir klampi gali būti tamsa. Kokia lengva gali būti šviesa, kai į ją gręžiamės. Norėjau paakinti pagirti vienai kitą. Kai reikia. Kai norisi. Gražiosios, gražiosios mano narcizės, šitame veidrodyje esate jūs, tikrai jūs, tokios, o dabar – marš nuo veidrodžio. Į pasaulį. Patirti jo gražaus abejingumo.