Arieli, skraidyk!

 

Negalima rašyti. Man negalima rašyti. Bent jau ne apie tai.

Negalima.

Karste ji atrodė netikėtai gražiai. Seniai nebuvau mačiusi tokios… sveikos? Oda išsilygino. Kakta švietė, lygi ir spindinti. Lempų šviesoje spinduliavo pudros granulės. Lūpos buvo rausvos, o ji visa padabinta melsvu nėriniuotu karalienės rūbu iš pigios blizgančios medžiagos. Iš tiesų ji nekentė tos spalvos. Vieną kartą vaikystėje liepė man nubėgti nupirkti popierinių servetėlių šventinei vakarienei. Parnešiau tokių lyg popieriuje nudžiūvęs rašalas, audroti vasaros debesys. Atsimenu, ji sakė, kad spalva bloga, žydiška. Dabar gulėjo ant pakylos, papuošta to paties atspalvio suknia, ir visi ją gyrė. Mėlynoji karalienė. Tik ant nosies buvo prikibęs pudros šepetėlio plaukas. Nedrįsau jo nuimti. Net pasakyti. Taip ir palaidojo su juo.

Nors prieš tai daug verkiau, pamačiusi ją karste, staiga tokią gražią, prieš savo valią apsidžiaugiau. Ji taip siaubingai bijojo mirties, o dabar nebebuvo ko bijoti. Dabar visi kalbėjo apie tai, kaip ji mirė. Su pagarba ir nuostaba. Taip lengvai – sėdosi ant sofos, tik žioptelėjo – ir viskas. Sukniubo senelio rankose ir močiutės nebebuvo. Man kėlė siaubą mintis, kaip ją turėjo išnešti iš buto. Ji buvo tokia sunki ir didelė. Gerai, kad seneliui nereikėjo matyti to baisaus momento. Kai grįžo sutvarkęs kažkokius biurokratinius mirties reikalus, bute jos jau nebebuvo. Mano vaizduotėje kūną įdėjo į juodą storo plastiko maišą. Išprakaitavę vyrai, tylėdami, bet apsikeisdami reikšmingais žvilgsniais, iš ketvirto aukšto nešė sunkiausią mėnesio krovinį. Ant jų kaklų iššoko storos gyslos, kuriomis plūdo kraujas.

Paskutiniais metais jos kūnas buvo toks suglebęs, slystantis iš rankų. Pasijausdavau bejėgė, kai bandydavau padėti atsistoti. Pasijausdavau lyg šiaudas, vilties blyksnis, keista apgaulė. Jei mirčiau aš, tikriausiai anoniminis personažas nusineštų mano kūną maišelyje viena ranka.

 

●

 

Mane kamuoja vaizdiniai. Vieni baisūs ir draudžiami. Kiti malonūs ir niekam nekenkia. Ten aš bandau pasislėpti.

Mergaitė eina juodu, vėsiu, neaprėpiamai plačiu tuneliu. Iš burnos plūsta garas. Mergaitė neturi jokių daiktų, tik ploną lazdą, nugludintą medžio šaką, kuria duria į tamsą, tikrina kelią. Tylu, tik kažkas ošia lyg jūra kriauklės ausyje. Lazda šilta nuo prakaituoto delno. Mergaitei baugu, bet gera, nes čia nieko nėra ir viskas gali atsirasti. Svarbiausia, kad čia savotiškai nėra laiko. Tiksliau, laikas teka spirale po žeme, kur pilna šaknelių, žmogaus akimi nematomų grybų raizginių ir kanalų, sliekų, kirmėlių ir vabzdžių, plonų vandens gijų, sidabru žėrinčių dulkių. Mergaitė eina po žvaigždėtu skliautu. Ji viena, bet taip ir turi būti. Kišenėje guli juodos duonos kriaukšlė ir kelios kriauklės. Daugiau nieko nereikia. Net vandens nereikia. Troškulį numalšina vėsus, saldus oras, kuris sunkiasi pro odos poras. Mergaitė eina guviu žingsniu. Ji pavargusi, bet jaučia, kad jėgų gaus tik eidama.

Įtariu, kodėl imu taip infantiliai apie save galvoti – kaip apie mergaitę. Nes pasakose neveikia moterys. Nebent bobos. Tačiau visokios našlaitės, sukeistos princesės ir gerosios seserys kartais tampa pagrindinėmis herojėmis. Ir jos visada turi kažkur eiti, iškeliauti, netekti namų. Šioje slėptuvėje galiu būti tokia, kokia esu. Silpna, bet užsispyrusi. Nepagrįstai tikėti savo sėkme.

Ne, ne tai. Šioje slėptuvėje galiu būti tokia, kokia norėčiau būti. Narsi, nuprausta ir išgryninta.

 

●

 

Kai sėdėjau ant artimųjų suolo, šalia karsto, aš jai vis linkėjau keliauti į šviesą. Banalu ir baisiai tikra. Kaip į auksišką spindinčią bangą, suleidau pirštus į mintį, kad jeigu siela yra, ji pagaliau gali judėti. Sapnuose ji greitai vaikšto, kartais bėga, nors realybėje vos galėjo atsistoti, o paskutinius keletą kartų, kai turėjo užlipti į butą ketvirtame aukšte, lipdavo po pusę valandos ar daugiau, vis pailsėdama ant kėdės. Sapnuose ji staiga pasidaro šiurpiai vikri, tokia vikri, kokios niekada nemačiau. Panašų šiurpą sukeltų atgiję baldai, šokinėjantys medžiai. Tačiau sėdėdama prie karsto mačiau animacinių filmų estetika dvelkiančius vaizdinius – po saulėtas begalines erdves palaimingai laksto pulsuojančios dvasios.

Problema ta, kad kartojau savo mantrą „keliauk į šviesą, skrisk“ ir praėjus keliems mėnesiams po laidotuvių, kol vieną dieną supratau, kad galbūt veju ją nuo savęs kaip vaiduoklį, piktą dvasią, bijau, kad yra šalia, girdi mano mintis.

Artėjant Vėlinėms daug apie ją galvojau. Panašiu metu mane netikėtai pakvietė susitikti kirpėja ir padovanojo tokią knygą „Skaitymai mirusiems“. Kiek supratau, tai buvo adaptuota „Tibeto mirusiųjų knygos“ versija vakariečiams. Tekstą reikia perskaityti balsu konkrečiam mirusiajam. Mane nustebino toks sutapimas, nors į ezoteriką žiūrėjau atsargiai – su doze skepsio ir kaupu baimės, kad tokių patirčių (net jeigu jos būtų daugiau įsivaizduojamos nei tikros) galiu neatlaikyti. Visgi knygą parsinešiau namo pasiryžusi prieš Vėlines ją garsiai perskaityti. Paulius juokėsi ir drauge baisėjosi tokiu sumanymu. Bet aš taip nieko ir neperskaičiau, nes už poros dienų ji pati mane aplankė.

Prabudau šeštą ryto visa virpėdama. Tvaksėjo širdis. Tualete pašnibždom sukalbėjau maldą. Iš pradžių norėjau skambinti mamai, viską jai pranešti, bet susilaikiau, sveikas protas sakė, kad geriau jos taip negąsdinti ir palaukti. Užtat papurčiusi Paulių už peties pasakiau: „Mane aplankė močiutė.“

Iš pradžių viskas buvo kaip paprastai. Matau ją sapne pasikeitusią ir suprantu, kad ji mirusi. Aš žvelgiu į ją pro langą, lyg vėl būčiau sodyboje, mūsų virtuvėje. Ji sėdi lauke ant suolo nuoga ir muiluojasi, prausiasi baltą, saulėje švytintį kūną, didžiules karančias krūtis, kaklą, pilvo rinkes. Atrodo laiminga. Tada ima dažytis veidą, piešia juodais dažais kažkokius ženklus, lyg darytųsi kaukę tolesnei kelionei. Juodos kiaulės kaukę. Net sapne buvo gėda taip galvoti, bet pagalvojau.

Paskui ji atsiduria viduje. Iš pradžių stebime viena kitą nieko nesakydamos. Nedrąsu pradėti pokalbį. Galiausiai ji pati mane užkalbina: „Ievute, tu pasakyk, man atrodo, kad aš plona, ar aš tikrai plona?“ Ir aš pamatau, kad ji plona.

Buvo baisu. Skirtingai nei ankstesniuose sapnuose, šį kartą jutau, kad mane aplankė, kad aš bendrauju su kita būtybe, o ne tiesiog klijuoju įspūdžių koliažą. Tokio stipraus Kito pojūčio dar niekada nebuvau patyrusi – nei realiame gyvenime, nei sapnuose.

O tada prasidėjo. Ji pasakojo, kaip jai sekasi mirus. Sakė, kad labai daug suprato per šitą laiką. Ir ne dėl to, kad būtų pati daug galvojusi. Svarbiausia buvo mūsų, visų likusių, mintys, kurios ėjo tiesiai pas ją. Močiutė sakė, kad gavo du medalius (jie kabėjo ant jos kaklo). Ant pirmo buvo surašyti visi blogi dalykai, o ant kito – visi geri. Tačiau vieno ji negalėjo suprasti. Sakė, kad aš vis galvojanti, jog ji buvo keista. Kaip suprasti – „keista“? Aš sutrikau, nes niekada taip nemaniau (vėliau mane apėmė įtarimas, kad tas klausimas buvo dovana – galėjau atsakyti jos neįžeisdama, bet pagydydama mus abi). Šiek tiek pamąsčiusi pasakiau, kad man visada buvo keista, jog ji niekada nenorėjo artimiau manęs pažinti, nors taip mylėjo. Ji rimtai klausėsi. Pasakė, kad dabar supranta. Mes stipriai apsikabinom ir visą kūną užliejo baugulio persmelktas malonumas. Pirmą kartą gyvenime bendravom be jokių barjerų. Aš nebebuvau „Ievutė“, kaip ji nebebuvo „močiutė“. Mes buvom dvi būtybės. Svetimos, dilgsinčiais pakraščiais.

Visa tai gražu. Išskyrus juodosios kiaulės toteminę kaukę, apie kurią neužsiminiau tiems keliems žmonėms, kuriems papasakojau apie susitikimą.

Tačiau medaliai, karalienių veliumai, spindintys kūnai ir kaktos, auksiškai švytinti neapčiuopiama, bet reali šiluma, kurią pradėjau jai jausti, pasirodė tik po mirties. Tas kone fizinis meilės pojūtis. Prieš tai ja bjaurėjausi, smerkiau, kaltinau, apkalbinėjau, kol galų gale šiek tiek subrendusi rezignavau ir nusprendžiau emociškai atsiriboti.

Mano sąžinė nebuvo švari.

 

●

 

Kiek atsimenu, jos sveikata šlijo visą mano gyvenimą. Ji amžinai skųsdavosi ir dejuodavo, bet be saiko valgė ir nuodijo orą pagiežingais komentarais, pavydu ir visais kitais dalykais, kuriuos pati išdidžiai vadino „pesimizmu“. Mėgdavo demonstratyviai išsidėlioti ant stalo vaistus ir lėtai lukštenti tabletes, lyg visi aplinkiniai dėl to turėtų pasijausti kalti. Kartais imdavo leistis insuliną į baltą pilvą visų akivaizdoje prie dar nenukraustyto stalo. Mano papilvę užliedavo vėsi skausmo baimės banga. Būdavo nejauku, apsimesdavau, kad nieko nematau. Tik paskui, kai vieną savaitę gyvenome dviese ir paaiškėjo, kad ji nebežino, kaip leistis vaistus, pradėjau ilgėtis tų dienų, kai ji išdidžiai visų akivaizdoje įsmeigdavo į pilvą adatą. Ištikta lengvos panikos tiesiau jai šaltą švirkštą (insuliną reikėjo laikyti šaldytuve) ir bandžiau iškvosti, kiek jo švirkšti ir kaip. Bet ji nežinojo. Tik pikta plėšė adatą iš rankų ir iškėlusi į orą ėmė taikyti į praplikusį savo pakaušį. Veide matėsi nuostaba ir baimė. Mano močiutė buvo išprotėjusi ir daugybė elementarių dalykų, tarkim, kaip atsiliepti telefonu arba paimti puodelį, jai virto sudėtingais galvosūkiais… Nebuvau tam pasiruošusi. Niekas nebuvo. Kai senelis pagaliau telefonu paaiškino, kiek ir kada ji turi leistis insulino, man teko nugalėti adatų ir jos kūno baimę ir kasdien po du kartus leisti vaistus. Labai greitai supratau, kad to bijoti reikėjo mažiausiai. Baimę pakeitė savotiškas džiaugsmas: bent jau žinojau, ką reikia daryti.

Tačiau pirmąją mūsų savaitės sodyboje dieną nei susileisti insulino, nei išgerti vaistų jai nepavyko. Praradusi viltį ir suirzusi močiutė pasakė, kad nesvarbu, padarysim tai kitą dieną, kai galva bus šviesesnė, ir aš ją nuvedžiau miegoti. Greičiausiai tą vakarą ir prasidėjo jos mirtis. Nesupratau, kas vyksta, tai yra kaip tai rimta, ir neiškviečiau pagalbos. Jai ir anksčiau užeidavo silpnumas, bet dabar esu tikra, kad tą vakarą, kai ji staiga pavirto į slystančio pro pirštus smėlio, pilko cemento fontaną ir nebegalėjo pastovėti ant kojų, įvyko tas lemtingasis insultas, kurį paskui po kelių savaičių ir ilgų tyrimų jai nustatė ligoninėje. Bet tada jau reikėjo iš naujo mokytis savaitės dienų ir spalvų.

Baisiausia tai, kad man atrodo, jog tokia buvo mano misija tą vasarą. Nesuteikti pagalbos ir paspartinti mirtį. Tam tikra prasme tai buvo geras darbas, nes jos gyvenimas seniai nebepriminė gyvenimo. Vis dėlto iki paskutiniosios maniau, kad močiutė gyvens ir gal net pergyvens mus visus. Ji turėjo mistinį gyvybės šaltinį ir nesvarbu, kas nutikdavo, vis tiek išsikapanodavo. Galvoju, kad gyvenime ją laikė jausmai: meilė, baimė, kaltė.

Tą vasaros savaitę siaubingai pykau ant tėvų ir senelio, kad taip neatsakingai pasielgė ir paliko man ją „daboti“. Racionaliu protu suvokiau, kad senelis buvo pervargęs nuo darbo, namų ir močiutės priežiūros, ir jį reikėjo tiesiog jėga išvežti atostogų, bet likusi viena su močiute ir po poros dienų su siaubu demaskavusi, kad jai kartais užtemsta ne tik protas, bet ir regėjimas, nuoširdžiai nebegalėjau suprasti, kaip ji išvis dar gyva.

Mūsų rutina susiformavo labai greitai. Pirmiausia atsikėlusi sutvarkydavau jos kambarį, tada paruošdavau pusryčius ir suleisdavau insuliną. Pavalgiusi ji paprastai apsnūsdavo ir padėjusi jai įsitaisyti lovoje aš šokdavau į rožinius kedus ir lėkdavau pabėgioti į mišką. Bėgiojimas man tapo tos vasaros (ne)laisvės metafora. Bėgdavau sakais ir spygliais kvepiančiais miško takeliais, traukdama į plaučius žaliom granulėm mirguliuojantį sidabrinį orą. Nuostabiausia būdavo bėgti po lietaus, kai lapus ir žolės stiebelius nusėdavo tūkstančiai vandens lašų, deimantinių adatų, o nuo pievų garuodavo šilkas. Iš manęs menka bėgikė, bet tos penkiolika minučių būdavo mano kasdienė ekstazės dozė. Kitas didžiulis malonumas – grįžus išsimaudyti, susitepti sumuštinį, išsivirti kavos ir jei močiutė dar miegodavo – skaityti Frédérico Groso knygą apie vaikščiojimą, ypač skyrių apie Arthurą Rimbaud, prakeiktąjį poetą, kuris vis trokšdavo pabėgti ir ištisai įniršęs žygiuodavo iš miesto į miestą.

Tą vasaros savaitę jaučiausi taip, lyg man būtų atsivėrusi slapta būties pusė, apie kurią daugelis nieko nenutuokia ir gyvena savo naivius, pilnus darbų ir svajonių gyvenimus. Tiksliau, apie kurią aš pati anksčiau nieko nežinojau. Bet šis naujas žinojimas nepavertė manęs stipresne, priešingai – suparalyžiavo. Kol buvau sodyboje ir kasdien turėjau leisti vaistus, skalbti nešvarius patalus, gaminti maistą ir visaip gudrauti, kad jis būtų suvalgytas, kol turėjau kęsti jos paslaptingą, ligos sukeltą pyktį ir kažkokiu būdu nuryti tą begalinį silpnumą, su kuriuo susidūriau, viskas dar buvo gerai. Nes reikėjo veikti. Čia ir dabar. O grįžus į miestą ir atgavus laisvę, apie kurią kasdien svajojau, mane prislėgė šlapio, klampaus betono košė. Galėjau sustoti vidury miesto, šalia Sereikiškių parko, įsikibti į akmeninį parko bortą, apimta nesuvokiamo silpnumo bangos, – tada atrodė, kad nebesugebėsiu net eiti. Nebebuvo ko daryti. Močiutė jau gulėjo ligoninėj, širsdama, kad ją išvežė numarinti. Mama ir senelis tikėjo, kad gydytojai ją atgaivins, pristabdys tą keistą ligą.

Kurti atrodė beprasmiška ir tuščia. Tačiau sakyti tiesos irgi negalėjau. Viduje tvirtai žinojau – apie tai negalima rašyti. Bet tai buvo pats svarbiausias, pats nykiausias ir didingiausias dalykas tuo pačiu metu. Tai viską keitė. Pagalvojusi apie močiutę galėdavau kone fiziškai pajausti jos vienatvę ir neviltį. Atrodė ir tebeatrodo, kad per tą savaitę mudvi buvom iš esmės susaistytos. Kad visas tas vargas, smarvė ir siaubas turėjo sakralumo žymę.

Aš jos jau dėl nieko nekaltinau, nesmerkiau. Kūnas, kuris kažkada man buvo atgrasus, tapo savas ir graudžiai gležnas. Džiaugiausi bent, kad ją išmaudžiau, vis prisimindavau, kokia laiminga ir nuskaidrėjusi ji tada šypsojosi, kai tepiau jai veidą kremu ir šluosčiau retus šilkinius plaukus. Visai nebuvo šlykštu. Būčiau galėjusi maudyti kasdien, jei tik būtų leidusi.

 

●

 

Per juodą, begalinį tunelį žvaigždėtu skliautu eina mergaitė. Kartais ji stabteli ir atsigręžusi pasižiūri atgal. Tolumoje matosi balti žiburiai. Atsisėdusi ant vėsaus gruodo išsitraukia iš kišenės kriauklę. Ji blausiai švyti, bet pirštai skaito rantytas rieves. Kažkada šita kriauklė, galbūt prieš penkerius, o gal prieš penkis tūkstančius metų, judėjo, šokinėjo smėlėtu jūros dugnu, puolė grobį ir slapstėsi nuo priešų. Mergaitė bando tuo patikėti, tai mėgstamas jos vaizduotės pratimas. Iš tiesų ji ruošiasi kopti į statų šlaitą, kurio viršūnėje laukia kažkas baisaus ir stebuklingo, ir mano, kad jei sugebės pamatyti, kaip jos viduje, šiltoje tamsoje, šoka švytinti kriauklė, atsiras jėgų. Šiaudas pavirs į auksą. Abstrakcija gaus kūną ir atvirkščiai – paaiškės paslėpta daiktų prasmė.

 

●

 

Jau daug vėliau, kai pradėjusi rašyti šitą tekstą ėmiau nepaaiškinamai jo bijoti, slėptis, susapnavau dar vieną sapną. Esu nėščia ir guliu ligoninėj. Su siaubu suprantu, kad kietame, kaip būgnas įtemptame pilve tūno vaisius, agresyvus padaras, kuris trokšta ištrūkti į orą. Stebiuosi, kad pilvas toks nedidelis, o jau metas gimdyti. Esu su baltais ligoninės marškiniais. Staiga pajuntu karštį – pažvelgusi žemyn matau blauzdomis tekantį klampų karštą kraują. Nujaučiu, kad tai nieko gero nežada, ir rankomis atsargiai liečiu kietą pilvą, rodosi, kad pro įtemptą odą galiu užčiuopti mažytį nugarkaulį, mentis, savo kūdikio sparnus.

Ligoninėje naktis ir aš karštligiškai svarstau, kaip čia viskas bus, kada pasirodys gydytojai, bus uždegtos šviesos ir prasidės gimdymas. Palata skendi prieblandoje, visiškai tylu, daugiau nėra jokių pacientų, net seselių su gydytojais. Po kažkiek laiko ir kraujo palatoje atsiranda mano dėdė. Jis vaikšto po tuščią tamsią erdvę su prožektoriumi. Nuseku iš paskos. Patenkame į kitą palatą. Dėdė prieina prie lovos ir pašvietęs prožektoriumi į čiužinį sako, kad močiutės lovoje prisiveisė utėlių. Pasirodo, šioje palatoje guli močiutė, ji vis dar gyva, tik kažkur dingusi. Priėjusi pasižiūriu. Baltame šviesos apskritime raitosi žvilgios kirmėlaitės. Jos gelsvos kaip kremas ir jų daug, labai daug. O čiužinys toks minkštas ir korėtas, kad, atrodo, panorėjęs galėtum minkyti kaip tešlą. Kirmėlės smelkiasi kiaurai. Kuo ilgiau žiūriu, tuo daugiau jų matau.

Su siaubu suprantu, kad jei užkrėsta visa lova, greičiausiai kirmėlės apėmė ir močiutę ir raitosi rausvose jos medvilninių naktinių gėlėse, paausiuose ir ant pakaušio. Man darosi bloga nuo minties, kad apleidau močiutę, kad nesužiūrėjau, kaip čia įsiveisė tie padarai, o ji pati negali jų nusivalyti, nes nieko nesupranta.

 

●

 

Tas juodas tunelis ir mergaitė su lazda – tai grynas išsigalvojimas, šiaudas, kurio griebiausi, tikėdamasi, kad taip galėsiu išvystyti kažkokią „dramaturgiją“. Arba slėptuvė, kurioje norėjau pailsėti, atsiplėšti nuo dilgančios gėdingos realybės. O iš tiesų tai dienomis ir ypač prieš miegą darau tokį pratimą – bandau įsivaizduoti sidabrinę girią, klasikinį (o galbūt mano išsigalvotą?) pasakų tropą. Stengiuosi ją įsivaizduoti detaliai ir natūralistiškai, išvysti save, einančią per sidabro mišką. Kokia šviesa turėtų nuo jo sklisti? Ar tų medžių lapai lyg prabangaus servizo desertiniai šaukšteliai, o gal minkšti ir lankstūs, kaip gyvo augalo? Kartais spygliai ir kamienai būna vėsūs ir kieti. Padvelkus vėjui metališkai skamba. Kartais ovalūs ir karpyti lapai šilti ir elastingi, o įplėšus ištrykšta gaivios sultys.

Kai imu kurti detales, o tada palikusi savo kūną ir pakilusi per septynis šimtus metrų į orą bandau išvysti peizažą – apsiniaukusį pilką dangų, melsvus debesų tumulus ir tame niūriame fone spindinčią sidabro girią, – pasidaro geriau, bet tai niekur neveda. Dar nė karto nesusapnavau nieko panašaus, pasąmonė netgi neišspaudė to egzistencinio tunelio. Geriausiu atveju groteskiškus ryškius košmarus. Vis dėlto atrodė, kad rašydama galėčiau kažkokiu būdu ateiti į šią vietą, kuri kol kas buvo tik spindintis burbulas juodame vakuume. Tai yra susieti, sujungti ją su kitomis vietomis, kuriose ištisai būnu. Išsikapanoti.

Bet tarp vizijos ir tikrovės yra praraja.

Per tą prarają veda kažkas labai mažas, beveik neįžvelgiamas. Šiaudas. Siūlas. Gal plaukas.

Arba tas vaikiškas eilėraštukas, kurį sudėjau vasarą grįžusi iš sodybos. Kai įšokusi į kedus bėgdavau šlapiu asfaltu link juodų miško tumulų, savyje pajausdavau skraidančią dvasią, arba ne savyje, bet kažkur ore, ir bėgdama, kraujui mušant į skruostus, po kedais ritmiškai girkšint šlapiam smėliui, galėdavau draugauti su ja. Sugrįžusi į miestą net parašiau visiškai nesuprantamą dainą (mat joje dainavau apie tos vasaros savaitės kalėjimą nė vienu žodžiu apie jį neužsimindama, nes tai būtų lėkšta ir pigu) pašaliečiui dar nesuprantamesniu pavadinimu „Arieli, skraidyk!“ Tai buvo savotiški mano burtai, žinia visatai, kad noriu būti gyva, pildyti norus. Noriu būti paleista į laisvę. Dainos pabaigoje mergaitė su lazda turėjo ištarti tokius žodžius:

 

Išeiti į kiemą gali būt žygis

Man ošia miškas, jis nieko nebijo

Miškas sugers nepajutęs slogiausius sapnus

Miško takeli minkščiausias, tu man pabūk už namus