Poetinis kalendorius
ROBERTO BOLAÑO
(1953–2003)
Sėkmė
Jis vyko atgal po savaitės kaime, kur uždarbiavo
name pas vieną kalės vaiką, ir buvo gruodis ar sausis,
nepamenu, bet buvo šalta ir atvykus į Barseloną sniegas
ėmė kristi, ir jis sėdo į metro ir nuvažiavo prie
draugės namo, ir paskambino jai, kad nusileistų
pažiūrėti sniego. Nuostabi naktis, be abejonės,
ir draugė jį pakvietė kavos, ir paskui jie mylėjosi,
ir kalbėjosi, ir jau po visko jis užsnūdo ir sapnavo,
kad vyksta į namą kaime, o ten krinta sniegas,
už namo, už kalnų, visur aplink krinta sniegas,
ir jis įklimpsta ir užstringa slėnyje, ir skambina
draugei, ir šaltas balsas (šaltas, bet mielas!) jam sako,
kad iš šio nesuteršto griovio negali išlipti net drąsiausias,
nebent jam labai pasisektų.
ENRIQUE VILLAGRASA GONZÁLEZ
(g. 1957)
Epilogas
Ir kam berūpi, kad niekas buvo niekas,
jeigu niekas dar bus ir bus, po visko,
po šitiek visko dėl tikro nieko.
José Hierro
Šiandien, ketvirtadienį prieš karnavalą, du tūkstančiai antrųjų vasarį,
žodžiai ir vėl pamiršta,
koks suglebęs žodynas,
kokia dienos ne šviesa,
kokia nakties ne šviesa,
ir koks nepastovumas.
Šiandien taip pat tuštuma sujungia mus, poetus,
galbūt mes galime ją apibrėžti,
galbūt galiu tavęs neįsivaizduoti,
galbūt esi savo plunksnos šešėlio
šeimininkas.
Šiandien ant popieriaus nieko
nėra, ir dėl to, kad nėra,
jis uždaro mus tuštumoj.
Ak, eilės! Tvirtoji kaukė,
paklydusi eilėraštyje,
kur niekas nenutinka,
kur tavo atvaizdas atspindi
nieką: viskas aišku, viskas
balta, bet nieko.
Giesmės reikalingumas,
tikros giesmės ir žodžio
chimeros vedybiniame guolyje.
Jesús Hilario Tundidor
PERE GIMFERRER
(g. 1945)
Pirmoji kovo vizija (II)
Vakaras mane užpuolė kaip pavasaris
Arece, tad aš pasidaviau jausmų
ir poetinės veiklos repertuarui: mano balsu
materializavosi dievybės, kiekvieną olą
baugino ugningi faunai, tuopų alėjoje
manęs tykojo mano paties šešėliai.
(Kol kas nekalbu, o to ir nedarysiu,
apie kitus stebuklus, sakalą ar nimfą Egeriją,
prancūzų pamoką, kai buvau dvylikos, ar atminimus karo, kurio neišgyvenau,
pirmąsias valandas su Monteniu ar nereikalingas solfedžio pratybas,
Pikaso minotaurą ir poeziją tarp mano užrašų, visą pranykusią atmintį
nuo šio vakaro prislopintos tylos.)
Atgailauja sodas, užsispyrusiai geltonuoja
neregiai lapai. Be abejo, dėl to ir atėjau,
o ne šaukiamas ritualo ar mistiško
nušvitimo; žinodamas ir priimdamas,
kad nieko nerasiu, nebent savyje. Taigi sodas tėra
atvaizdas ar vingis, lyg netikėto koridoriaus gale
paplūsta šviesa ir suliepsnoja balkonas,
iki tol toks miglotas; o gal tiksliau –
tai tik atokvėpis tarp žaibo ir žaibo,
kai tamsoje viskas yra laukimas,
ir staiga – praregėjimas (bet ar tikrai?). Šviesos
sudrebina sodą, lyg kurorte
– kvintetas terasoje, arbata, žvyras – čia dar įmanoma
atpažinti viens kitą, tą, po rūgštingais gluosniais,
ir pabuvoti ten niekam nežinant,
lyg vienišam lėktuvo keleiviui olandiškuose rūkuose,
nors dar ir šiandien – tarsi per miglą.
Lengvai, lengvai mane užkariavo kovas ir raudonuojantys medžiai.
Šaltinis bendras. Pasigailėkite manęs.
OLVIDO GARCÍA VALDÉS
(g. 1950)
●
Pažįstu šį lapų
virpulį vėjyje ir balandžio
žalumą, tarsi suteptą
šviesą. Užtenka ir
senų žodžių:
lavonas nejunta
švelnybių nei karščio, bet taip,
tylą ir šaltį,
juk aiškiai justi, kas esąs.
Pertraukiama gyvastis, nes čia
visos esame lygios. Tarsi strazdai,
o liekni strazdai dalijasi garsais
giesmėje ir juodybėj:
priima gyvenimą, gyvenimo
sužiedėjimą, nustumia
senąją puikybę, nieko
nepraranda numirę, nieko
nelaimi irgi. Po lietaus
garsai skamba skaidriai,
dabar justi, kad tai traukinys
agresyviu greičiu, ir įkyrus
balandžių burkavimas.
BLANCA ANDREU
(g. 1959)
●
Mirtis sulysusiais balandžiais pastojusiame laike,
tvoskiančio gegužės rašalo pripildytame ašarų indelyje.
Agonija krypties mano juosmens ir juodų laivų juosmens,
agonija tos vandeningos kreivės,
gegužė, gegužė, ovalusis eilėraštis, švytėjimas ir šuolis į tuštumą,
negailestingoji nervingumo žvaigždė.
Gegužė – sumišę ragai, gegužė – karščiuojantis elnias,
gegužė – gelmingi nasrai, įplieskę kaitromis mano makštį,
gegužė iš įraudusių karštinių ir dangaus dalelėmis apgirtusio elnio
virpančioje pilvakalbio saulėkaitoje,
o mažas elniukas tikrai pamaldžiai išgėrė
visą paauksuotą arterijų troškulį.
Norėjau ligos kaip tvirčiausio inkaro
toms mane išduodančioms valandoms,
inkaro visliajam muzikantui,
inkaro Bachui ir jo griežtiems sekėjams, išsišakojusiai matematikai
ir viskam, kas man neegzistuoja.
Norėjau mirties nepaklusniai paklodei, poetui ir jo skalpeliui,
knygai ir jos intymiausiajai žalumai,
intonacijoms ir ja degančioms gerkloms.
Norėjau mirties akims, nežinančioms šiaurės,
akims tartum sakraliausiajam kompasui,
jaunoms akims, kurios pakyla
skaityti šiurkščios dešimtos valandos žvaigždės.
Akys, manosios akys,
ar veikiau liturginės akys, žibintų išdidintos,
akys, gotišku šriftu įsirėžusios
maištingoje dešimtmečio vaiko sieloje,
į sagę suledėjusios lelijos akys,
įsmigusios iškamšų meistrautojų jūroje.
Bet geriau pakalbėkime apie akis, nuo kurių
be tavęs nublanksta šviestuvai,
pakalbėkime apie alkoholiu degančias kankines gėles,
pakalbėkime, kol basa padūmavusiais paakiais žengiu šia naujakrikšte eilute,
kol rašau eiles tartum pažadėtuosius dumblius,
tartum ašarų vielas, kol jaučiu tavąją naktį ir dinastiją.
Meile, sulaužiau tavo nelaimingo ir tobulo žodžio nikelį.
Meile, skausmingi arkangelų žirgų karčiai puošiasi liūdesio kvepalu,
nes juk gegužė, gegužė – ovalusis eilėraštis, gegužė – mirtis nuo vėjo,
mirtis lapui tragiško paukščio, kuris su niekuo nesituokia,
mirtis vaikams, stebintiems niekieno lovas,
mirtis jaunuoliams, kurie kaip ir aš nebesapnuoja, bei nuostabiajai varlei primadonai;
mirtis rupūžėms, stebinčioms skaidriausios
kūdros gėdą
bei nuraudusias operos intonacijas,
mirtis sulysusiais balandžiais pastojusiame laike,
mirtis trapioms jų kelionėms
ir beprotiškai audrai tartum beprotei abatei,
mirtis apatiniams drabužiams, drebinusiems Bodlerą,
mirtis nuogam žaliajam vynui,
įkaitusiam akmeniui ir dangiškajam gegužės pasveikinimui,
arkliškam gegužės rytmečių šūksniui,
mirtis kaligrafiškam nerimui, kuris užtroško
tvoskiančio gegužės rašalo pripildytame ašarų indelyje.
JAIME GIL DE BIEDMA
(1929–1990)
Birželio mėnesio naktys
Skirta Luisui Cernudai
Retsykiais, būna, prisimenu,
nors ir pro miglą, birželio naktis
iš tų jaunystės metų
(buvo tūkstantis devyni šimtai, man atrodo,
keturiasdešimt devintieji),
nes šį mėnesį
visada jusdavau nerimą, nežymų slogutį,
taip pat užgimstantį karštį,
ir nieko daugiau,
tik ypatingą ore tvyrantį virpesį
bei vangumo pojūtį.
Tai buvo nepakeliamos naktys
ir ta kaitra.
Vėlyvos vienišo studento ir
belaikės knygos valandos
prie plačiai atvertų balkono durų (ką tik
vandeniu nulieta gatvė
apačioje pranykdavo už apšviestų lapų),
be gyvos dvasios, kuriai galėčiau tarti žodį.
Kaip dažnai aš atsimenu
jus, tolimosios
birželio mėnesio naktys, kaip dažnai
man riedėjo ašaros, ašaros,
kad esu ne šiaip žmogus, kaip aš norėjau
mirti
arba svajojau parsiduoti velniui,
kuris manęs nė karto neišklausė.
Bet juk ir
pats gyvenimas suvaržo, nes visai
nėra toks, kokio tikėjomės.
EDUARDO ZAMBRANO
(g. 1960)
Šiandien liepa
Šiandien liepa, tad susikuriu jūrą
savo gimtadieniui.
Maudymosi kostiumas man puikiai gali būt haiku.
O saulė – romo butelis, tuštėjantis danguj.
Nieko iš to neprisiminsiu,
todėl šiepiuosi horizontui,
kurs greitai puls mane savomis negandomis.
Aš pasirengęs plaukioti bergždžiai
prieš laiko srovę.
Akys –
tai švieselių bangavimas.
Ir man ne gėda apsvaigti prie jūros.
Ir aš nesigailiu dėl nieko.
Pojūčiai, tobulai
išsiderinę,
yra mano pusėje.
BLANCA ANDREU
●
Rugpjūtis, rugpjūtis, tingus demiurgiškos rašalinės reveransas,
emanuelinė gotiško šrifto arkada,
mėnulis ir nukritę aprūkusios rašalinės lapai,
skulptūros kalba, kuri mus sužeidė, prabilusi akmens žodžiu.
Aš nesakiau tau, niekad nesakiau tau
apie paslėptą marmuro akcentą,
apie sapnų granitą,
apie sielą, nukaldintą iš statulos veiksmažodžių,
apie viską, kas įkvėpė gyventi, bronzinį aptemusį būdvardį,
mėnulį ir nukritusius lapus, bučiuojančius burnotį,
mėnulį, kandžiojantį manąjį kaspiną vyno spalvos.
Aš nesakiau tau, niekad nesakiau
apie žėručio akmenį, kuris išspindi nerimą ir veidrodžius.
Tai buvo šiurpas,
tai buvo sunokusio popieriaus kraujas,
tai buvo kraujo vena, apgyvendinta atstumtaisiais iš mėlynųjų aristokratų,
sparnuotais riteriais,
siaubinguoju į varną virtusiu Lancelotu, kurs ieško miegančios mergelės liemens,
ant mano rankų atgulusiu baisiuoju Persevaliu,
tai buvo šiurpas, tai buvo drovumas, tai buvo pojūtis,
kad tarp gyvųjų kilnių lizdų nebėra.
Jau pastebėjai, kad kiek kliedžiu, meile, rugpjūtis,
rugpjūtis, meile, rugpjūtis su savo
prislopinto blogio žiedu,
rugpjūtis su niekingo lietaus įsagu,
su gedulo ir krūmokšnių karūna,
rugpjūtis, nuožmiai temstantis kaip grigališkasis choralas,
ir tuomet miršta pakinktai tosios kumelės Džildos,
kuri šuoliuodavo per dygliakrūmius ir gervuogynus,
ir tuomet amžiams uždedamas jodo antspaudas
ant mano baltų numylėtų lapų,
viskas, ką parašiau, – tarytum į saulę nukreipti vargonai,
tarytum virtuoziška šerkšna,
ir tuomet nebešvyti vienišas metaforų teatras,
paskutinioji akmeningojo laivo odė,
nuolankus bangų sonetas.
CARLOS MARZAL
(g. 1961)
Rugsėjo staugsmai
Skirta Fernandui Delgado
Šviesa pasikeitė: rugsėjis.
Deguonies formulė patyrė
baisią nematomą mutaciją,
kurią išeina pajusti tik vidumi;
ši milijardinė nostalgijos vienovė
sklando aplink ir elektrizuoja
besiūlę vakarų drobulę.
Šviesos svoris naujuose paveiksluose
transformavo amžiną proporciją,
o jie užtemdo, pilkina permatomybę,
plunksnuotus pigmentus, kuriuos randu
hipochondrijos svarstyklėse;
jų nykuma užpildo horizontą.
Ir jau nublanko tylumoje
entuziastingas vasarotojų triukšmas,
namai pasidengia mėnulinga patina,
jų ramybė lyg prietaiso, seniai neprisukto.
Baseinai išplatėja nuo šaltkrėčio drebulio,
vaiduokliško vandens muzikos aido.
Tuomet išlenda likimo valiai
palikti klejojantys šunys.
Kaip ir kiekvieną rugsėjį, jie tyko
apsimesdami karčiais filosofais
ir elgetaudami loja į mėnulį,
kuris juos be baimės stebi savo danguje.
Kurią išvargusią vasarą manęs netekote?
Kam kilo ta mintis mane pamesti?
Kur buvo mano sapno ir mano šeimininko namas?
Rugsėjis suyra
staugdamas šiame puslapyje.
JUAN JOSÉ VÉLEZ OTERO
(g. 1957)
●
Draudžiama mąstyti spalio vakarais
priešais švyturį ir kopas, kai visi jau išėjo,
kai jūra patamsėja, valandos nustoja būti,
ir lieka tik maloni užsnaudusių pelenų tyla.
Draudžiama mąstyti, panirus į smėlį
ar stebint virpesius bangų paskutinių,
baltuosius paukščius arba oro šešėlius.
Draudžiama mąstyti, brangioji, ne tavo laikas,
laikas netinkamas maloniems potvyniams.
Draudžiama mąstyti, tik abejingam rifui
leidžiama augti sustojusiame kraujyje.
Draudžiama mąstyti, keltis draudžiama,
draudžiama gyventi, vis tiek iš lėto mirštame.
SERGIO BORAO LLOP
(g. 1960)
Lapkritis
Lapkritis yra kaip ūkanų šauklys,
žynys šventyklose, kuriose šaltis
audžia pirmuosius šalnos jonvabalius.
Lapkritis yra kaip elgetos skuba,
beieškant vietos prabūti naktį.
Paskutinė miesto atstumtojo stotelė.
Lapkritis – ne dievas, tai palikimas
visų rugpjūčio mėnulių, pagirios
nuo likerio, kurį išgėlina ruduo.
Neduok jam į rankas savo blyškumo,
nekurstyki savo verksmu jo tingulio.
Lapkritis – ne pažadas, ne atsakas.
Jis tėra vien tik sniego pranašas.
LUIS GARCÍA MONTERO
(g. 1958)
Daina 19 valandų
Kas kalba apie meilę? Man šalta
ir noriu būti gruodis.
Noriu pasiekti mišką, beveik nejautrų,
lyg nesubalansuotas širdies aparatas.
Aš noriu būti gruodis.
Miegoti
naktyje be gyvenimo,
gyvenime be sapnų,
apramdytų sapnų, kurie išteka
į užmaršties upę.
Būna miestų, kurie yra naktinės
miestų fotografijos.
Aš noriu būti gruodis.
Gyventi į šiaurę nuo ištikusios meilės,
prie bučinio be lūpų iš senos praeities,
aš noriu būti gruodis.
Tarytum baltas upių numirėlis,
tarytum žiemos mineralai,
aš noriu būti gruodis.
Iš: „Poesía española contemporánea: antología“, www.cervantesvirtual.com; „Poesía en español“, www.poesi.as
Vertė Aistė Kučinskienė
