Pasakojimai apie moteris (3)

 

Geltona striukė persirengimo kabinoje Varšuvoje

 

1976-ieji, trečias lituanistikos kursas. Laisvės vojažas nuo uošvių namų Treniotos gatvėje Žvėryne iki Varšuvos senamiesčio.

Juokdarys Viešpats drėbtelėjo scenarijų: parinko uošvius iš Konservatorijos. Arogantiškas patėvis ėste ėdė mano vyrą: neleido vairuoti „Žigulių“ (tokio automobilio, pagaminto iš rusiškų skardinių). Vyras laižėsi ir leido seiles prie mašinos užpakalio, tačiau nė pūkuota pirštinaite nedrįsdavo nuglostinėti dulkių nuo žibintų.

„Žiguliai“ jautresni nei fortepijonas. Net jei stovi uždarame Žvėryno kieme.

Nei vyras, nei mašina man nerūpėjo – per daug bijojau būti išjuokta.

Jų namuose vykdavo prašmatnūs priėmimai: drebėdavau, kad tik nepakviestų mano tėvų iš Kauno, nes mano motina nebuvo lygis – tik nusususi vieno mokslinių tyrimų instituto braižytoja.

Uošviai man teko prestižiniai: manieros, lėkštės, fortepijonas ir jų pačių balsai – viskas Konservatorijos braižo! Dar sveikinimo kalbos-alegorijos. O vienas iš vyro dėdžių dirigavo „Trimito“ orkestrui! Patėvis rašė amžiaus kompozitoriaus biografiją ir analizavo jo simfonijas.

Palyginti su jais, tebuvau Kauno suskė, kurią per atostogas veždavosi į Latvijos pajūrį, kad turėtų kas plauna indus.

Nemėgstu, kai manęs nemyli. Mintyse sau pažadėjau: jūs dar cypsit!

Bet mano uošviai necypė, nes buvo grietinėlė. Sykį pas juos traukiniu iš Varšuvos (neatsimenu, su kiek persėdimų) atvyko lenkiškai kvepianti ponia Danuta, jos duktė studentė Basia (jau buvusi Londone – sic!) ir baisiai manieringas sūnus Romekas – pirmasis tikras ir gyvas „Lato z Radiem“ įsikūnijimas!

Nutariau dar kiek pakentėti uošvių tironiją ir net savo pirmąjį vyrą, už kurio buvau ištekėjus iš baimės, nes mano motina liepė. Likus mėnesiui iki vestuvių šaltą sausį kažkodėl išskridau slidinėti į Kabardą-Balkariją, nusiverčiau nuo kalno ir pasigavau geltą. Jaunų studentų kompanija partempė nuo snieguoto ledo leisgyvę, pylė į burną vyną ir liepė šokti, nes manė, kad kratydamasi išprakaituosiu ir per naktį pasveiksiu.

Šitaip nugydyta dviem mėnesiams įstrigau kalnų ligoninėje, kurioje nebuvo vaistų, o juodaplaukės kabardinės iš visų penkių palatų rašėsi ant popierėlių mano adresą, kad joms iš Lietuvos siųsčiau kremų veidui, nes kalnuose netepti jie žvarbsta. Lietuvą jos vadino Latvija.

Bet kai parskridau namo – gelsvais akių obuoliais ir nesveikai paliegusi, – atsiminiau, kad reikia tekėti, ir baisiai nusiminiau.

„Kaip nenori? – apstulbo mano kaunietė motina. – Mes jau visiems pranešėme – privalai tekėti!“

Taip ir nesupratau, kodėl ištekėjau, – nebuvo jėgų priešintis ar dvidešimtmetę įveikė nujaučiamas senatvės grybšnis, kurio gąsdinimus gimdamos paveldi juodaplaukės mergaitės, nes jų mintys primena tamsoje kiaurame kibire rūgstančius pelenus.

Buvau vieniša mergaitė, ne saulėtplaukė.

Vienintelis pirmųjų tekybų privalumas – varšuvietės Danutos vizitas. Jos intonacijos čiurleno minkštai ir saldžiai, lenkiškos švokštybės burnoje tapdavo grietininėmis karamelėmis ir aš visam gyvenimui pamilau lenkus.

Ponia Danuta traukė iš lagaminų bliuzečkas ir siūlė matuotis, bet bliuzečkos ir varšuvietė man buvo paveikslas, o ne realybė, todėl negebėjau jos įsiūlytų lenkiškų skudurėlių parduoti net kurso draugėms: man buvo gėda.

Neparduotos bliuzečkos reiškė, kad nėra jokių šansų būti pakviestai į Varšuvą. Ir aš pardaviau savo garbę: pasirinkau prekiauti plastikiniais maišeliais, ant kurių juodomis raidėmis raudoname fone buvo užrašyta: Led Zeppelin Black Dog!

Nė karto nebuvau mačius tokių vaikinų, bet per „Lato z Radiem“ jie man siųsdavo trankius linkėjimus – beviltiškai liūdnai panelei. Perkantiems sakydavau, kad maišeliai iš Londono. Ir kad juos Basia, Danutos duktė studentė, parvežė iš angliško stadiono, kuriame griaudėjo „cepelinai“.

O paskui sugalvojau, kad lagaminą su bliuzečkomis patikėsiu kaimynei Svetlanai, ir ji per dvi valandas rublių parnešė trigubai daugiau, negu ponia Danuta prašė. Ačiū tau, lietuviškai nekalbanti gelbėtoja Svetlana, kad atvažiavai iš driskių krašto, todėl viską moki parduoti.

Mano uošviai su Svetlana ėmė sveikintis.

Kas nutiko po sėkmingo tarpnacionalinio biznio? Labai lėtu traukiniu, kurį pasienyje reikia nukelti nuo plačių rusiškų bėgių ir sutalpinti ant siauresnių, nulingavau į Varšuvą (ponia Danuta prisakė atsivežti traktoriaus dydžio lagaminą). Pasitikusi pirmiausia dūrė pirštu į maskvietiško stoto bokštą.

„Čia tėvelio Stalino dovana lenkų liaudžiai. Gyvenu atstatytame spekuliantų name senamiestyje, Krakowskie Przedmieście gatvėje“, – čiulbėjo ponia Danuta ir aš iki šiol nežinau, ar didžiavosi, ar iš lenkų gyvenimo šaipėsi.

Gargarą suprojektavo sovietų architektas Levas Rudnevas, „dovaną“ Maskva pavadino Kultūros ir mokslo rūmais (1952–1955), bet jie manęs nenustebino: kaip vandens lašas priminė maskvietišką griozdą ant universiteto kalno, prie kurio mūsų mokyklos ekskursiją iš Kauno į Maskvą vežė penktoje klasėje.

Ponia Danuta užmiršo bokštą per penkias sekundes (saulės jis jai neužstojo) ir davė man adresą, į kurią parduotuvę eiti, nes ten paliktos prekės vežtis į Vilnių.

Ji prasitarė, kad esu labai sovietiškai apsirengusi ir kad jai labai gaila, jog nenusipirkau jos siūlytos bliuzečkos, nes manoji visai nedera prie džinsų. Aš įsižeidžiau ir nurodytoje parduotuvėje, visai nesikreipdama į Marysią, kuri turėjo man perduoti deficitinių skudurėlių dėžę, nuo kabyklos pasičiupau lakuotą ryškiai geltoną striukę ir įlindau į kabiną matuotis.

Bet užsikirto užtrauktukas. Kol suprakaitavus pūkščiau (buvo birželis), gudrių akių lenkiūkštė, matavimosi kabinų prižiūrėtoja, bandydama padėti, išsinešė mano piniginę ir dingo, tarsi būtų nukopijuota iš greito detektyvinio filmo.

Taip Varšuvoje patyriau pirmąjį lenkiško stiliaus bankrotą ir grįžau Vilniun be pinigų ir prekių. Muziejams zlotų davė ponia Danuta. Buvau jai ledzepeliniškai dėkinga.

Dabar poniai Danutai 96-eri. Tebegyvena Varšuvos senamiestyje – teisiasi su savivaldybe, kad iš namo neiškraustytų. Man 60 – tebegyvenu Vilniuje. Nesiteisiu su niekuo – nebent su sąžine.

Mane išgelbėjo kitas vyras, kiti uošviai ir Kupiškis. Laimė, ten nėra Konservatorijos – tiktai malūnas. Kai susipykstu su vyru, visu garsu paleidžiu „Led Zeppelin“: tegu kala ir griaudėja.