Šerno kailis

Nežinia, iš kur buvo atėjusi ši keista mada (kartu su kabančiais briedžių ir elnių ragais koridoriuose, kuriais dėl vietos stokos galėdavai persismeigti akiduobę), kai šerno kailis tįsodavo arba kabodavo dažnam bute, o pas mus – tiesiai prie tėvų lovos. Keistai atgrasus (man atrodo, net tėvai vengdavo vaikščioti po jį basomis), keldavo dar ir aibę rūpesčių – jį nuolat reikėdavo dulkinti, o išpleiktą vėdinti balkone, tuoj pat užpuldavo kuosos ir imdavo pešioti ilgus žilus šerius savo lizdams. „Mama, kuosos!“ – šaukdavau ir stebėdavau, kaip juodi guvūs paukščiai, viena žvitria akute sekdami balkono langus, dar spėja prisipešioti pilnus snapus mūsų šerno, kol mama išpuolusi – „Zdraicos, paškustvos!“ – nuvaiko visus su barokiškai išraityta kilimų dulkinimo lazda.

Draugės senelių bute šerno kailis kabojo ant sienos ir norint uždegti šviesą ranką reikėdavo pakišti po švelnia, plaušais dengta oda, kažkur po šerno pažastim, rizikuojant susiliesti pirštais su tuo, kas vaikystėje tykodavo už visų užuolaidų, slėpdavosi naftalinu pradvisusiam spintų slogesy, sudygusių bulvių pilname garde rūsyje, į kurį siųsdavo tėvai. Pavasariop tekdavo kišti ranką į kibią, kapo duobe dvelkiančią raizgalynę jau sudygusių, minkštų ir raukšlingų šakniagumbių, kažkuo primenančių susiraukšlėjusias krūtis ir skruostus, akimirksniu sugeriančius bučiuojančiojo seilių drėgmę.

Nuotraukoje: Aš, užsimerkusi prie šerno kailio svečiuose. 1979

Mano vaikiškoje vaizduotėje šerno kailis nakčia atgydavo ir šliauždavo flirtuoti su dažyto peseco išnara, kurią mama laikydavo importinių batų dėžėje susuktą į marlės gabalą. Pesecas turėjo snukutį su tuščiom akiduobėm ir keturias gailiai kadaruojančias kojeles – tiek buvo likę iš kadaise prašmatnios šiaurinės lapės, laksčiusios kažkur miškų ir laukų platybėse, ieškojusios grobio, vedusios vaikus ir besiporavusios su patinais.

Kai tėvų nebūdavo namie, išsitraukdavau dėžę iš spintos gilumos ir uosdavau keistai rūgštų mumijos kvapą.

Panašiai su kiemo vaikais, radę po balkonais nudvėsusią katę ir atvertę ją lazda (pajudinus dvėselieną, iš išpuvusių vidurių pažirdavo juodi, į šarvuočius panašūs vabalai), visi iš eilės uostydavom lazdos galą – saldų iki svaigesio mirties aromatą.

O po to kailio prie lovos neliko – gal mama neapsikentė ginti jį nuo kuosų, o gal kasmet, po jų lizdų sukimo, šerno likdavo vis mažiau, kol suvyniojusi likutį mama išnešė rūsin; ten jis dar kažkiek metų dryksojo sudygusių bulvių ir obuolių sulčių stiklainių kaimynystėje, kol sukapojo kandys.