Susitikimai

Iš Vilniaus į Minską važiavau parodos atidarymo dieną. Atvykusi sužinojau, kad į muziejų patekti tą dieną bus galima tik su vardiniu kvietimu. Aš tokio neturėjau, apie parodą, atvežtą iš Vokietijos į Baltarusijos sostinę, perskaičiau leidinyje „Literaturnaja gazeta“. Išgirdusios, kad studijuoju dailę Estijoje ir atvykau iš toli, budėtojos pravedė mane į parodos atidarymo iškilmes pro tarnybinį įėjimą. Vėlai vakare, ieškodama autobuso į stotį, užkalbinau gatvę šluojančią moterį, ketinau artimiausiu reisu išvykti į Vilnių. Paminėjus Vilnių, moteris nušvito, pasisakė esanti lietuvė, pakvietė į namus. Gyveno dviese su vyru mažame vieno kambario bute, man paklojo sulankstomąją lovelę, kurią pastatė koridoriuje. Tai buvo paprasti ir nuoširdūs žmonės. Ana (tikrasis moters vardas Ona) prieš 43 metus, būdama vaikas, išvyko iš Lietuvos drauge su tėvais ir niekuomet daugiau negrįžo. Dirbo kiemsarge, ištekėjo už baltarusio, tarpusavyje kalbėjo rusiškai, vaikų jiedu nesusilaukė. Butas mažytis, bet jaukus ir švarus. Prašė pasilikti nors vienai dienai, išsiunčiau į namus telegramą, kad grįšiu vėliau. Vakare sukvietė apie dešimt žmonių, kaimynus, draugus bei pažįstamus, sakė jiems: „…atvažiavo giminaitė iš Lietuvos.“ Vakarienei ruošėsi, pirko vyno, gamino silkę. Aš nevalgau silkės, vienintelį kartą pas Aną prarijau gabalėlį, nenorėjau liūdinti jos, supratau, kad silkę valgydavo tik ypatingomis progomis. Stebino tai, kad vietoj lėkščių visiems atplėšė po skiautę laikraščio bulvių lupenoms sudėti, virtas neskustas bulves patiekė dideliame dubenyje, valgėme draugiškai, visi iš vieno, pasibarstydami karštą bulvę druska. Gėrėme kahorą iš briaunotų stiklinių, aš pasakojau apie Lietuvą: kaip gyvename, kokie pinigai (nuvykus į Odesą manęs taip pat teiravosi, kokie pinigai Lietuvoje), kiek kainuoja maisto produktai ir transportas, kokie miestų vardai, architektūra, paminklai, net apie studijas Estijoje pasakojau – jiems viskas buvo įdomu. Ana žvelgė į mane laiminga, po to išdidžiai į savo kaimynus: štai kokia mano gimtinė! Svečiams išsiskirsčius kalbėjomės trise, aš paklausiau Anos, kodėl neieškojo giminių, niekuomet nenuvyko į Vilnių, mačiau, kaip smarkiai ilgisi Lietuvos, bet ji tik šypsojosi ir lingavo galvą. Lietuviškai prisiminė du pirmus maldos „Tėve mūsų“ žodžius, žodį „duona“ (ji sakė „dona“) ir „peilis“, šiuos keturis žodžius pirmiausia išvardino, kai ją užkalbinau gatvėje vėlų vakarą. Ar teko anksčiau sutikti lietuvių? Ne. Kitą dieną pasiūlė drauge pasivaikščioti po Minską, norėjo parodyti miestą, kuriame prabėgo jos gyvenimas, pasakojo, kaip po karo buvo atstatyta Baltarusijos sostinė. Dar vieną dieną praleidome prie didelio vandens telkinio su paplūdimiu, maudėmės ir tik po penkių dienų išlydėjo iš geležinkelio stoties, nupirko man bilietą. Keletą metų rašiau Anai, siunčiau laiškus ir naujametinius sveikinimus, ji neatsakydavo: skaityti rusų kalba įstengė, bet rašyti nemokėjo.

Iš Minsko nusprendžiau nuvykti į Kijevą, kelionė plackartiniame vagone beveik nieko nekainavo, keliauti traukiniais buvo galima labai pigiai. Traukiniui sustojus, žmonės prieidavo prie atvirų vagono langų, siūlydavo pirkti įvairių uogų ir vaisių, kibiras alyvinių obuolių kainavo 50 kapeikų. Ukrainą prisimenu kaip saulėtą ir svetingą kraštą. Kijeve ketinau apsistoti studentų namuose, svarsčiau, kaip juos rasti. Dairiausi, ką užkalbinti, ir pamačiau solidžią damą, kuri rūkė papirosą. 1975 metais išvysti gatvėje rūkančią damą galėjai išskirtinai retai, ypač dešimtą valandą ryto centriniame sostinės bulvare; aš mačiau pirmą kartą, todėl ir atkreipiau į ją dėmesį. Ėjo išdidi, neskubėdama, visa jos išvaizda spinduliavo ramybę ir abejingumą supančiam pasauliui. Po metų, išvykusi į Vengriją, Budapešto senamiestyje mačiau elegantišką ponią, rūkančią cigaretę, įkištą į ilgą kandiklį; ji išlipo iš prabangaus automobilio ir nuėjo į barą.

– …čia lošiama kortomis, – paaiškino man Agneš, bendraamžė studentė, pas kurią svečiavausi.

Studijų draugė Gražina, vasarą su studentų grupe išvykusi į užsienį, atsiuntė atvirlaiškį, kuriame pasakojo apie vokiečių dailininkų šeimą, svetingai priėmusią juos savo namuose, dar atvirlaiškyje perskaičiau: „…mačiau gyvą tikrą vienuolę!“ – tarybinėje Lietuvoje ar tarybinėje Estijoje išvysti vienuolę, vilkinčią abitu, galėjai taip pat retai kaip ir gatvėje rūkančią damą. „Tarybinė dama“ – sunkiai derantys tarpusavyje žodžiai, bet moteris, su kuria susipažinau Kijeve, buvo tokia. Apie studentų namus ji nežinojo.

– …jei nerasiu, ar negalėčiau apsistoti pas jus? – paklausiau.

Ji pagalvojo sekundę, po to padiktavo savo telefono numerį. Viešbučio nebeieškojau, dieną praleidau muziejuje, o vakare paskambinau duotu numeriu:

– …žinoma, ateikite… – pakvietė, nurodė adresą.

Gyveno Kijevo centre, Chreščiatiko bulvare, tame pačiame, kuriuo vaikštinėjo iš ryto rūkydama. Dienas leisdavau mieste, o vakarais grįždavau į didžiulį penkių kambarių butą, apstatytą antikvariniais baldais, prigrūstais sidabrinių ir krištolinių indų bei iliustruotų prabangių dailės albumų, išleistų garsiausių užsienio leidyklų. Daile besidomintis jaunesnysis moters sūnus ilsėjosi užmiesčio viloje, o vyresnysis gyveno Maskvoje. Gerdavome dviese arbatą, kalbėdavomės, man buvo įdomu klausytis pasakojimų, stebėti, kaip kemša vatą į savo „Belomor kanal“ papirosus, kaip suspaudžia juos ir sulanksto ypatingu būdu; svarsčiau – kaip joje dera visa prabanga ir papirosai?.. Moters vyras (ji buvo našlė) kitados dirbo sovietinės Ukrainos Ministrų Taryboje, ėjo labai aukštas pareigas, todėl šeima gyveno nieko nestokodama. Brangūs daiktai neatrodė jai svarbūs, jie negalėjo grąžinti jaunystės, sveikatos ir atminties – ne iš karto supratau, kad trumpoji moters atmintis šlubuoja; apie praeitį prisiminė viską su smulkiausiomis detalėmis, bet kas esu aš, iš kur atvykau, po poros dienų prisiminti neįstengė, nors sakiau ir rodžiau studentės pažymėjimą – jį mandagiai pavartė rankose. Pažymėjimas suteikė galimybę nemokamai lankyti dailės muziejus ir parodas, bet aš su juo ir viešuoju transportu važinėjau nemokamai, ir net aplankiau Kijevo zoologijos sodą; atspausdintas tik estų kalba, dokumentas rusakalbiams kėlė pagarbą, ypač paryškintu šriftu surinkti žodžiai RIIKLIKKU KUNSTIINSTITUUTI.

Viename Kijevo muziejų mačiau tapybos darbą, apie kurį noriu papasakoti. Ryto metą (muziejus atsidarė 10 valandą), parodžiusi savo stebuklingą dokumentą, užėjau apžiūrėti ekspozicijos. Nedideli pereinamieji kambariai, namas, kažkada buvęs gyvenamasis, nacionalizuotas sovietmečiu, vėliau pritaikytas muziejaus reikmėms; nesutikau nė vieno lankytojo, nė budėtojos, įprastai žmonės tokiu metu nesilankydavo. Pamenu susistovėjusio oro, būdingo sandėliams ir muziejams, bei parketo kvapą, tuščiame pastate dusliai aidinčius garsus, saulės šviesą, jaukiai krentančią ant sienų ir grindų pro balto tiulio užuolaidas. Paveikslas kabėjo centre tarp kitų dviejų to paties autoriaus darbų, bet dydžiu neišsiskyrė. Akis užkliuvo už pavadinimo kortelėje, pritvirtintoje rėmo apačioje: KAS YRA TIESA? KRISTUS PAS PILOTĄ. Žiūrėjau į paveikslą, skaičiau pavadinimą, vėl žiūrėjau ir vėl skaičiau, ilgai negalėjau suprasti, ką pavadinimas ir tapyba turi bendro. Naujojo Testamento nebuvau skaičiusi, nežinojau, kad trys pirmi žodžiai – tai citata iš Evangelijos. Apie Kristaus ir Piloto susitikimą prisiminiau iš grožinės literatūros, bet Bulgakovas, kurio romaną „Meistras ir Margarita“ skaičiau, evangelinius įvykius atkūrė laisva literatūrine forma. Paveikslo kompozicija paprasta, dvi figūros stovi greta, viena kairėje, kita dešinėje. Ryškios saulės spindulių apgaubtas vyras drobės kairėje – tai Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas. Rūbai ir poza liudija jį esant žmogų, turintį galią, tai valdžios vyro laikysena, bet dailininkas, leidęs saulei taip ryškiai apšviesti prokuratoriaus figūrą, nutapė šešėlį, nusidriekusį nuo valdytojo tvirtai ant žemės stovinčių pėdų, – kuo ryškesnis išorinis spindesys, tuo tirštesnis tamsos šleifas velkasi žeme. Pilotas klausia, jo ištiesta ranka primena išmaldai atkištą delną: žmogus klausia Dievo, Dievas tyli, bet labai iškalbingai. Figūra, kurią dailininkas nutapė stovinčią šešėlyje, paveikslo dešinėje, nuausta iš pustonių, joje nėra nieko, kas leistų įžvelgti didybę ar galią (rūbai apskurę, plaukai sulipę nuo dulkių ir prakaito), bet tapyba traukia žiūrėti ir žiūrėti; šviesa, rodosi, sklinda iš vidaus, perkeisdama visa, kas šešėlyje: KAS YRA TIESA?!. Stambus savimi patenkinto Piloto veidas nutapytas perkreiptas ironiško šypsnio – žmogiška tuštybė prieš Dievo didybę. Stovėjau ilgai, neskubėjau, neturėjau kur eiti, atvažiavau į Kijevą be jokio tikslo, galbūt tik tam, kad pamatyčiau šį paveikslą. Tai, apie ką mąsčiau, grožėdamasi tapyba, įsirašė giliai, palietė esmiškai, tapo savastimi; Evangeliją perskaičiau po daugelio metų, bet paveikslo neužmiršau. Tai ne kanoninė tapyba, kaip vienuolių, tapiusių ikonas, bet žmogaus tikėjimo liudijimas, išaustas spalvomis: dailininkas buvo tikintis, pažino Šventąjį Raštą, gyveno tuo, ką tikėjo. Drobę Nikolajus Gė nutapė 1890 metais. Pirmą kartą parodžius šį darbą parodoje kilo sumaištis, buvo pareikalauta jį nukabinti. Caras Aleksandras III asmeniškai pasirašė dokumentą, draudžiantį paveikslą pavadinimu „Kas yra tiesa? Kristus pas Pilotą“ eksponuoti parodose ir net rodyti jį privačiai. Rašytojo Levo Tolstojaus įkalbėtas, kūrinį įsigijo Pavelas Tretjakovas, bet darbas nepadarė jam įspūdžio, daugelį metų dulkėjo fonduose. „…jūs nupirkote kalną vidutiniškų kūrinių, o tikrą perlą pražiūrėjote…“ – rašė laiške kolekcionieriui Tolstojus. Po revoliucijos, įvykusios Rusijoje, nacionalizavus Tretjakovo galeriją, religinio turinio paveikslas ilgam buvo užmirštas. Tik minint dailininko 85-ąsias mirties metines sudaryta platesnė jo kūrinių ekspozicija – apkeliavusi keletą didžiųjų sąjunginių muziejų, ji buvo atvežta į Ukrainą, kur gyveno ir kūrė Nikolajus Gė. Ant muziejaus fasado nei jo fojė nepastebėjau ryškesnio plakato, kviečiančio aplankyti iš Maskvos atvežtą parodą. Tai, kad sustojau prie paveikslo, buvo atsitiktinumas, kad užėjau į šį muziejų – dar vienas, kodėl nusprendžiau keliauti į Kijevą, iki šiol mįslė. Kai stovėjome prie kasos langelio geležinkelio stotyje, Ana pasiūlė nupirkti man bilietą.

– Leisk aš apmokėsiu tavo kelionę, jaučiuosi laiminga, kad pasilikai… Į Vilnių? – dar pasiteiravo.

– Į Kijevą, – atsakiau.

Ji nusišypsojo:

– Nori pamatyti Kijevą?..