Klientai

Karaliaus Kryžkelės stotyje reikia nepamiršti pakeisti metro liniją iš Pikadilio į Šiaurinę, ir dar prieš šešias turėčiau nusigauti pas klientą. Jei tik laikas nepradės streikuoti.

Priminimus rašau tik mintyse. Tai padeda nepasenti. Kas kita būtų juos parklupdyti ant lapelio, bato formos magnetu prismeigti prie šaldytuvo ar, atvirkščiai, viską sumesti į skaitmeninį katalogą darbastalio centre. Tarsi jų, tų priminimų, jei man kas nutiktų, galėtų prireikti kažkam kitam. Tik pigus savęs apgaudinėjimas. Kaip per sotūs, krakmolu atsiduodantys pietūs prastame kinų restorane.

Metro pilnas. Įvairiausių spalvų ir stilių asorti. Tik spėk rinktis. Kartais gailiuosi neturįs laikmetį atitinkančio fotoaparato. Bent jau grįžęs fotografijų ciklu galėčiau kažką sudominti. Čia – vargu bau. Fotografijų perspektyva nebūtų griežta, veikiau ji primintų skirtį tarp šviežių ir jau spėjusių pašalti obuolių. Būtų pirštų galais užčiuopiama, bet dar ne akivaizdi. Trylikametis reiveris lenktų skustą galvą su įspūdingai iščiustyta aštuntojo dešimtmečio skiautere, žvilgsnis meiliai kristų į neseniai parsisiųstus groteskiškus sportinius ilgaaulius, skęstančius geltumoje ir kaukolėse. Šalimais įsitaisiusi būtinai Artimųjų Rytų moteris. Tobula – apsigobusi veidą ar, dar geriau, visą kūną juoda skara. Akys kažkur klajoja. Turbūt giliai intersubjektyvumo tyruose.

Kiti žmonės nuotraukoje nebūtų tokie svarbūs, teturėtų įkūnyti vaivorykštės principą. Po visų mišrainės ingredientų (bulvių, morkų, agurkų, žirnelių, kiaušinių ir majonezo) perspektyvos finale idealu būtų turėti senstelėjusį britą ar paliegusią, gyvenimo kaip reikiant nudžiovintą britę. Jie uždarytų spalvų ir dažnio bangavimą. Tokia maždaug būtų vedančioji parodos nuotrauka. Šiaip jau nieko ypatingo, bet, gerai nutaikius momentą, sąlygotą vyraujančių orų, geopolitinių grėsmių ir niekus naujienų portaluose tauškiančių galvų, projektėlis galėtų iššauti.

Klientai… Visada įnoringi. Visada pasirengę bjauriausiai nustebinti. Tokio amžiaus aš nustebindavau nebent tėvus, prieš svetimus laikiausi kukliai. Į klausimą, kaip sekasi, visada būdavo vienas vienintelis atsakymas: gerai. Ar kitaip ir galėjo bebūti? Brangi yra ta vaikystėje įšalusio emocinio intelekto kaina, o kur dar palūkanos, skaičiuojamos visą gyvenimą. Per tuos keliasdešimt metų prikapsi įspūdinga suma. Ją švelninti galì nebent pagieža vis tamsėjančiam pasauliui ar brangiai atsieinančia psichoterapija. Galima dar, žinoma, įsitraukti į knygų skaitymą, bėgimą, jūrų kiaulyčių veisimą, namelio rentimą, šeimos gausinimą, žvejybą ar medžioklę, simbolinį teroristinį aktą. Žodžiu, vieną monstrą keisti kitu. Pernelyg fragmentiška.

Jakobas jau turėtų laukti manęs. Tiksliau, pradėti laukti. Ir taip pasitikėjimo stokojantis jo žvilgsnis turbūt darosi vis nerimastingesnis, grąžtu gręžia durų rankeną, atrodo, ši, neatlaikiusi, tuoj ims ir nukris. Dar šiek tiek, ir tikrai įvyks telekinetinis manevras. Reikia paskubėti. Metro velkasi kažkaip per lėtai. Nauji užpakaliai neužsėda aplinkinių laisvų vietų. Gal tikrai ištįso laikas?

Su klientais susipažinau studijuodamas. Negaliu sakyti, kad jų norėjau. Visgi jie buvo ir vis dar yra man būtini, aišku, paskutinio nepaliekant ir monetarinio aspekto. Teoriją pakeisti praktika, deja, ne juokų užsiėmimas. Klientai neretai pasirodo netelpantys į šabloninius vadovėlio skirstymus, tad ir kylančių problemų sprendimu reikia rūpintis pačiam. O problemų pasitaiko įvairių: nuolat parkuose ar privačiose įstaigose aiškintis su tuoj po eilinio eksceso iš po žemių išdygstančiais konstebliais, rūpintis klientų pasitenkinimu lankant muziejus, galų gale viešėti jų namuose, kartu gaminti vakarienę, žiūrėti giliau į šiaip jau nuodugniau neapmąstytinus, reflekso rūbu prisidengusius kasdienius buities ritualus.

Pagaliau Karaliaus Kryžkelė. Nuo čia iki Šiaurinės linijos visai netoli. Pora minučių, ne daugiau. Seku tamsius žymenis, skriedamas visai ne painiais koridoriais. Gal jų mistifikacija – viso labo – dirbtinė? Prikišę pirštus čia bus romanų ir apsakymų kūrėjai, pritrūkę subtilių patirtos tikrovės apraiškų, begėdiškai ramiu snukeliu pradėjo ją perkurti, iškreipdami patirtis, prisiminimus, sukurdami šaltą painų tinklą, į kurį įsivyti lengviau nei spragtelėti pirštais, o iš jo išsikapanoti – atvirkštinių pastangų reikalaujantis žygdarbis. Kad ir kaip ten, nepraėjo dvi minutės, o aš jau pakeliui į Golders Griną.

Tai modernesniųjų žydų rajonas. Ant kiekvieno kampo – košerinės mėsinės ir krautuvėlės, barzdaskučių fortai, vieni ant kitų lipantys įvairiaspalviai kromeliai, vietinių reikmių butikai. Čia žydai jau atsisakę keisčiausių, varginančių religinių reliktų, kaip susituokusių moterų skutimas plikai, tačiau fasadinė įvaizdžio tvoros pusė vis dar dažyta ryškiai mėlyna. Neseniai šiame rajone teko stebėti bar micvą, kuri atsiėjo gal du šimtus tūkstančių. Vien gėlės kainavo apie dvidešimt. Baisu pagalvoti, kas dedasi organizuojančių tokias bakchanalijas galvose. Ir dar paaugliui vaikinui, ką tik tapusiam lygiateisiu žydu. Taip gali apnikti ir laiko apmąstyti nevertos premisos. Taigi kokia išvada? Gal kad visi mintijimai, diskusijos, karai ir juos vejančios propagandos girnos – tik pasirinkimo, laisvalaikio, laiko stūmimo, noro susitapatinti su atsitiktine grupe klausimas? Jei nėra argumento be kontrargumento, į ką tada virsta visi nesutarimai ir ginčai? Į akademinius debatus, gavus temą, kurią reikės trūks plyš ginti?

Jakobas turbūt jau numetė ne vieną rankeną. Klientai tai sugeba. Jei ne mintimis, tai elementaria brutalia jėga. Ko jau ko, bet jos paprastai nestokoja. Sumišusias, viena kitą itin greitai pakeičiančias emocijas klientai paverčia griaunamąja jėga, lyg vaikai, nelygioje kovoje praradę mylimą žaislą. Užtat emocijų šuoliai, jų nenuoseklumas ir emocinės atminties neegzistavimas virsta savotišku pranašumu: vieną akimirką kliento pasaulėlį aptraukia švininiai, baugūs debesys, nežadantys nieko gero, tik šaltą lietų, kitą – jis jau linksmai trepsena pagal iš pabo skambantį „The Cure“ kūrinuką.

Šiandien su Jakobu mokysimės džiaustyti skalbinius. Palengva. Niekur neskubėdami. Kaip bežiūrėtum, tai gana taurus darbas. Pamenu, kaip pats jaunystėje juos džiaustydavau lauke „ant šniūro“. Nebaisus buvo nei kiemo sėbrų traukimas per dantį, nei svetimi klausiantys praeivių žvilgsniai. Džiaustau iki šiol. Džiaustydamas atsinaujini. Apie darbų skirstymą į vyriškus ir moteriškus nėra net ką šnekėti. Kai kalbama apie klientus, lyčių vaidmenys dar labiau sumenksta.

Išlipu. Įkvepiu, nesuprasi, švaraus ar užteršto oro. Plaučiai prisipildo bandelių, padangų, kuro atliekų ir vištienos kvapų persmelkto dujų mišinio. Nuo stotelės iki Jakobo – vos keli šimtai metrų vaizdingo maršruto, neatsiduodančio daugumos Londonu. Pastatai čia pilni orumo, žmonės vaizduoja turį tariamą paslaptį, net balandžiai – ir tie kažkokie aristokratiškai apatiški. Pati ta vieta gyventi klientams – įpučianti pasitikėjimo ir amžinumo jausmą.

Mintys apie klientus vėl primena Jakobą. Staiga apninka baisus nerimas. Maudžia per giliai – krapštyk neiškrapštysi. Viešėti baisiai nebesinori, bet kelio atgal nėra. Jis pranykęs.

Duris atidaro vyresnė moteris, pagal amžių laisvai galėtų būti Jakobo motina.

– Jakobai, kaip gerai, kad pagaliau grįžai.

Apsidairau, žvilgsniu ieškau Jakobo. Niekur nesimato.

– Jakobai, mielasis, susitvarkyk, ką palikai. Šįvakar užsuks klientas.

Moteris dingsta.

Užuodžiu pažįstamą gaiviai šleikštų kvapą, lengva srovele vilnijantį iš buto gelmės.

Velnias. Ir vėl neišdžiausčiau skalbinių. Skalbimo mašinoje pūva turbūt jau gerą savaitę.