Egzorcizmas*

Pirmas seansas. Nerimas

Buvai netyčiukė, bet vis dėlto lauktas vaikas. Mylima ir popinama – statistinė padorios šeimos mažutėlė. Nėkart nemušta. Tik vėliau, paauglystėje, gavai nuo tėčio antausį – pirmą ir paskutinį. Už įžūlumą, už necenzūrinius žodžius, už nuoširdžią neapykantą, kurios šiukštu nevalia jausti gimdytojams. Įniršusi užsirakinai tualete, savo prieglobstyje, ir springdama pykčio ašaromis klauseisi, kaip mama tave užstoja: jau per didelė, reikėjo mušt, kol maža buvo.

Augai amžinai įsimylėjusi ir žiauri. Nesiskųsdama diena iš dienos krimtaisi, knaisiojaisi saldžiai maudžiančių minčių šabakštyne, nebėgdavai pas mamą, išsigandusi tamsos. Slapta – net nuo savęs – tikėjai mažomis vaikiškomis kančiomis užsitarnavusi didelę malonę, išsikaulijusi kažin kokią miglotą sąžinės lengvatą. Nesvarbu, kad vienintelis, galėjęs ją tau suteikti, kiekvieną sekmadienį nepailsdamas kunigų lūpomis kartodavo, kad kompromisų su sąžine nebūna. Sėdėdavai pirmose eilėse – iš pažiūros stropi pirmūnėlė, – bet vengdavai kelti ranką (visai kaip mokykloje). Bodėjaisi monotonišku kartojimu, mušantis į krūtinės ląstą. Nebyli kančia buvo tavo koziris, kuriuo vyleisi išlošianti Dievą. Nieko neišmanei apie puikybę. „Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi“ buvo tavo moto. Kuo labiau diena iš dienos noriai kankinaisi, tuo dažniau apsimestinai abejingai kankindavai. Nerodei meilės, nes nenorėjai trikdyti (turbūt labiausiai – savęs?). Kartą net bandei „į temą“ pafilosofuoti, kad meilė kantri, maloninga ir nepavydi išlieka tik tarp eilučių.

Savo amžiui pernelyg stipri, tu nepakentei kitų silpnumo. Šlykštėjaisi viešumon išvilkta, apnuoginta gėla – tai buvo bjauru, kaip atsivėręs danties nervas. Atvirai išreikštas artimųjų liūdesys erzino: kaltino nebausdamas. Siutai, nes visa tai buvo sukta taktika, gudrus manevras, Dievo akių dūmimas: visa tai buvo tyčia… Prisidirbusi neatsiprašinėjai, tačiau dėl to tik dar labiau troškai būti sudrausminta: geidei nusikratyti kaltės, bet – išdidžiai. Nors sėdėdavai pirmose eilėse, taip ir neišmokai nuolankumo. Ginčus su tėčiu visuomet laimėdavai. Deja, pralošei švelnumą. Buvai statistinė padorios šeimos mažutėlė, nemokanti adekvačiai reikšti jausmų.

Atsimeni, kaip kartą tėtis apsiašarojęs sumurmėjo visada norėjęs sūnaus. Juk sūnus niekuomet nebūtų patapęs beširde be atvangos priekaištaujančios motinos kopija. Sūnus būtų jį supratęs. Jie būtų buvę draugai. Ir tik mažytė, vos nujaučiama tavo lytis buvo kalta, kad vietoj draugystės namuose siautėjo karas. Kadangi tėtis, pernelyg jautrus, nesiryžo, tu, kaip visuomet stropi, pati save pasmerkei.

Nors atkakliai tvirtinai, kad nemyli savęs, be perstojo žavėjaisi pačios išsiugdyta valia. Žadintuvui sučirškus ketvirtą valandą šalto žiemos ryto, nedvejodama išsiversdavai iš lovos. Buvai nevisavertiškumo draskoma, ambicinga paauglė, pasiryžusi įrodyti pasauliui nesvarbu ką. Visą naktį po pagalve gniaužtą rožinį išmainydavai į sen sansų, bramsų ir bachų gaidas. Pažinojai iš matymo vyrus ir moteris, įlipančias ir išlipančius visada tose pačiose troleibusų stotelėse, nykių prievolių genamus nusistovėjusiais kasdienybės maršrutais. Tu, žinoma, nebuvai viena iš jų, kasdienybės baudžiaunink(i)ų. Įsivaizdinai, kad tokią ankstyvą valandą itin reta jaunystė buvo pakankamas tavo suverenumo liudijimas. Buvai patenkinta savimi, tad ir kitoms maloniai šypsojaisi, geranoriškai atleisdama laisvos valios stoką, prisitaikėliškumą, dvasios tinginystę. Nors nebetiki Dievo, kartais vis dar meldiesi, prašydama atleisti šlykštų anų dienų naivumą.

Maneisi būsianti šeimoje pirmoji profesionali muzikantė. Dėl tokios garbės negąsdino nė konservatorijos muštras. Užsispyrusi vėl ir vėl į siūbuojančio troleibuso taktą niūniuodavai Bacho pirmosios siuitos preliudą, mintyse kaskart tolydžiau braukdama stryką. Per tikrąsias pamokas dažnai išrausdavai, staiga susidrovėjusi, rodės, valandomis moteriškėjančio kūno: pilnėjančių krūtų ir apvalėjančių šlaunų paslėpti už violončelės negalėjai – ši tik dar labiau jas išryškindavo. Ilgėjaisi rajono muzikos mokykloj likusios mokytojos. Neapsikentęs per glebių tavo pirštų, solidžiai pražilęs maestro ant rankos it grifo spausdavo įsivaizduojamą stygą. Dar kelias dienas nustebusi spoksodavai į tą gelsvėjantį priminimą „kaip reikia“. Prieš kitas dresuotojas visuomet tave užstodavo: blogas paukštis, kuris savo lizdan šika. Jūs buvot beveik kaip šeima – tiek darbo įdėta! – bet suskambus paskutiniam skambučiui nusprendei, kad, priešingai nei sūnūs, dukros palaidūnės negrįžta.

Nekaltybę praradai trečiame universiteto kurse su pagaliau atsiradusiu pirmuoju vaikinu. Tiesa, oficialiai toks jis tapo jau „po visko“, tad teisingiau būtų sakyti, kad nekaltybę praradai su paprasčiausiu draugu. Žinoma, įsimylėjėlėms teisybė nerūpi ir paprastu nė už ką nebūtum jo pavadinusi. Kaip penktoji „rimta“ gyvenimo meilė teisėtai pateko tarp droviai vienos rankos pirštais suskaičiuojamų išrinktųjų.

Buvo metas, kai ištisus savaitgalius pralindėdavot jo kambary. Eksperimentavot, – tau patiko šis žodis, pakylėjantis seksą iki laboratorinio tyrimo lygmens. Atsimeni, kaip labai nustebo ir iškart susijaudino, kai nedvejodama sutikai kartu pažiūrėti pornografinį filmą. Nors realiuose meilės žaidimuose naujokė, apie pornografiją šį tą žinojai. Tarsi netyčia užtikti „Tik vyrams“ ir „Playboy“, draugės tėvų VHS’ų kolekcija, naktinės televizijos programos, galiausiai, visų galų internetas, – gal ir ne gurmanė, bet seniai buvai šiokia tokia mėgėja ir žinovė. „Feminizmas“, „seksualinis išnaudojimas“ tebuvo patogiai nutolę, miglotos reikšmės žodžiai, nieko bendra neturintys su įkaitusia, pasitenkinimo ieškančia vaizduote.

Dar nespėjus kaip reikiant išmokti įtaigiai suvaidinti orgazmo, jaudinantis eksperimentas pavirto nuspėjama, industrijos palaiminta veiksmų ir atoveiksmių seka. Dar kartą gyvenimą užvaldė alinanti kartotė. Niekinai save, nes iš tikrųjų pati sadomazochistiškai visur jos ieškojai. Iki koktumo stebėjaisi šabloniškais jausmais ir elgsenos modeliais, struktūromis ir raštais, banaliai atsikartojančiais miriaduose kasdienybės figūrų. Šlitinėdavai apsvaiginta abstrakcijomis mintančio proto – pasiklydusi tarp nesuskaitomais atspindėjimais iškraipytų minčių.

Jau kadais pradėjai įtarti esanti robotas: myli iš visos širdies, bet nuvalkiotom pozom; improvizuodama nekeiti tonacijos; pyksti ir pati nežinai dėl ko – it pagal užsakymą… Kad bent būtum mandrai prisuktas, egzotiškas apelsinas! Bet ne – tik rūgštus antaninis obuoliukas, paspirtas nuo kalno persisotinusio Sizifo.

Kiek save pameni, visuomet ieškojai, už ko užsikabinti. Būreliai, draugės, kava. Keista, kad į klausimą „Kuo norėtum būti užaugusi?“ niekada neatsakei: „Alpinistė!“ Matyt, įvairių monblaniukų bei everestukų ir Karoliniškėse užteko – alpiniste tu jau buvai. Prieš miegą koridoriuje surikiuodavai namiškių batus: linkėdama labanakt, paglostydavai blizgias nosytes, guosdama kurį murzinesnį, net lyžteldavai padą. Mylimiausius žaislus – mamos siūtą Naminuką ir tėčio iš Kanados parvežtą Rožinę Panterą – suguldydavai apatiniame (jei kartais bijotų aukščio) spintos stalčiuje ir kuo rūpestingiausiai apkamšydavai baltom kelnaitėm. Pradėjai prieš miegą tikrinti dujas. Nusižiūrėjai iš vyresnėlės sesės. Tik, priešingai nei ji, ritualą kartodavai keletą kartų: pati savimi nepasitikėjai. Vos atsigulusi, vėl keldavaisi. Be to, nervindamasi užsimanydavai šlapintis. Vakarinės apeigos užtrukdavo: žaislai–batai–dujos–tualetas–batai–dujos–žaislai–lova–tualetas–dujos–batai–žaislai–tualetas–lova–tualetas–lova–tualetas–dujos–batai–žaislai–lova–dujos–tualetas–dujos… Apimta isterijos, žliumbdavai į pagalvę, kol išsekusi nejučia užmigdavai. Kai vieną vakarą neapsikentusi ir net šiek tiek išsigandusi mama pagrasino psichūške, įsitikinai, kad tavo sistemoj siautėja virusas ar dar blogiau – įsivėlusi klaida.

Praėjo dvidešimt metų ir tu pagaliau pasiruošusi. Yra laikas rašyti ir laikas trinti, formatuoti, perkrauti _ _ _ Unexpected Error. Please Investigate.

* Bet kokie sutapimai su realiais žmonėmis ar įvykiais yra atsitiktiniai.