Eilės
Gotiškas romanas
Stengiuosi knygą užrašyti
kali-grafiškai
kur kali grafas
kad būtų gražu
kaip grafo pily
štai ir išlindo mano ribotumas
lyg jau miręs Tumas-Vaižgantas
bet jis gyvas
ir šiandien valgys Kūčių vakarienę
pas Dėdę ir Dėdienę
tad kurgi tas ribotumas?
ak, taip visada noriu
kad viskas būtų gražu
kaip tame Čechovo posaky?
kažkokia mūsų amžiuje priplėkusi
čechoviada
o kur tada ČK ir CK
visas tas cechas
visai nesicackinęs
netgi tada kai Mamos
skaitydavo vaikams
pasaką apie mažylį Cachesą
baisus yra pasaulis purvinas žiaurus
užjaučiu susidūrusius su juo tada
kai jis tampa neregėta pabaisa
žinau
esu patyrus
bet keista
jo klaikiam žiaurume
mane perverdavo ir šviesos spindulys
gražus neapsakomai
juo gražesnis tada juo baisesnis
atrodė pasaulis
bet gal ne tą pačią akimirką
nes bjaurumas turėdavo didesnes
teises
bet pasaulis buvo gražus neapsakomai
kad bandyčiau jį apsakyti?
visada tik bandyčiau
nejaugi tam
kad savyje ir aplink save
tik dar uoliau pulčiau
puoselėti grožį?
h’armonizuočiau
klaikų griežimą baltais ir juodais
dantimis griežiančios
vestuvėse kaimo armonikos
lyg persivalgiusios hormonų
ar ne taip Hermione?
ar ne tam ir suspaudžiu
lyg į kalėjimą sodindama bjaurumą
savo įnoringas raides
visada trokštančias išsiplėsti
išsiplėšti
iš netikros erdvės
į tikrąją begalinę pasaulio erdvę
kur lygiomis teisėmis
dar neatimtomis vairuojant
egzistuoja ir grožis ir bjaurumas
spaudžiu savo įnoringą rašyseną
su beveik gotiškais
užraitymais
lyg gotiškas romanas
siaubo romanas
kurį juk galima skaityti ir su pasimėgavimu
priimant įrodymus
grožio ir bjaurumo byloje
kad ir h’armonizuotas
siaubas
gali būti gražus
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
palaimingas metas
nervai ne nirvanoj bet įtempti
lig krašt-utinumo karštai ginant
krašt-ą
būdraujant kartu su būdvardžiais
besididžiuojančiais tėvynainiais
tankams žlegsint
tad dabar
kaip tingus haskis ant pagalvių
mėgaujuos tuo
kad Šeimininkas
manęs nuo jų dar nenuveja
kad niekas ne-sprogdina (parašiau
ir išsigandau trenksmo Paryžiuj per
kruvinąjį penktadienį)
neprievartauja kaip karo pabėgėlių
iš gimtų vietų
nekankina ir nebombarduoja (aidas Sirijoj!)
nekrikštija sprogmenim ir negano
lyg afgano
neuždeda apynasrio
kad negalėčiau byloti
to ką matau ir jaučiu
netgi neapdeda
pagalvės mokesčiu
rauskis kiek nori
į ne bombos
bet savo bambos išgulėtą
duobutę pagalvėj
o koks tai palaimingas
metas Tėvynėj:
taika
Per sunkus žvilgsnis
prašmatni ryto medžių iliuminacija:
kas mane taip myli?
zylė prie balkono lango:
nebijau: ji atsako vyt vyt
lyg sparnuota budinti šventės apsauginė
su ryškiai salotiniais uniformos antsiuvais
jei ten eičiau sugadintas būtų
visas dangaus scenarijus
gamtai apsikeičiant belaisviais
nebūtų gražu jei įsikiščiau
spalį šį gražaus žmogaus
išėjimo ir mano
geriausios draugės gimimo
mėnesį
kelkite á la fourchette
kaip tik jūs mokate medžiai
modami savo šakutėmis
iš tolo žvelgsiu nekviestoji
aš į jus
kad būtų jums ne per sunkus
šis žvilgsnis
Durys
namų spintelės atsidarinėja ir kelia
durelių sparnus stalinė lempa merkantiliškai
merkia akį o kad taip kiaurai permerktų
lietus Atlantidoj oriai ieškant orichalkumo kuriuo
puoštas tabernakulis ir šventyklos durys nes
mūsų durys atsidarinėja tik banaliam
rungtyniavimui kas laimės „Oskarus“
įleisdamos kokią grožio karalienę kuriai įteiks
karūną ir auskarus varžyboms kas ką
sutriuškins sporte versle ir net kare
kurį visi kaip aukštielninką vabalą
mataruojantį kojytėm stebi
pro lupą (nes tada homo hominem lupus
est) bet nieko padaryti negali
Vaikėzų priesaika
Tu motinos savosios mirtimi
prisieki kad mama yra tavoji
už bet kurią geresnė kai imi
taip girtis kad tegu pasikavoja
kiti kurie iškalbumu šauniu
nepasižymi dar vaikėzų tarpe
lyg mafiozai būtų šovinių
argumentuot pritrūkę kalbą svarbią
tuomet kol savo motiną turi
tvirtai žinodamas jog amžina ji
gali draugelių rato vidury
ja girtis moka tąjį ir anąjį
jinai tau perka viską ir graži
pati gražiausia visame pasauly
o seserys ir broliai dar maži
aplink ją sukas tartum aplink saulę
kol nedvejoji jog tai amžinai
turėtų tęstis priesaika tavoji
tokia dar vaikiškai tikra žinai
tegu kiti prieš ją pasikavoja
lietuviai sibire
biudžetas filmo leidžia pirkti sniegą
o sibiriokas duonos kriaukšlio neišmes
tad apie ką šis filmas? apie nieką
jei dalykus tikrus patyrę esam mes
ak kiek pripustė: dublis: sniego sniego
antraip kad sibiras žiūrovas netikės
jame juk tikras sibiriokas miega
prabudęs vietoj sniego jis norės varškės
tad kurgi gauti sniego sniego sniego
nes ant stogų ir kaminų tiktai varškė
tiek privarškėta kad tikrai paniekins
žiūrovas filmą šį kuomet nustos tarškėt
