Kartais norisi, kad patikusi knyga būtų dar geresnė

Povilas Šklėrius. Mano tėvas, mano sūnus. Romanas.
V.: Tyto alba, 2017. 199 p.

Kai kažkas sako: „Tikiu, kad knyga ras savo skaitytoją“, tai kartais tereiškia, kad šios frazės autoriui knyga nepatiko arba jis jos nesuprato. Todėl apie Povilo Šklėriaus abi knygas iškart pasakysiu, kad jos jau rado savo skaitytoją. Pirmas romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ (2016) pranoko mano lūkesčius. Tikėjausi, kad knyga bus paviršutiniška, o gavau tikrovišką šiuolaikinio Lietuvos didmiesčio vaikino paveikslą su įžvalgiais pastebėjimais apie poros santykius. Šiame tekste aptariamas antras romanas „Mano tėvas, mano sūnus“ parodė, kad autorius gali kalbėti ne vien apie viengungiško gyvenimo ir romantinių santykių užkulisius, bet ir apie tai, kas vyksta šeimoje. Be to, antroje knygoje autorius ryžtasi kurti sudėtingesnę struktūrą, t. y. bando derinti skirtingas pasakojimo linijas: savo šeimos ir romantinių santykių, dabarties ir prisiminimų. Net ir labai patikusios knygos gali turėti trūkumų, kuriuos verta garsiai įvardinti ir aptarti. Taigi turėdamas omenyje du dalykus – kad knyga man patiko ir kad ji turi trūkumų, todėl galėjo būti geresnė – analizuosiu antrą Povilo Šklėriaus romaną.

Autorius naudojasi, galima sakyti, ta pačia pirmame romane jau sukurta pasakotojo figūra, tik pakeičia jo vardą, šįkart tai ne Povilas, o Tomas. Pasakojimas pradedamas epizodu, kuriame Tomas su mama ruošiasi vykti į giminaičio laidotuves ir ten susitikti su seniai matytu tėvu. Matome, kad sūnus tėvui neturi ką pasakyti, todėl per susitikimą gana iškalbinga tampa jo kūno kalba. Neturi jis ką pasakyti ir senelei (tėvo motinai), ir tai tampa pagrindu tam, kad vėliau tėvas mes gana absurdišką, bet paveikų kaltinimą Tomui. Visa tai kartu su įvairiais vaikystės prisiminimais apie bjaurų tėvo charakterį duoda romanui tvirtą pradžią. Savaip įdomus tampa pasakotojo santykis su religija ar, tiksliau, gailestingumo sąvoka. Pamintijimai apie Dievą galėtų būti ir trumpesni, tačiau kai kurie epizodai stiprūs ir reikalingi, pvz., kai dar būdamas berniukas Tomas guli ligoninėje ir nori paguosti palatos draugo mamą: „…atsitupiu šalia ir sakau, kad Dievas yra gailestingas, Dievas yra gailestingas, pasakau, ir nežinau, kodėl, bet tai išgirdusi ji trenkia man delnu per veidą. Juntu, kaip dega skruostas, kaip akyse kaupiasi ašaros, ir mane toks pyktis suima, toks įskaudintas jaučiuosi, tik gerai nesuprantu – ar jos, ar savo Dievo“ (p. 26). Matome, kad autorius sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį perteikdamas pasakotojo pasaulėvaizdį, kuris atsiskleidžia įvairiuose skirtingų asmenų susidūrimuose. Taip pat įsimintinas pasirodo epizodas bare Palangoje, kur Tomą užkalbina rusakalbis vyras. Kita vertus, epizodas, kai Tomas atleidžiamas iš darbo, rodos, iškrenta iš konteksto. Norėtųsi šios trumpos istorijos tęsinio, tačiau knygoje daugiau apie tai neužsimenama, tarsi atleidimas iš darbo tebūtų kasdienė smulkmena ir pasakotoją jaudintų tiek pat, kiek atsitiktinė pažintis bare su mergina, kuri jam nė neatrodo patraukli.

Po to eina gana ilga istorija apie pirmąją Tomo išvyką prie jūros, ją galima išskirti ir kaip atskirą apsakymą. Pajūris bus svarbus ir antroje knygos dalyje, todėl epizodas tampa tarsi nauju atskaitos tašku, nuo kurio galima brėžti liniją iki pat paskutinio pasakojimo taško. Ši pirma išvyka, į kurią berniuką vežasi tėvai, o kartu vyksta ir tėvo draugas su mergina, išsiskiria tuo, kad matome, kokia dinamika vyksta ne vien šeimoje, bet ir su dviem pašaliniais žmonėmis, tampančiais kelionės bendrais. Čia galima aiškiau matyti tėvo pastangas suburti žmones, kuriuos mano esant jam reikalingus. O kartu su pačiu pasakotoju matome ir tai, kad ši užduotis ne jo jėgoms. Tolesni pasakojimai apie motinos pasimatymus su kitais vyrais ne itin įsimenantys, jie, žinoma, papildo gyvenimo jau be tėvo paveikslą, tačiau pritrūksta iškalbingesnių momentų, tad įdomiau skaityti apie Tomo pasibuvimą Palangoje. Čia vėl dėmesį patraukia pasakotojo pasaulėvaizdis, pastebėjimai apie nemėgstamą kurortą, kuriame jis atsiduria tam, kad surastų, ką gero galima parašyti apie šį miestą. Nors apskritai visa tai pasitelkiama daugiausia kaip jungtis iki paskutinės tėvo „išdaigos“, kuria, galima sakyti, ir baigiama pirma knygos dalis.

Antroje dalyje keičiasi pasakotojo asmuo. Tai keistas sprendimas, nes skaitant susidaro įspūdis, kad tas pats Tomas ima pasakoti apie save jau ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu. Galbūt būtų buvę įdomu, jei šioje dalyje apie sūnų būtų ėmęs pasakoti tėvas. Na, tebūnie ir kaip tradicinis visažinis pasakotojas, bet kai kurios detalės būtų leidusios suprasti, kad tai tėvas dabar ima pasakoti apie sūnaus klaidas, kaip ką tik pirmoje dalyje sūnus viską išklojo apie tėvą. Juk galiausiai tokia šio romano pamoka ir yra – Tomas tarsi kokio prakeikimo lydimas pakartoja tėvo klaidas. Ne, ne visas, bet užtenka to, kad bene pačią svarbiausią klaidą jis pakartoja. Emociškai tai yra paveiku, ir kaip skaitytojas jaučiau, kaip šitai kerta per mano paties puikybę, kai kaip ir daugelis vyrų bandau save įtikinti, kad nekartosiu tėvo klaidų. Ir svarbu ne tai, kartosiu ar nekartosiu, o puikybė, kuri ir atskleidžiama antroje knygos dalyje.

Bet ne, tai ne tėvas pasakoja apie sūnų, todėl antra dalis tampa mažiau emociškai paveiki – klausome lyg ir objektyvaus pasakotojo, lyg ir to paties Tomo, apie save kalbančio trečiuoju asmeniu. Kad tai yra objektyvus pasakotojas, galime spręsti iš vienintelio epizodo, kai sužinome kai ką, ko Tomas taip ir nesužinojo, t. y. nutikimą, paskatinusį jo merginą Mariją jį palikti. Ar tai mums buvo būtina? Ko gero, ne. Marijos poelgis būtų mažiau suprantamas, paslaptingesnis, tačiau nuo to pasakojimas nenukentėtų. Taigi kam reikėjo keisti pasakotojo tipą, jei vis vien didžiąją dalį laiko matome tik tai, ką mato Tomas?.. Na nejaugi tam, kad pasakotojas įkyriai vis primintų, jog Tomas, pradėjęs draugauti su Raminta, nuolat sau meluoja. Lyg negalėtume šito suprasti iš to, kaip jis su ja elgiasi…

Visa pažinties su Marija istorija – tai istorija apie idealią meilę. Kam gi nesinori kartkartėmis to pajusti? Tų drugelių ir boružėlių, skraidančių aplink, kad ir kas nutiktų. Gražu. Toliau istorija apie „pritemptą“ draugystę su Raminta. Iš skausmo ir vienišumo imti draugauti su bene pirma pasitaikiusia mergina, rodančia dėmesį ir susidomėjimą, – rodos, kam gi nepasitaiko? Taigi visa ši praeities siužetinė linija papasakota turbūt taip, kaip ir reikia. Bet dabar prieiname klausimą, kur visa tai veda. O darosi vis neaiškiau, nes stebina keisti Tomo veiksmai dabarties siužetinėje linijoje. Ką jis daro? Manydamas, kad atsitiktinai kavinėje pastebėta mergina, – tai ta pati Raminta, su kuria jis jau išsiskyręs, ima ją sekti. Ir ne vien tam, kad pažiūrėtų, kur ji pasuks: ji pasuka į delfinariumą, jis irgi perka bilietą, ji važiuoja mašina, jis irgi paskui ją važiuoja ir t. t. Prasideda kažkoks nevykęs trileris. Trileris – nes labai įtemptai seka, o nevykęs – nes kol kas niekas nieko nenužudė ir neaišku, kodėl seka.

Galima sakyti, kad pabaiga viską sustato į vietas. Bet ne visai. Peršasi mintis, kad pabaiga iki galo neapgalvota, parašyta skubotai, nėra tokia aštri, kokia galėtų būti. O aštrumo jai nestigtų. Skaitytojau, jau išmokai vieną pamoką – šalin savo puikybę, nejau tikrai manai, kad nekartosi savo alkoholiko tėvo klaidų, – bet štai tau dar viena pamoka – tu gali padaryti kai ką netgi dar blogesnio, kai ką, ko tavo tėvas nesugebėjo padaryti, nes blaivūs žmonės kartais elgiasi žiauriau už girtus.

Paaiškėjo, kad Tomas, pamatęs galutinį Ramintos kelionės tikslą, jau žinojo apie jį anksčiau. Deja, tai susilpnino netikėtumo ir nuostabos jausmus. Tomas galėjo padaryti šį atradimą tuo pačiu metu, kaip padarė skaitytojas. Tačiau dabar belieka kraipyti galvą. Žinojo apie tai, bet pamiršo?.. Neįtikima. Na, bet jei pamiršo, kad jį visai neseniai atleido iš darbo, tai kodėl negalėtų pamiršti ir šio svarbaus dalyko. Šis Povilo Šklėriaus romanas, be abejo, atskleidžia gilesnius žmogaus patirties klodus nei pirmasis. Tačiau jį perskaičius nepalieka įspūdis, kad autorius iki galo neapmąstė, kuriais rakursais labiausiai verta pasakoti istoriją. Taip, grįžimai į vaikystės prisiminimus pažindina mus su šeimoje patirtomis traumomis, dabarties epizodai padeda geriau pažinti suaugusį Tomą ir jo santykius su moterimis, romano padalinimas į dvi dalis atskleidžia, kad iš pradžių buvęs auka Tomas galiausiai tampa budeliu. To būtų ir užtekę. Kam dar įvesti pasakojimą trečiuoju asmeniu, kam mestelti skaitytojui informaciją, kurios pats Tomas taip ir nesužinojo, o pabaigoje kai ką, ką jis, pasirodo, jau žinojo?.. Pasitaikė perteklinių (atleidimas iš darbo, susitikimas su kažkada matytu Kaziu) ar ištęstų (samprotavimai apie Dievą ir religiją pradžioje, Ramintos sekimo istorija pabaigoje) epizodų, nereikalingų priminimų (kad Tomas sau meluoja). Susidaro įspūdis, kad autorius turėjo pakankamai medžiagos apysakai, tačiau bandė ištempti iki romano. Gal ir būtų pavykę, jei dar vienus ar keletą metelių būtų skyręs tinkamiausių epizodų atrankai. O dabar gi savo „Facebook“ paskyroje jau pranešė, kad rašo trečią romaną. Ar Povilas Šklėrius ne per daug skuba?..