Poezijos vertimai

 

Nicole Barrière (g. 1952) – prancūzų poetė, eseistė, vertėja. Eilėraščiai parašyti po 2017 m. vasaros kelionės po Lietuvą.

 

 

●

 

Kitame Europos pakrašty – Lietuva. Karšta, labai karšta. Taip karšta, kad Baltijos jūra pilna medūzų.

Sugrįžtu po penkiolikos metų… šalis pasikeitė, miestai vilioja įvairiausiomis rugpjūčio pradžios linksmybėmis. Laisvasis pasaulis jau tikrai čia… su „McDonald’s“ ir „Coca-Cola“.

Visgi gera per tokią kaitrą atsigaivinti keistoku, fermentuotu, pagamintu iš juodos duonos gėrimu, tuo pat metu primenančiu ir sidrą, ir alų. Skanu ir gaivu!

Vilnius – tūkstančio bažnyčių miestas. Viena už kitą puošnesnės. Išpuoselėtos, įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Bet atrodo, kad turistų jose daugiau negu tikinčiųjų. Ir jokių pridengtų veidų. Čia madinga laisvė.

Šiame mieste dabar viešpatauja lengvas nerūpestingumas.

Tūkstančiai bažnyčių ir tūkstančiai kvadratinių kilometrų miško, daugybė ežerų ir puikiausių parkų, kviečiančių pailsėti ir pasvajoti, gatvės ir paminklai poetams, tokiems kaip Adomas Mickevičius, jį iki šiol savinasi net trys šalys – Lenkija, Lietuva ir Baltarusija!

Gėrėjausi memorialine lenta Milošui atminti labai gražaus senojo Universiteto kiemelyje.

Vienu žodžiu, niekas negali sustabdyti progreso, ir pasitelkdami internetą mes galime nemokamai bendrauti su draugais, esančiais Sicilijoje ar Graikijoje… Žinoma, suvoki, kad visa tai yra, bet kai gali patirti… Tai nuostabu.

Graži vasara.

 

 

●

 

Šiaurės kryptis.

Ilgas kelias per Lietuvą iš Vilniaus.

Alinanti kaitra.

Toks įspūdis, tarsi būtume patekę į filmą ir jame pasiklydę. Miškai ir beržynai.

Neaprėpiamuose laukuose kuliami javai, pats pjūties įkarštis. Staiga pasukame iš kelio. Autobusas trumpam sustoja tiesiog kažin kur!

Ar kelionę baigsim prie Kanto kapo ar kokioje nors gintaro kasykloje?

Pagaliau Klaipėda.

Plačiai išsidriekęs, erdvus miestas. Upėje įspūdingo baltumo burlaivis. Jis – neatsiejama šio peizažo dalis.

Malonu pasivaikščioti palei krantinę.

Net vėlyvą popietę dar labai karšta.

Sėdame į keistą taksi mikroautobusą, lekiantį beprotišku greičiu ir sustojantį, kur tik kas paprašo. Belieka pasiduoti likimui, o tada jau bus, kaip bus. Taip gražu ir lengva, kad net laikas sustoja. Ar tiesiog plūduriuoja. Kaip burlaivio lynai.

O saulės blyksniai tarsi purslai atsimuša į jo korpusą.

Vakare, pakilę į kavinę, esančią ant stogo, iš čia veriasi vaizdas į miestą ir matyti uostas, grožimės saulėlydžiu virš Baltijos.

 

Klaipėda, rugpjūtis

 

 

Meilei ribų nėra, Neringoje

 

Šiandien Klaipėdą alina saulė ir dusinanti kaitra, beveik jokio vėjelio, mes pasukame prie krantinių, tikėdamosi nors kiek atsigaivinti. Vietiniai stebisi užplūdusiais karščiais.

Kūnus dengia tik šiek tiek baltos plonos medvilnės.

Tuo pat metu į Siciliją atvyksta šimtai pabėgėlių, tuo pat metu Graikijoje, Kose ar Mitilėnėj, kepinanti saulė ir skęstančios nelaimėlių valtys.

Čia kuliami javai, gandrai lesinėja po ražieną, čia keliamės keltu per marias ir nyrame į mišką. Oras nepakartojamas. Toliau prieš akis atsiveria kormoranų nuniokoti medžiai, aukštos kopos driekiasi iki pat nematomų sienų, jūra irgi tarsi perskirta įsivaizduojama geležine uždanga. Mes palinkusios traukiame per baltą smėlį.

Nidoje, kavinėje, mus aptarnauja jauna geltonplaukė mergina; milžiniški kruiziniai laivai atplukdo gerai organizuotas vokiečių turistų grupes.  

Suvirpa balsai ir žvilgsniai.

Ryškiaspalvių namų kiemuose matyti žuvies rūkyklos, senos žvejų valtys, o kormoranai, įsitaisę ant akmenų ir išdidžiai pakreipę snapus į vėją, kažkuo primena turistus, traukiančius į Tomo Mano namelį.

Saulė, jūra ir Neringos vėtrungės pamažu sukasi į popietę, ne taip karšta ir kiek vėsiau.

Juodkrantės miškas kužda raganų paslaptis ir mes, tarsi vaikai, leidžiamės pasakų takais į pačią gelmę.

Gintaro dirbiniai dera prie pusnuogių kūnų ir smėlio. Kol vaikščiojome plieskiant saulei, išsisklaidė bet kokios baimės.

Meilei nėra ribų.

Nuogi kūnai ir slapti geismai, paklūstantys kitiems dėsniams; pasakų žodžiai, sklandantys virš medinių skulptūrų, po Nidos saule, kopose, Neringoje, miške ir jūroje, kormoranai, kregždės ir raganos.

 

 

Pagoniška šventė

 

Miškas alsuoja iš pasakų

Atėjusia gyvastim

Šešėliuotuose takeliuose paslaptingos figūros

Tai sukas, tai sustingsta

Vėjo fugos pušų viršūnėse

Rodos, tuoj skris medinis paukštis

Vaikai šėlstantys proskynoje

Žaidžia su lapais

Ranka švelniai glosto jų auksažvaigždžius plaukus

Neištartas žodis stingsta lūpose

Sulig šiuo ženklu vidury dienos pakyla mėnulis

Ir kaimo žmonės šoka prietemoje

Medžiams kukliai buriantis

Už muzikantų nugarų

Mėnulis patekėjo, dienos valdovas

 

Juodkrantės giria

 

 

Miške

 

Veda tolin pilkas dulkėtas vieškelis

Tolyn – į dykynę

Vilioja tolin blyškiai pilka šviesa

Tolyn – į paslaptį

 

Pelkė dūsta nuo kaitros

Tvoskiantis dumblas

Surūdijęs vanduo

Salsvas putų kvapas

Garuojančių plūdenų aromatas

 

Mėlynių plieninės uogos

Kraujuojančios bruknių uogos

Gervuogių akys tankmėje

Paukščiai nutyla, priglaudžia galvas

Prie gaivių samanų

Svajodami apie lietų

 

 

Sugriautas kaimas

 

Pievelėje tarp kelmų

Dobilų baltas sniegas

Viskas skaidru ir gryna

Viskas atrodo

Beveik… kaip anksčiau

 

Naktis čia ir mėnesiena čia

Ramiai snūduriuoja paukščiai

Beržai ir aptingusios pušys

Išryškėja nakties šešėliuose

 

Pieno spalvos rūkas kyla

Iš garuojančio tvenkinio

Tarsi kartėlis

 

Kapų ir namų kontūrai

Išsitrina susilieja su žeme

Lieka tik vyšnia galbūt šermukšnis

Kur kadaise dūzgė bitės

 

Ji tyliai kalbasi su išėjusiais

Dylant mėnuliui nusilenkia

Ryto rasoje lieka tik pėdsakai

 

 

Lietuvos fėja

 

Stebuklinga šaknis

Slepiasi grioviuose, įdubose

Saugoma fėjų

Stebuklinga šaknis

Laukinė lyg fėja

 

Pririnkusi uogų

Pintinę

Ji stebi save jaunystės veidrodyje

Geroji fėja, mažoji fėja

 

Uogos pasipila

Geroji fėja, mažoji fėja

Pasipila uogos

Ir širdis užsiliepsnoja

 

 

Diena Babtuose

 

Aušrai pranašaujant rytą

Pajunti žemę po kojomis

Ir išvysti lauką pilną baltų beržų

Tik vienur kitur alksnis ar gluosnis

 

Vidurdienį

Ant aukštų kalvų pušys

Išskleidžia bures o pažemiais 

Besivejantys erškėčiai ir juodosios gervuogės

Tarsi iš kito pasaulio prasikala

 

Ežerų veidrodinės akys

atspindi juodžiausią gelmę

upelis kalvų papėdėje

žaidžia balta puta

 

vieškeliuose nusėda tyla

ir dulkės

 

baigiantis dienai

sušvinta ugninis mėnulis

 

 

Žolinė Kaune

 

Šiandien kai gatves užplūdo gėlių vainikais

karūnuotos mergaitės

Negailestingai plieskia saulė 

Šventės dieną jos žingsniuoja per kaitrą

Šis metas tinkamas vestuvėms

Bažnyčiose skamba giesmės

Jos keliauja alinamos saulės

Link Perkūno namų

Ir vėjo!

Pakeliui prisiperka lino ir laumiškų indų

Jos žaidžia su laiku ir knygomis

Svajodamos apie karalaitį

 

 

Vertė Diana Sakalauskaitė ir Elena Karnauskaitė