MO kultūros istorija (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 2

Praėjusiame numeryje apžvelgiau literatūros srities straipsnius, bet Mo muziejaus tinklalapio projekte esama ir nemažai kitų meno sričių istorijų – perskaityti visas vienu ypu ir susidaryti įspūdį nėra paprasta užduotis. Kitaip tariant, ten toks lobynas, kad prie jo sėdėti galima ir kelis mėnesius.

Pavyzdžiui, dailė – išskirta netgi taikomoji, ne vien monumentalioji! Beje, taikomosios (straipsnius rašė Lijana Natalevičienė) netgi labai nemažai, viršelyje jai atstovauja prašmatnūs Alexo Šepkaus juvelyrikos dirbiniai. Straipsnyje „Sovietmečio kuriozai“ rašoma: „Rengti tipinius butus buvo problemiška dėl nuolatinio gaminių trūkumo. Viena buvo pamatyti modernius baldus ar kilimus parodose, tačiau visai kas kita  – juos „gauti“ visuotinio deficito (t.  y. prekių stygiaus) laikais. Sovietinės Lietuvos piliečiai sukosi kaip galėdami. Prekėms įsigyti buvo sudaromos eilės, dalijami talonai (neretai perparduodami, todėl klestėjo spekuliacija  – prekių pardavimas iš nelegalių tiekėjų didesnėmis kainomis), duodami kyšiai prekybininkams.“ Taigi minimas ir socialinis kontekstas, kuris ne amžininkui nebūtinai žinomas. Minimi ryšiai su Estija meninio odos apdirbimo srityje (šiaip įdomu, nesu girdėjusi). Monumentaliosios dailės straipsnius rašė Erika Grigoravičienė: sovietmečio tapyboje pabrėžiamas fotografiškumas (Kostas Dereškevičius), o laikotarpio absurdą geriausiai iliustruoja Raimundo Sližio paveikslas „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“ (1979). Linksmiausias skyrius – propagandiniai paminklai. Apie konceptualiąją fotografiją skaityti norėjosi mažiausiai: daug kas tarsi ir žinoma iš Agnės Narušytės knygos „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008). Vis dėlto radau to, ko nežinojau (arba buvau pamiršusi): „O Gintaras Zinkevičius – vienas pirmųjų fotografų konceptualistų – pats priklausė pankų judėjimui. 1988 m. jis Alumnato kiemelyje surengė parodą  Kareivio dienoraštis, dedikuotą Artūrui Sakalauskui, kuris neiškentęs patyčių sovietinėje armijoje nušovė aštuonis kareivius. Parodoje eksponuotas fotografijas suspardė pankai, autoriaus draugai.“ Šią puikią istoriją kažkaip buvau praleidusi: skamba kaip scenarijus kino filmui. Subtiliai atnašaujama Vitui Luckui, neviešinant vulgarių biografijos momentų. Fotografijos straipsnių autoriai – Tomas Pabedinskas ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

Kino skilties straipsnius rengė Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Živilė Pipinytė; pastaroji autorė yra ir puiki publicistė, ją skaityti taip smagu, lyg skaitytum juokingą istorijos vadovėlį. Ypač apie socrealistinį kiną: minimų ideologinių filmų mano karta, bijau, net nemačiusi, o jaunimas juos žiūrėtų kaip didaktinę egzotiką. Kaip tik šiuo metu skaitau ir lietuvių autorių parengtą „Trumpą kino istoriją“: ten galbūt kiti akcentai, šiame projekte pasaulinis kontekstas pristatomas jau kitaip. Pabrėžiamas ir sovietinis kontekstas – svarbi lietuvių kino formavimosi sąlyga.

Įdomiausias straipsnis apie architektūrą – „Seniausias Vilniaus tiltas per Nerį“ (apie Žaliąjį tiltą). Ne vien dėl to, kad skulptūros dar neseniai buvo aktualija (iliustracijose pateikiami puikūs projektai, pavyzdžiui, Gitenio Umbraso skulptūrų apželdinimas vijokliais). Žaliasis tiltas yra reikšminga miesto istorijos dalis. Architektūrą kruopščiai aprašo Marija Drėmaitė, minėdama, kad sovietmečiu egzistavo pastatų hierarchija – pirmenybė statomai visuomeninei architektūrai, švietimo ir kultūros pastatams, o tik po to funkcinei architektūrai – gyvenamiesiems namams, gamybiniams objektams. Egzistavo ritualinių pastatų (santuokų ir laidojimo rūmų) specifika, taip pat privačių gyvenamųjų namų statybiniai įpročiai („Statybines medžiagas „susikombinuodavo“ įvairiais būdais: vogdavo iš statybviečių, statybinių medžiagų gamyklų, įsigydavo nelegaliai“ – ir vėl hipsteriams negirdėtas socialinis kontekstas). Urbanistinė modernybė reiškėsi miestų regionuose planavimu ir plėtra.

Teatras visgi labai susijęs su literatūra (Juozas Grušas, Kazys Saja, Justinas Marcinkevičius, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda ir kiti), todėl labai gerai, kad tuos ryšius nušviečia literatūrologė-teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė. Buvau susidariusi gan asmenišką savivaizdį, kad teatras, šiaip ar taip, yra kolektyvinis menas, tačiau, paradoksalu, režisierius beveik visuomet jame veikia kaip gana despotiška asmenybė. (Nors, žinoma, kas išdrįstų tą pasakyti apie didžiuosius korifėjus… Net apie Juozą Miltinį rašoma santūrokai.) Pedantiškai pristatomi Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius. Ir, be abejo, Oskaras Koršunovas, kurio fenomenas aprašytas iš tikrųjų išraiškingai, cituojant teatro kritikę (tuo metu) Rūtą Vanagaitę: „Rimo Tumino teatras alsuoja kaip žemė. Eimunto Nekrošiaus virpa kaip oras  – su vėjais, liūtimis ir vakaro vėsa. Oskaro Koršunovo teatras padarytas ir šaltas lyg tuščio karsto vidus. „Pasaulis yra lavonas“  – šita tezė jo kūryboje skamba  [...]  piktdžiugiškai. Pasaulis yra lavonas! Tai pasismaginkim ir nuskuskim tebeaugančią lavono barzdą“ – čia apie spektaklį „Senė 2“. Kokios ekspresyvios kadaise buvo spektaklių recenzijos. Sulig Nepriklausomybe teatro gyvenimas tarsi sprogo, atsinaujindamas įvairiomis formomis.

Scenografiją visuomet suvokiau šiek tiek kaip teatro tarnaitę: tačiau ir kaip atskira meno šaka ji labai įdomi, kai apie ją nuodugniai rašo Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Akcentuojami ryšiai su čekų ir lenkų scenografija. Režisieriai ir aktoriai, ką ir kalbėti apie žiūrovus, ne visada suprasdavo scenografų dekoracijas. Figūruoja tokios asmenybės kaip Liudas Truikys, Vincas Kisarauskas, Igoris Ivanovas, Jacovskių dinastija. Parašyta tikrai įdomiai, remiantis ir teatro teoretikų idėjomis. Dėmesio skirta ir kostiumų istorijai, ir dailininko subordinacijai teatre – beveik visad buvo pavaldus režisieriaus tironijai. Šokis pasirodė bene konservatyviausia sritis, sovietmečiu labiausiai gyvavo klasikinis baletas. Vita Mozūraitė ir Helmutas Šabasevičius faktologiškai apžvelgia istoriją ir raidos etapus – minimas ir šiuolaikinis šokis, bet jau Nepriklausomybės sąlygomis.

Dizaino (tekstų autorė Karolina Jakaitė), kuris sovietmečiu buvo vadinamas „meniniu konstravimu“, istorija primena Šaltojo karo atspindžius balduose, interjeruose, net drabužių konstrukcijose. Kadangi to tiesioginio pramoninio dizaino nebuvo pernelyg daug, skiriamas dėmesys etiketėms, psichodeliniam menui. Padėtį iliustruoja Sovietų Sąjungos genseko Nikitos Chruščiovo ir JAV viceprezidento Richardo Nixono pokalbis, primenantis anekdotą:

Nixonas:  Norėčiau parodyti jums šią virtuvę. Ji lygiai tokia, kaip mūsų namuose Kalifornijoje  (atkreipia Chruščiovo dėmesį į indaplovę, įmontuotą stalviršyje).  Pažvelkite į šią indaplovę.

Chruščiovas:  Mes taip pat turime tokių daiktų.

Nixonas:  Tai naujausias modelis. Tūkstančiai tokio tipo įrenginių yra surenkami gamyklose ir paskui montuojami tiesiai namuose. Mes norime savo moterims palengvinti gyvenimą.

Chruščiovas:  Sovietų Sąjungoje nėra „kapitalistinio požiūrio į moteris“.

Nixonas:  Ar ne geriau būtų lenktyniauti dėl skalbimo mašinų privalumų nei dėl raketų galingumo?

Muzikos skiltis labai įdomi, nes ten yra nuorodų į Šarūno Nako radijo laidų archyvą. Muzikos istorijos, kaip minima projekto anotacijoje, dar niekas nesiėmė parašyti, bet gal tie audionaratyvai ir yra originali istorija? Virtualybė šiai sričiai juk teikia daugiau galimybių. Visgi techniškai sunkiausia pasirinkti temą iš ekrano apačioje esančių piktogramų (dizainas, muzika). Spaudi spaudi ir nieko negauni. Valdymas gan sudėtingas.

Taigi, projektas yra pozityvus šimtmečio minėjimo pavyzdys (be fanfarų, be fejerverkų, be pompastiškų tauškalų ir proginių tautinių rūbų). Kaip būtų puiku, jei panašiu būdu dar būtų imtasi parengti virtualią tarpukario kultūros istoriją! Nors čia gal ir per didelis pageidavimas.