Palangos parko vartai

Palangoje lyja. Vėlyvas lapkritis. Ronžė (palangiškiai savosios upės nevadina taip, kaip skelbia mėlynos spalvos lentelės, – Rąžė) patvinusi, semia kavines. Trumpam nustojus lyti einu pasivaikščioti. Kartu eina Piris, rudas, ne itin orus, bet linksmas šuniukas. Pasivaikščiojimo pradžioje jį veduosi su pavadžiu, bet, kurį laiką nesutikęs nė vieno žmogaus, paleidžiu. Link jūros einame pušynu. Nuo šių visžalių medžių krenta dideli, sunkūs lašai, kvepia šlapiais spygliais. Netikėtai pušyno ramybę sudrumsčia lojimas, urzgimas, dar kažkokie neaiškūs garsai. Kol iš lėto slinkau takeliu, Piris sutiko panašaus dydžio juodą su baltu šuniuką ir su juo susirėmė. Jie gana dažnai susitinka ir kartais draugiškai pasipeša. Anksčiau tokie susitikimai tapdavo rimtais įvykiais: šuniuko šeimininkė abu šunis talžydavo rankinuku ir rėkdavo ant manęs, o aš bandydavau atplėšti Pirį nuo priešininko ir šaukdavau ant paklaikusios moteriškės. Šį kartą nei aš, nei kito šuns šeimininkė nekreipiame dėmesio į besiritinėjančius po spyglius, triukšmą keliančius keturkojus. Pasisveikiname ir einame savais keliais. Po kurio laiko labai patenkintas parbėga Piris. Prieiname pajūrį. Jūra audringa: pučia pietvakarių vėjas, plačiai išsiliejusi Ronžė nuplovė nemenką paplūdimio ruožą. Paėję jūros krantu užlipame ant tilto. Piriui pasidaro baisu, tad skubiai leidžiamės į Jono Basanavičiaus gatvę. Įsibėgėjęs vėjas pūsdamas į nugarą mane ir šunį stumia plyna gatve, švilpia sparno formos žibintuose. Jausmas, lyg būtume ant lėktuvų pakilimo tako. Papurtau žibintą, po to apsižvalgau, ar niekas nematė, ir oriai nueinu tuščia gatve. Bandau prisiminti, kaip ji atrodė su kaštonais. Prieiname Kurhauzą. Kai jis degė, buvo didelis įvykis, žiūrėjome, kaip liepsnoja stogas ir sienos. Pamenu, tada nesuvokiau, kad tai reiškė, jog Kurhauzo nebebus, – visa tai atrodė tarsi kokia pramoga, kaip filmas. Po kurio laiko palangiškiai ir poilsiautojai priprato, kad Kurhauzas sudegęs. Su klasiokais pabėgę iš pamokų per apsauginę tvorą lipdavome pasižvalgyti. Dabar atkurtas Kurhauzas atrodo lyg nesavas. Nors nuo atstatymo praėjo keleri metai, eidamas ar važiuodamas pro šalį vis nustembu, pagalvoju: „O! Kurhauzas stovi.“ Kol jo nebuvo, kažkas iš esmės pasikeitė, tik tiksliai nesuprantu kas. Už kampo stovi nauja grafienės Sofijos skulptūra. Einame pažiūrėti. Pirį siundau ant bronzinio grafienės pudelio. Piris urgzdamas energingai nubėga link jo. Priartėjęs iki maždaug penkių metrų stabteli, pakeičia bėgimo kryptį ir taip pat energingai nurisnoja į tuščią pievelę.

Kurį laiką vingiuojame tuščiomis kurorto gatvėmis. Pradeda lynoti. Nejučia atsiduriame Palangos botanikos parke. Takeliai patižę, slidūs, ore tvyro drėgnos žemės kvapas. Piris laksto pakrūmėmis, o aš žvalgausi aplink. 1895–1898 m. Birutės miško vietoje įkurtas* parkas keičiasi, kai kurių vietų nebeatpažįstu, jas pakeitė nauji, man svetimi akcentai. Atmintyje iškilę vaizdai neberanda atitikmenų dabartiniame parko peizaže. Klaidžioju ieškodamas vietų, prie kurių galėčiau „pririšti“ atsiminimus. Parkas keitėsi ir anksčiau, tačiau paprastai tai sutapdavo su politiniais virsmais ar stichinėmis nelaimėmis, tokiomis kaip 1967 m. uraganas, per kurį buvo išlaužyta maždaug trys tūkstančiai medžių**. Bevaikštinėdamas prisimenu pernai pavasarį skaitytus straipsnius apie parke išpjautas pušis. Kurį laiką bandau surasti laukymes, kur buvo nupjautos pušys, bet ilgainiui atminties nesutapimo su dabartimi sukeltą nepasitenkinimą po truputį keičia mintys apie pokyčių būtinybę ir neišvengiamumą. Suprantu, kad miestas keičiasi taikydamasis prie visuomenės poreikių, bet ar senas istorines tradicijas paveldėjęs parkas taip pat turi keistis? Gal kaip tik priešingai – kunkuliuojančio kurorto fone jis turėtų išlikti nepakitęs ir iš kartos į kartą atvykstantiems poilsiautojams būti tarsi atminties kapsule, saugančia praėjusių atostogų prisiminimus?

Taip besvarstydamas prieinu naujuosius geležinius parko vartus. Jie uždaryti, tačiau pastūmus atsidaro. Išeinu į Vytauto gatvę ir atsisukęs žiūriu į vos pravirus vartus, galvoju, ar jie geresni už senąjį įėjimą. Šį pavasarį vaikštinėjant po dar vasaros sezonui besiruošiantį parką buvo kilusi mintis, kad senasis parko įėjimas galbūt buvo sukurtas sovietmečiu nugriovus grafų Tiškevičių vartus ir parką atidavus tarybinei liaudžiai. Tad galbūt naujų vartų pastatymas buvusio įėjimo vietoje galėjo būti simboliniu veiksmu, panašiu į Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimą ar Lukiškių aikštės pertvarkymą. Ši mintis mane labai sudomino, todėl buvome susitikę su Palangos botanikos parko direktoriumi VALDU PAKUSU ir kalbėjomės apie jame vykstančius pokyčius.

 

– Kaip keičiasi visuomenės poreikiai viešosioms erdvėms, kokie jos lūkesčiai? Ko tikimasi iš Palangos parko?

– Na, visuomenėje yra įvairių nuomonių ir poreikių. Dalis visuomenės parke norėtų matyti daugiau pramogų ir triukšmingų renginių. Kita dalis, priešingai, tikisi ramesnių arba aukštesnio kultūrinio lygio renginių. Kaip ramaus poilsio parko darbuotojai, mes, žinoma, stengiamės atsirinkti aukštesnio kultūrinio lygio ir ramesnius renginius.

– Kalbant apie tai, kaip viešosios erdvės taikosi prie šiuolaikinės visuomenės poreikių, kaip į tuos poreikius reaguoja parkas?

– Na, kaip ir minėjau, stengiamės atsirinkti ne tokius triukšmingus renginius. Tačiau visiems parko lankytojams negalime įtikti, todėl sulaukiame įvairių nuomonių. Pernai vasarą ir prieš dar porą metų į parką buvome įsileidę tarptautinį cirko festivalį. Dėl to sulaukėme prieštaringų nuomonių. Į renginį atėjusios šeimos su vaikais buvo patenkintos, tačiau sulaukėme nemažai nusiskundimų iš tų, kuriems cirkas neaktualu. Problema iškilo, nes festivalis buvo mokamas ir buvo aptverta dalis parko teritorijos. Dėl šios priežasties stengiamės įsileisti viešus, nemokamus renginius, kurie neribotų kitų parko lankytojų judėjimo. Kaip įstaiga negalime nupirkti ir visuomenei pasiūlyti renginių, todėl didelė jų dalis yra idėjiniai – nemokami.

– Ar parkas, jūsų nuomone, turėtų taikytis prie besikeičiančių poreikių, ar visgi turėtų ugdyti savo specifinius lankytojus?

– Šiuo metu parkas keičiasi, bendras požiūris nebėra toks konservatyvus ir griežtas kaip prieš dešimt ar penkiolika metų. Kurorto kontekste parkas yra viena iš nedaugelio, galbūt net vienintelė vieta, kuri dar nėra paveikta didelės dalies poilsiautojų, triukšmo ir muzikos, todėl net liberalėjant parkui stengiamasi išlaikyti savitą jo stilių.

– Pastaraisiais metais parkas sulaukė daugiau nei bet kada anksčiau žiniasklaidos dėmesio. Kaip manote, su kuo tai susiję?

– Viena iš priežasčių – parko ir jame esančio Gintaro muziejaus rekonstrukcijos, renovacijos darbai, pakeitę tiek pačius rūmus, tiek parką: atsirado naujų objektų, atnaujinti anksčiau buvę. Kita priežastis – tai mano minėti renginiai. Jau tradiciniai tapę „Birutės parko atspindžiai“, kurių metu grafais persirengę aktoriai vaikšto po parką, sulaukė teigiamo žiniasklaidos dėmesio. Kita vertus, ne visai palankaus lankytojų atsako sulaukęs cirko festivalis žiniasklaidos buvo įvertintas daugiau neigiamai.

– Ar į parką atkreipiamas žiniasklaidos dėmesys galėtų rodyti aktyvesnį visuomenės dalyvavimą įvairiuose miesto ir viešųjų erdvių procesuose?

– Manau, kad taip, nes žmonės nelieka abejingi. Net ir paprastas dalykas – kasmetiniai parko priežiūros darbai – neapsieina be sanitarinių arba ligotų medžių kirtimų. Šiemet kol kas dar to nebuvo, bet ir pernai, ir, regis, užpernai žmonės, pamatę, kad yra kertami medžiai, iš karto kreipėsi į žiniasklaidą, sukėlė triukšmą. Žinoma, tas triukšmas buvo be pagrindo, nes kertamus medžius atrenka specialistai, kirtimai būna suderinti su reikiamomis institucijomis. Vis dėlto tai rodo, kad žmonės nėra abejingi, kad jie mato ir domisi tuo, kas vyksta parke.

– Kaip parkas reaguoja į tokį žmonių bandymą dalyvauti jį plėtojant?

– Be abejo, mes, kaip parko prižiūrėtojai, esame dėkingi, kad žmonės yra neabejingi. Kartais jų reakcija būna kiek perdėta ir mums prireikia aiškintis, rašyti raštus, bet iš esmės džiaugiamės, kad žmonės tampa sąmoningesni ir nepraeina pro šalį, domisi ne tik savo reikalais, atkreipia dėmesį ir į tai, kas vyksta aplinkui.

– O ar žmonių dalyvavimas gali keisti tolesnį parko vystymąsi, ar vis dėlto parkas turi savo kryptį, kurios lankytojų nuomonė negali pakeisti?

– Be abejo, kad gali keisti. Mes atsižvelgiame į žmonių nuomones, stebime, kas žmonėms priimtina, o kas ne, tačiau yra tokių sričių, kuriose mes, kaip specialistai, turime priimti sprendimus nepriklausomai nuo lankytojų norų.

– Parką tam tikra prasme galima laikyti ir savotiška atminties saugykla. Kokia yra parko atminties išsaugojimo arba formavimo strategija? Ypač įdomu, kokia parko pozicija sovietmečiu atliktų pakeitimų atžvilgiu dabartiniame atminties politikos kontekste (Žaliojo tilto skulptūros, Lukiškių aikštė). Ar jie suvokiami kaip svetimkūniai, kuriuos reikia šalinti, ar tapo saugotinais laiko pėdsakais?

– Na, svetimkūnių parke nėra daug. Vienintelis toks objektas – buvęs restoranas „Vaidilutė“ prie Birutės kalno. Anksčiau ten stovėjo medinis pastatas šiaudiniu stogu, vėliau jis sudegė. Jei jis būtų atkurtas toks, koks buvo, dabar, matyt, turėtų architektūrinę, estetinę vertę, tačiau dabar ten stovi devintajame dešimtmetyje pastatytas, to laikotarpio dvasia dvelkiantis pastatas. Jau daug metų nesiryžtama to pastato atsikratyti ir vietoj jo suformuoti tvarkingą kraštovaizdį. Iš esmės sovietmečiu neįvyko didelė invazija į parką, tik tas vienintelis pastatas, na, ir, žinoma, gamybinė bazė, kurioje dabar esame, bet be jos negalėtų vykti parko priežiūra.

– O koks yra sovietmečiu formuotos pietinės parko dalies statusas?

– Pietinė parko dalis buvo prijungta ir formuota sovietmečiu tam, kad laikui bėgant miškas nebūtų privatizuotas, išdalintas į sklypus ir užstatytas. Prie parko prijungta pietinė dalis buvo išsaugota iki šių dienų. Šiuo metu ji turi lygiavertį statusą su senąja parko dalimi. Visas objektas tiek su sovietmečiu prijungta naująja dalimi, tiek su pajūriu (nes parko ribos siekia vandens liniją) yra vientisas kultūros paveldo objektas. Bendras parko plotas dabar yra 101,3 hektaro, grafų Tiškevičių įkurto istorinio parko plotas siekė vos 35 hektarus. Dabartinio parko plotas yra beveik tris kartus didesnis, bet jis visas turi kultūros paveldo objekto statusą.

– Dar norėčiau atkreipti dėmesį į parko vartus. Palyginti neseniai buvo pastatyti nauji vartai. Nors turintys istorinį pagrindą, skirtingai nei ankstesnysis įėjimas, akivaizdžiai rodęs parko atvirumą žmonėms, jie pabrėžia ribą tarp parko ir miesto, daro jį uždaresnį. Panašų efektą galime pastebėti ir Bernardinų sodo Vilniuje atveju. Kokią reikšmę parkui turi naujai pastatyti vartai?

– Na, vartai buvo pastatyti antrajame parko renovacijos ir pritaikymo viešosioms reikmėms projekto etape. Projektuotojai suformavo vartus, parinko jų stilistiką. Vartai yra buvę grafų laikais, tad buvo stengiamasi atkurti istorinę tiesą. Dabar jie atlieka gana svarbią funkciją, saugo mus nuo neigiamo poilsiautojų, važinėjančių velomobiliais, poveikio. Taip pat yra nemaža dalis visuomenės narių, kurie poilsio ar laisvalaikio neįsivaizduoja be alkoholio. Kartu su važinėjančiais velomobiliais jie yra patys pavojingiausi ir daro didžiausią žalą parkui. Vartai turi simbolinę reikšmę – miesto šurmulį atskiria nuo gamtos ramybės, kartu ir tiesioginę – saugo parką nuo nedrausmingų lankytojų.

– Užsiminėte apie kelis renovacijos etapus. Per palyginti trumpą laiką parkas patyrė nemažai pokyčių. Kokia yra tolesnė parko vizija ir kuria kryptimi jis juda?

– Na, kaip jau minėjau, buvo pradėta parko renovacija. Atsinaujinimo darbų labai reikėjo. Esamos sistemos ir Birutės kalno laiptai buvo susidėvėję, kai ko, pavyzdžiui, mažojo parterio, prieš šį projektą išvis nebuvo. Buvo nutarta ne tik suremontuoti tai, kas būtina, bet ir atkurti istorinę tiesą. Dabar jau yra įgyvendinti du iš trijų projekto etapų, tad esminiai, svarbiausi darbai yra padaryti. Kalbant apie ateitį, trečiajame etape yra numatyta atstatyti prie senojo tvenkinio buvusią ledainę, sutvarkyti sargo-sodininko namelį, Birutės kalno želdinius ir galbūt atkurti kai kurias perspektyvas prie grafų Tiškevičių rūmų. Po trečiojo etapo įgyvendinimo jokių grandiozinių darbų kol kas neplanuojama, tiesiog vykdyti einamąją parko priežiūrą, kad jis būtų patrauklus lankytojams. Parko funkcija išlieka tokia, kokia buvo, – būti ramaus poilsio oaze šurmuliuojančiame kurorte.

– Ar tokia parko vizija ir pokyčiai atspindi bendrą viešųjų erdvių politiką Lietuvoje, ar tai vis dėlto atliepia lokalius, specifinius kurorto poreikius?

– Manau, atspindi ir bendrą kontekstą. Žmonės vis labiau nori būti gamtoje, tai rodo ir nemažai lankytojų sulaukiantis netoli Trakų esantis Užutrakio dvaro parkas, ir Vilniuje įsikūręs Bernardinų sodas ar Kairėnų botanikos sodas. Manau, Birutės parkas yra svarbus objektas tiek kurorto infrastruktūros, tiek visos Lietuvos mastu. 

Vėl grįžtu į parką. Mąstydamas apie pavasarį įvykusį pokalbį iš lėto vingiuoju takeliais. Lietus nurimo, sutinku kelis vaikštinėtojus, jiems patinka Piris. Atmintyje fiksuoju man nepažįstamus, naujai atsiradusius objektus. Išvaikščiojęs parką išeinu pro naujuosius vartus, jie vėl užverti ir reikia atsidaryti. Toldamas nuo parko galvoju, kodėl vis atkreipiu dėmesį į tuos uždarytus vartus. Matyt, todėl, kad šiaip vaikštinėdamas pro juos į parką nepasukčiau. Grįžęs namo nusibraižau parko planą ir jame sužymiu matytus pasikeitimus.

 

 

1, 2. Nauji metaliniai vartai.

3. Naujas takelis.

4. Mažasis parteris.

5. Naujas kalnas.

6. Prakastas kalniukas (matyt, tam, kad einant takeliu lankytojams nereikėtų aukštai lipti).

7. Pasikeitimai Meilės alėjos pabaigoje.

8. Metalinė tvora prie Birutės kalno lurdo.

9. Platesnis, nei buvo anksčiau, takelis.

10. Šen bei ten atsiradę juodi plastikiniai stulpeliai (apie 50 cm aukščio ir 30–35 cm skersmens).

11, 12. Žemos tvorelės.

13. Medinis lieptelis senajame tvenkinyje.

14. Pasikeitusi senojo tvenkinio krantinė.

15. Nauja žalia metalinė tvora.

 

Nusibraižius planą aiškiai matyti, kad didžioji dalis pakeitimų įvyko senojoje, o ne pietinėje parko dalyje, todėl mano mintis, jog parke yra šalinamas sovietinis palikimas, greičiausiai buvo neteisinga. Nors mano sužymėti pakeitimai yra gana lokalūs, bendra parko nuotaika taip pat pasikeitė, atrodo, lyg vaikščiodamas kažką svarbaus praleidau ir nepastebėjau. Vaikštinėjant po parką apima panašus jausmas kaip pamačius atstatytą Kurhauzą. Deja, nei pokalbis, nei nusibraižytas planas nepadėjo suprasti, kas tiksliai parke įvyko. Akivaizdu, kad parkas smarkiai keičiasi, tai patvirtino ir parko direktorius V. Pakusas. Belieka tikėtis, kad po visų atnaujinimų Palangos botanikos parkas ir toliau išliks vieta, kurioje norėsis vaikštinėti.

 

_ _ _

 

* Zita Genienė, „Palangos parko (anksčiau – Birutės parko) įkūrimas“, http://www.pgm.lt/Parkas/Genienes_straipsnis.htm

** Danutė Mukienė, „Palangos botanikos parkas: faktai, skaičiai, datos“, http://www.pgm.lt/Parkas/parkas_skaiciai_faktas.htm