Viešpats su mumis
Nori ar nenori, krikščioniškas adventas, šiemet sutrumpėjęs, nuveda ten, kur reikia, – į švelnų ir mielą šventų Kalėdų glėbį. Jo neapgausi, nesuklaidinsi kaip Jono Krikštytojo: laukta Mesijo su kirviu rankoje, o kas paskui pasirodė vieną dieną, puikiai žinome. Per visą Bibliją tų suklaidintų ar ateities neatspėjusių pranašų būtų ne vienas. Jėzaus gimimo dieną karvės turėjo susidraugauti su lokiais, o liūtas žiaumoti šiaudus kaip jautis. Kūdikiams žadėti žaidimai gyvačių kompanijoje. Kitas šventas autorius, grieždamas dantimis, pranašavo, kad tos dienos niekaip neatlaikysime, nes paplūs iš dangaus lydytojų ugnis ir skalbėjų šarmas, žodžiu, bus galas išrinktajai tautai.
Gerai ar negerai, kad Viešpats ne pagal planą? Gal ir toliau viskas panašiai, nesilaikant grafiko ir taisyklių, nepaisant tarnybinių ryšių su Dievo karalyste, pažinčių, kyšių? Jeigu adventas kasmet vis primena, kiek sykių praeityje šaudyta pro šalį, vadinasi, ir šiandien nei baisu, nei gėda ko nors nesulaukti, apsižioplinti, likti tuščiomis. Kalbu taip todėl, kad mūsų lūkesčiai, investuoti į Kristaus gimimo šventę, dažniausiai sprogsta kaip muilo burbulas. Didysis Kalėdų organizatorius niekaip neatsisakys savo įpročio žaisti slėpynių, erzinti mus, mūsų krykštavimus paversti isteriška rauda ar priešingai. Duoti ir atimti. Burkuoti apie begalinę meilę, o paskui išvanoti už tai, kad nesistengėme jam įtikti. Kas nėra to patyręs po Kalėdų žvaigžde, tarp kvapnaus prakartėlės šieno, sutartinai apgiedant žavingąjį vaikelį?
Gal išsigandus tamsos, gal dėl nelaimingų žmonių pertekliaus per adventą taip įnirtingai visais frontais peršama vilties dorybė, jog pasijunti kvailas, kai atsisakai svajoti apie šviesų rytojų ir reikalauti, kad Dievo pažadai nenueitų perniek. Jeigu jau Viešpats pasistatė mūsų kieme palapinę, kaip praneša Evangelija, to turėtų užtekti, kad būtų kitaip. Ramiau, o gal neramiau, bet kitaip. Negi viltis, atsiradusi Dievo įsikūnijimo (taigi – ir mirties) kaina, yra panaši į naują biudžetą, nepriklausomybės šimtmečio renginius, popiežiaus Pranciškaus vizitą? Atšalus ir iškritus pirmajam sniegui, išlindo iš atminties rusų Sidabro amžiaus poeto eilutės: gruodis nuraudusiu dangumi, juoduoja nekūrenamas namas, skaitai sau dviese iš Biblijos ir lauki. 1920-ieji. Aišku, ko galima laukti ir kas čia yra viltis.
Ką gražaus ir naudingo kunigas gali nuveikti šventų Kalėdų proga – tai kalėdoti, lankyti kūrenamus ir nelabai kūrenamus namus. Bažnyčia buvo išmintinga, įsivedusi tokią praktiką. Šiaip juk kunigas namuose dažniausiai ne iš gero, o kalėdodamas tampa panašus į Kalėdų Senelį. Ir maišas ant pečių, nors su dovanomis šįsyk būna atvirkščiai. Bet svarbiau karnavalinė nuotaika, linksmumas, draugiška užstalė. Palaiminimas kalėdiniam kūniškumui. Namams, kurių neturėjo anas naujagimis.
Pasikvietė į svečius mokytoja, pažįstama nuo senų laikų. Arbatėlė, krautuviniai saldumynai. Pašnekovė rūko be paliovos. Pabėgo vyras. Tradiciškai. Prisimenu Dino Buzzati apsakymus ir kad bergždžia apsisaugoti nuo sukčių, šnipų, vagių ir meilės. Sakau, neprisišauksi atgal to žmogaus, spruk tolyn ir neatsigręžk. Bet moters viltis – nepajudinama tvirtovė. Pasakoja, kad jis ateina į namus jai nebūnant. Ant palangės radusi žymę, paliktą jo puodelio. „Paliečiu pirštu, limpa, tai tikrai jis, amžinai ta nusaldinta kava su pienu.“ Man daro įspūdį, sutinku, kad būna stebuklų, net šioje srityje. Reikia pasidalinti dvasine patirtimi: „Kai leisies iš namų Latako gatve, apžiūrėk stovinčias mašinas. Jei bus su užsienietiškais numeriais, vadinasi, viskas gerai.“ Ji išmokyta klausyti kunigų. Vakare žinutė: gatvėje nieko nerasta, nulis. Raminu, kad vis tiek yra gerai, nors be stebuklų. Be to, ateis Naujieji metai. Kviečiu į vidurnakčio mišias. Ten po kryžiumi irgi rastum didelį nulį. Pamėgink dar kartą.
Nežinau, niekas nežino, kada ir kaip Jėzus atėjo į šį pasaulį. Kalėdų šventė nepriklauso nuo šių aplinkybių, ir ji nėra joks Jėzaus gimtadienis. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų – nieko daugiau Evangelija mums nenori pranešti. Nebent perspėtų, kad ne visi jį priėmė ir kad jis, nepaisydamas taisyklių ir tautos lūkesčių, nuėjo ant kryžiaus, susinaikino. Priėmusieji jį tampa Dievo vaikais. Labai miglota ir nekonkretu, kad mėgintum kaip nors patikrinti.
Bet žodžiai vaikas ir vaikystė bus patys brangiausi ir svarbiausi, kol švęsime Kalėdas. Kurdamas Jėzaus gimimo istoriją, evangelistas Lukas ant kelių buvo pasisodinęs mažą vaikelį ir jam pirmajam skyrė savo fantastišką pasakojimą, kurio nepralenks jokios kitos šio pasaulio pasakos. Vaikystė, vaiko sielos ilgesys ir toliau darys viską per Kalėdas, privers mus nuščiūti, žaisti, patikėti neįmanomais dalykais. Kūčių stalas, eglutės, prakartėlės, Bernelių mišios, Trys Karaliai – tai vaikų darbas. Ir durys, atvertos kiekvienam į slaptą, budriai saugomą vaikystės teritoriją. Dėl šito stebuklo Kalėdos neišnyks, niekada nebus prarytos komercijos ir kičo.
Vakarodamas vienas, perbraukiu ranka, lyg per telefono ekraną, per virtuvinį stalą, prie kurio vaikystėje valgytos Kūčių vakarienės, ir, rodos, plyšta dangus, pildosi Izraelio pranašų troškimas, kad Dievas būtų tarsi rasa ar lietus. Kristų ant galvos, tekėtų skruostais, kiaurai permerktų viską iki paskutinio siūlelio. Tada gimsta Išganytojas. Tada viltis triumfuoja. Ir žinai, kad nereikia laukti kito. Kad ir koks prieštaringas, neprognozuojamas būtų tasai, kuris atėjo pas mus.
