Paviljono knygų savaitgalis

Gruodžio 1–3 dienomis jau antrus metus iš eilės itin jaukiame Vilniaus bare „Paviljonas“ vyko žavus literatūrinis vyksmas „Paviljono knygų savaitgalis“. Lankiausi jame pernai, negalėjau praleisti progos apsilankyti ir šįmet.

Kaip teigiama festivalio apraše, „savaitgalio organizatorių pagrindinis tikslas – jaukiam ir įdomiam buvimui drauge suburti įvairaus amžiaus knygų mylėtojus“. Drįstu pasakyti, kad tikslas buvo pasiektas. Savaitgalis savo koncepcija kiek primena kasmetinę Vilniaus knygų mugę, tik vykstančią tarp draugų ir pažįstamų. Palyginti mažoje erdvėje telpa gausybė įvairiausių renginių (per tris festivalio dienas įvyko daugiau nei 20 vyksmų: diskusijų, pokalbių, knygų pristatymų, buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės ir net poetės Aušros Kaziliūnaitės gimtadienis). Knygų mugės renginiai, o ypač knygų pristatymai gali pasirodyti oficialūs ir nutolinantys rašantįjį nuo skaitančiojo. „Paviljono knygų savaitgalis“ funkcionuoja priešingai – autorius priartina, o baro kuriama bohemiška neformali aplinka tą ryšį sustiprina. Klausytojų susirenka nedaug – gaila, dar mažai kas žino apie šį renginį, jis geriau pažįstamas tik tam tikram siauram ratui. Kita vertus, kaskart užėjęs gali sutikti žmonių, su kuriais gali pasilabinti ar tarpduryje padiskutuoti apie literatūrą. Taip pat žavu stebėti tarp klausytojų mindžikuojančius autorius, laukiančius savo knygų pristatymo.

Neformali aplinka užtikrino jaukią būtį – renginius galima stebėti besišildant arbatos puodeliu, kava ar alaus bokalu (kiekvienam pagal skonį). Taip pat lengvai galima pakalbinti sutiktus autorius ar leidyklų atstovus. Šiame pompastikos ar dirbtinio rimtumo negožiamame renginyje draugiška atmosfera ir bendrumo jausmas atlieka svarbų vaidmenį. Teko nugirsti vienos lankytojos nuomonę, kad „į Vilniaus knygų mugę einama pasirodyti, susidurti su gausybe „popso“, o „Paviljono knygų savaitgalis“ – tai atgaiva sielai“.

Pristatant Miglės Anušauskaitės komiksų knygą „Dr. Kvadratas“ apie Algirdą Julių Greimą buvo labai žaviai laužoma sustabarėjusi šabloniška knygų pristatymo struktūra. Pauliaus Gritėno kalbinama linksmoji autorė laukė užduočių iš klausančiųjų – piešė pagal jų pageidavimus. Ko tik ten nebuvo: ir Greimo baimė Barthesʼui, ir Umberto Eco, rašantis romaną. Publikos simpatijas vis dėlto susišlavė moterimi persirengęs, ant žemaituko jojantis kunigaikštis Vytautas.

Antrąją savo knygą – gan ambicingą romaną – pristatė ir jaunasis autorius Mindaugas Jonas Urbonas. Šis drąsiai ginčijosi su pristatymą moderuojančiu Marijumi Gailiumi, tuo išties sukeldamas domesį savo kūriniu. Marijaus pastaba apie prastą redaktorių darbą paliekant klišes buvo atremta argumentu apie klišinių personažų egzistavimą kaip knygos idėją. Salėje Urbonas turėjo gerbėją, kuri autorių pavadino genialiu. Po pristatymo moteris dar ilgai kalbino jaunąjį rašytoją.

Savo romaną pristatė ir Gabija Grušaitė. Ją kalbino knygos redaktorė Ūla Ambrasaitė ir rašytojas Tomas Vaiseta. Gal kiek per rimtai į savo kūrinį, kuris tampa tam tikra dirbtinai kuriama sensacija, žiūrinčią autorę buvo mėginama įvertinti granauskais. Buvo įdomu išgirsti autorės refleksijas apie personažo tapatybės konstravimą.

Be gausybės knygų pristatymų, „Paviljone“ tilpo ir knygų mugė – čia prekiavo mano itin mylimos „Kitos knygos“, Rašytojų sąjungos leidykla, „Apostrofa“, „Odilė“ ir dar keletas kitų į kiek rimtesnį skaitytojo skonį orientuotų leidyklų. Buvo ir bukinistinė erdvė – skaitytas knygas itin prieinamomis kainomis siūlė „Juodas šuo“. Mačiau ten ir Milaną Kunderą, ir Granauską, ir Friedrichą Nietzschę. Tiesa, Kunderą man nugriebė iš panosės. Na, bet ką padarysi.

Džiugu, kad šiais metais „Paviljono knygų savaitgalis“ nesidubliavo su „Vilniaus lapų“ festivaliu ir ramia širdimi buvo galima apsilankyti abiejuose renginiuose. Pernai vienu metu vykę vyksmai kliudė aplankyti vienus ar kitus renginius ir rinktis buvo sudėtinga.

Savaitgalis toks jaukus, kad atėjęs į vieną renginį nė nepajunti, kaip visą dieną praleidi „Paviljone“. Iki kitų metų.