15 minučių Šiaurės
Well, if you’re travelin’ down to the north country fair
The winds hit heavy on the borderline
Remember me to one who lives there
She once was a true love of mine.
„Lions“, „Girl from the North Country“
Keli kilometrai nuo bazės iki kelto dvelkia kondensuoto kelioninio nuotykio pradžia. Egzotika yra viskas: vilkikų vairuotojų leksikonas, nerašytos bendruomenės taisyklės, testosterono įkvėptos legendos apie darbinius žygdarbius. Vaikus ir žmonas užpakalinio vaizdo veidrodėliuose paliekantys vyrai desperatiškai stengiasi kuo greičiau įsilieti į ateinantį mėnesį. Šurmulys ir erzelis – geriausias būdas įtemptoms emocijoms prasklaidyti, o trūkinėjanti racija – pasirodymų erdvė. Tai įmonėje jovalas, teisybę tik džiunglėse rasi, tai lengvikes žiede reik blokuoti, kad sunkvežimiai galėtų įvažiuoti, o kai tokie kamščiai, gal apskritai galėtų viaduką pastatyti nuo bazės iki kelto.
Klaipėdos naktį glotniai skrodžiantis keltas įsisiūbuoja nuo istorijų, susitikimų ir alkoholio. Ūžesys ir gyvybė, alus ir guminė kiaušinienė, bet čia pat, tylioje kajutėje, tūno žinojimas, kad rytoj laukia kelias ir Šiaurė. Nei vienam, nei kitam niekada negali pasiruošti.
Prasisklaidžius ryto migloms Švedijos žemė atrodo iki nuobodulio matyta ir patirta – žemdirbiški racionalūs kraštovaizdžiai slenka monotoniškai kaip kelio stulpeliai. Viskas, ką gali prisiminti pravažiavęs – kad vieni vėjo malūnai sukasi, kiti – ne, o geltoname name prie miško gyvena Ulricha. Jai yra įdomūs dideles mašinas vairuojantys vyrai. Laikas ištįsta kaip kramtomoji guma. Minimalų skonį ir kvapą jam suteikia tik mane į reisą pasiėmusio pusbrolio pasakojimai.
Vieni vairuotojai suka pavojingus maršrutus po Šiaurę, o kiti tampo priekabas po Lietuvą arba iš to paties vieno miesto į tą patį kitą miestą. Kažkurie turi būti kietesni, nes gamta yra laiptuota ir laipsniuota, ir šis titulas atitenka šiauriečiams. Tie kiti vadinami ,,beausiais“ – anot folkloro, vienas vairuotojas palindęs po mašina kažką krapštė, kitas tuo metu patraukė mašiną, o kartu ir žmogaus ausį.Geografijai vingiuojant į viršų kraštovaizdžiai, istorijos ir nuotaikos rūstėja. Irstaisi rūgščiu žvilgsniu tūkstančius kilometrų ir ganai trafaretus pro langą. Keliesi, guliesi, keliesi, šlapiniesi krūme naktį ir vėl rangaisi į miegmaišį iki rytmetinio šaltkrėčio, įsiskverbiančio pro sujungimus tarp kėbulo detalių. Keičiasi keliai, pro langą matomi žmonės. Lėtai auga nuobodulys. Kol vieną rytą po daugybės bevardžių pabudimų imi jausti, kad į tave pradėjo kažkas lįsti.
Sapnai tampa tiršti ir lipnūs – aitrus tamsusis medus su miško uogomis. Nubudus išorinis pasaulis skausmingai skverbiasi pro akis. Kelias atrodo kaip vienišas plaukimo takelis be galinio bokštelio trasos pabaigoje. Blausią ryt-mečio šviesą sugeria sniegas, subruzda buities apyvokos daiktai važiuojančios mašinos dėkluose, sintetinę melodiją groja radijas. Vieninteliai tavo plaukimo rungties žiūrovai – medžiai ir kalnai, atšiauri minia, kuri nerodo jokių emocijų. Tokiame amžiname plaukime maloniai vieniša.
Išniręs iš sapno traukiau į plaučius orą, gėriau į save kalnus ir kelią. Pusbrolis apgailestauja, kad ką tik pramiegojau sėlinančią juodą lūšį. Išrinkęs dar miego lava aplipusius žodžius išlemenu, kad lūšys būna pilkšvos, o ten, matyt, buvusi kokia, pavadinkime, norvegiška pantera. Pokštas abiem nejuokingas, pašnekesys neįvyko, žvėries tapatybė nenustatyta, bet kažkas gi prabėgo. Degalinėje negaliu atsistebėti, kad šalia raudonų ,,M&M’s“ dražė pakuočių, ledo tirpiklių, pakūrimo laidų, langų valymo skysčių ant lentynos pardavinėjamas ,,Pink Floyd“ albumas ,,The Dark Side of the Moon“. Kol stebiuosi, per tamsos trikampį lūžtanti vaivorykštė ant albumo viršelio hipnotizuoja.
Šiaurė ateina po tūkstančio bevardžių kilometrų, daugybės abejingų žvilgčiojimų pro langą ir begalinio noro pamatyti žvėrių. Ir ne vieną, o bandas elnių, būrius į langus atsitrenkiančių baltųjų pelėdų, kaip podiumu plentu žengiančius briedžius. Nieko nepamatai, bet kažkas pamato tave. Iš ant pušų kamienų prikaltų spalvotų briedžių ragų, eglynų, kuriuose tamsa stipresnė už saulės šviesą, šalikelėse laiko ėdamų apleistų mašinų ir su uolomis susiliejusių namų. Žiūri į briedžių ragus medžių palubėse ir jautiesi kaip atlikdamas Rorschacho testą – ragų galai susilieja ir išsilieja į visokių formų amebas. Dažnai aplanko jausmas, kad pašonėje pravažiavai Tvin Pyksą. Nieko įkyriai bauginančio, tik nuolatinis žinojimas, kad kažkas yra labai šalia, vos už poros žingsnių nuo kelio. Jei vyriškais reikalais naktį įlįstum į mišką…
Šiaurėje antgamtinis pasaulis visados yra šalia – už parduotuvės, kelio ženklo, o naktiniuose miestuose – už šviestuvo metamos šviesos apskritimo. Norvegai uoliai bando jo žemėlapį perbraižyti per dienas ir naktis tiesdami kelius, kasdami tunelius ir sprogdindami kalnus. Pakelės aplipusios gręžimo, pjovimo, sprogdinimo mašinomis, trirankiais ekskavatoriais ir sudėtingomis trajektorijomis lėtai judančius vabalus primenančiais miškavežiais. Lengva pamanyti, kad žmogaus ir technikos pastangos stumia antgamtinį pasaulį gilyn į mišką, o tu liudiji žingsnį Mėnulyje. Visgi užpakalinio vaizdo veidrodėlyje tai tik menki krustelėjimai kraštovaizdyje. Vėjas sujudina šaką, nubyra keletas dribsnių sniego, ir viskas yra kaip prieš akimirką. O dar po akimirkos tiesiog pamiršta.
Daug rūkantis pilkadantis vairuotojas apibendrina savo laiką čia – vilko dienos. Gūsingas vėjas, šoninis lietus, vienadienis sniegas, pilkuma be jokių atspalvių, ir sužvarbsti iš vidaus. Sustiręs nelanksčiomis kojomis išlipi iš visą naktį vėjo pralinguotos priekabos saloje, priklausančioje, ironiška, Herøy savivaldai, ir buku žvilgsniu stebi geltoną laivelį. Daugiau judančių objektų čia nėra, o stebėti plaikstomus žuvies kombinato dūmus – tiesiog nevyriška. Geltonas laivelis svirduliuojančiais judesiais slenka banguojančiu fjordu. Mažas, bet drąsus – juda kampais, laužtomis linijomis. Tavo nuostabai, į matymo lauką įslenka didesnis laivas, ir prasideda detektyvas. Sekliai Mažasis Geltonasis ir Didysis Baltasis. Susitelki ir uždavinėji sau klausimus – ar laivai susiję, ko jie ieško; ar jie civiliniai, gal jie vienas kitą tempia ar gal kartu tempia kažką po vandeniu. Nesvarbu, kad atsakymų nesužinosi, bet laivų stebėjimas padovanoja penkiolika minučių veiklos.
Vilkiko vairuotojas metus skaičiuoja reisais. Mirties dvelksmas kelyje – kaip kvepalai mašinoje – visada su tavimi. Baimė įsiskverbia į kūną ir jį laiko: nuo įsikibimo į vairą įsitrina nuospaudos delnuose ir sutraukia užpakalio raumenis. Kelias grynina iki būtiniausio minimumo. Vyrai dažnai tokius prisiminimus atskiedžia alkoholiu, daug kartų per dieną vienas su kitu susiskambina pašnekėti apie šį bei tą. Jų akys po dešimtmečio tampa ledų kristalais. Žvilgsnyje atsispindinčios kalnų viršūnės kainuoja šeimas, draugus ir apskritai mokėjimą gyventi visuomenėje. Radikalizuotos vienatvės ir nuolatinio nepriklausymo niekur, išskyrus kabiną, jausmas yra nenuplaunamas ir nepraskiedžiamas. Po kažkiek metų, kai grįžti namo, nori kuo greičiau iš jų išvažiuoti, nes namuose tampi svetimšaliu. Atėjūnas esi ir čia – vietiniai, dirbantys pas Kristenseną, Johanseną ar Rasmuseną, žiūri į tave su šalta užuojauta, jaučiama buvusiems kaliniams.
Bet yra vairuotojų kasta, kuri tarpsta Norvegijoje. Jokia Šiaurė neprasiskverbia pro tikrojo rytų europiečio – moldavo ar ukrainiečio iš Odesos – odą. Nekyla egzistencinių nerimų, kai gerovės valstybė siūlo tiek galimybių, o civilizaciniai skirtumai matuojami šviesmečiais. Kaip tikras namų žmogus, šitas vairuotojas viską kaupia ir ketina parsivežti į savo namus Rytuose. Svarbu imti, o paskirtis tikrai bus rasta. Jei pasienio muitinė vaišina nemokamai kava, kodėl jos neprisipylus keletą trilitrinių, jei kelininkai paliko raudonus stulpelius – reikia uoliai surankioti, nes Ukrainoje jais galima prabangiai apsikalti garažą. Jei partrenkei elnią rezervate, įtempi jį į vilkiką. Šiek tiek nepatogu, kai pasiveja Norvegijos patrulis ir mandagiai paklausia, ar kartais vilkike nėra negyvo elnio, nes jis tiria pranešimą iš elnių prižiūrėtojo, esą vienas kanopinis su įskiepyta sekimo įranga juda 90 km/h greičiu magistrale link Oslo. Nepatogu ir kai biotualetas, išmaniai paslėptas po vilkiku, pratrūksta savo turiniu.
Bet ,,nepatogu“ yra niekis Ivanui Ivanovičiui, kurio išradingumas ir veiklumas pranoksta žmogiškųjų galimybių ribas. Jis per Naujuosius metus lipa ant vilkiko stogo, kad geriau matytų fejerverkus. Jis be jokios antrinės minties atsistoja ant stiklinio liuko ir, normalu, įlūžta į kabiną. Bet jis nusipurto kaip jūrų vėplys duženas, įbeda akis į horizontą ir suka galvą, kiek reikalų numatoma – gal reikės su akumuliatoriumi ,,nukirsti“ priekabos signalizaciją šeštadienį, per ilgesnę pertrauką su rebiata apkeisti vilkikų motorus, be to, vakar pravažiuodamas matė atviras sandėlio duris, už kurių yra padangos jo mašinai Kišiniove.
Visa ko alkis ir išlikimo instinktas paverčia ivanus ivanovičius kasdienybės da vinčiais vairuotojų pasaulyje, savo išradimais šokiruojančiais Norvegiją. Pusbrolis tvirtina, kad moldavas ir vilką apvogtų. Žavu, kad vyrai kuria istorijas iš visų jėgų, įkvėpimo šaltinis pažįstamas, bet jautiesi kaip su nutolusiu giminaičiu prie stalo per giminės šventes. Savaip jį myli, nes jūs dalinotės vaikyste ir paauglyste, gera prisiminti, bet viskas ten ir pasiliko. Penkiolika minučių gyvo pašnekesio ir nejauki tyla.
Kiekviena pakalnės gyvenvietė turi po bažnyčią su vienišu varpu. Varpo skambesys atsimušdamas į snieginės pelėdos ausų būgnelius pranešdavo apie nelaimes kitiems kalnų miestams. Šiandien apsnigtos bažnyčios atrodo kaip įrodymai, kad Dievas paliko šitą vietą gamtos jėgoms. Jos geriausiai žino, kaip čia turi plaukti istorija ir joje iš lėto puškuojantis žmogus. Tas pats, kurį matėme su gariūninėmis tašėmis kažkur traukiantį naktį, kai aplink nėra jokių gyvenviečių.
Įnirtingai sapnavau tave. Pavieniai spinduliuojantys kadrai. Buvai užsitempusi ant klubų džinsinį mini sijonėlį, čigoniški garbanoti juodi plaukai gulėjo ant dešinio šono, paaugliškas švarkelis atrodė madingai per mažas, o juodas rankinukas laikėsi ant peties vos venos storio dirželiu. Net ir nejudant jis jau chaotiškai makalavosi. Kairėje ausyje kabojo pankiškas auskaras, o veidas atrodė smarkiai papudruotas, bet skruostų gyvybė ir šiluma pramušė makiažą. Laikei ant rankų kūdikį, bet sykiu agresyviai, buldogiškais žandikaulių sukandimais žiaumojai gumą. Mindžikavai, nes mintyse jau buvai išėjusi, bet kažkas užlaikė. Stebėjau sapno burbulą, į kurį norėjau įpūsti save, bet kartu bijojau paliesti jį ranka, kad nesprogtų. Atsibudęs kabinos šaltyje jaučiausi labai lengvai, kaip plaustu su kartimi atsispyręs nuo užpelkėjusio kranto. Norvegai neatsisveikina vienas su kitu, nes atsisveikini tik su tais, kurių jau niekada nesutiksi. Jei dar susitiksime, mums į nugaras tiesiog spindės buvusių gyvenimų mėnulis ir tiek.
Šiaurė – ne geografinė vieta, Šiaurė – tai vidinė būsena. Vienoje nakvynės vietoje lauko tualetai buvo raudoni ir daugiabriauniai. Panašūs į pirmųjų pastatų, kurie stovės Marso kolonijose, prototipus iš vaikystės knygos rudais viršeliais ,,Mokslas ir visata“. Lašelių prisodrintas oras krito ant kolonijų, pro kalno kraštą pūtė aštrus vėjas. Tualetų viduje nežemiškai švytėjo, buvo šilta, sausa ir dvelkė namais per pūgą prie židinio. Pora metrų žemiau matėsi įtempta kaip smuiko styga elektrinio traukinio linija, beveik sutampanti su fjordo kranto linija, už fjordo – kitas kalnas, o virš jo – viską ištirpinantis rudeninės visatos skliautas.
