Laisvė – po žeme
(pagal visas paminklosaugos, saugumo, moralės, europinės gerovės ir laisvės nuostatas)
Bunkeris turi būti ir bus tikras. Jau ne partizaninio karo pradžia, kuomet partizanai tikėjo kovosią neįveikiamuose viduramžiškuose poziciniuose įtvirtinimuose: bunkerius apipildavo metro storio sluoksniu žemių, velėnų, į visas keturias puses palikdami šaudymo angas, aplinkui tranšėjos, apkasai. Ir kas nutikdavo? Keli tūkstančiai priešų apsupdavo, turėdami neišsenkamas šaudmenų atsargas, galiausiai kovotojams pritrūkdavo šovinių, jų tvirtovės kartu su gynėjais paskęsdavo prieštankinių minų griausmuose. Tai miškų tankmėse, giriose… O čia – Vilniaus vidurys, Lietuvos branduolys. Partizaninis karas nuslopintas šeštojo dešimtmečio vidury. Tuo laiku bunkerius sumanūs lietuviai iškasdavo kuo slapčiau: šulinių šonuose, upių šlaituose išrausdavo, po tvartais, pirtimis, juos apkasdavo, samanomis apdėdavo, ir jeigu prakeikti išdavikai už kelis šimtus rublių neįskųsdavo, taip ir likdavo nenustatyti.
Ne penktojo dešimtmečio vidurys, ne XX amžius. Reikia gudraus sprendimo, slėptuvė-bunkeris bus visų slapčiausias. Pagal paminklosaugos nuostatas Lukiškių aikštė privalo atrodyti lygių lygiausia. Projektuotojui belieka viltingai rausti gilyn. Iškasti gana erdvią slėptuvę, kad sutilptų labiausiai nusipelnę, žymūs Lietuvos veikėjai, kiekvienos rūšies, profesijos, meno, literatūros ir mokslo sričių, tikybos atstovai: po du patriotus, politikus, po du biurokratus, bankininkus, policininkus, karius, poetus, muzikantus, siuvėjus, virėjus ir panašiai. Daugybės rūšių, porūšių, žanrų, lyčių vis po du atstovus. Bunkeryje bus įrengti patogūs kompiuterizuoti darbo kabinetai, gultai, poilsio, žaidimų (krepšinio) ir lošimo kambariai, treniruočių salytės, baseinas, medicinos punktas. Toks bunkeris iškastinas po visa Lukiškių aikšte. Svarbiausia – laisvė ir saugumas. Priešai kėsinasi grybu paversti Astravo atominę elektrinę, baisingas pavojus iš Karaliaučiaus, Vladimiro Rūsčiojo šalies. O bunkeryje – saugu, šilta, talpu. Piktavaliai vaikščios po aikštę, tankais vikšruos, bet bunkerio nematys, nei dresuoti ar šiaip palaidi šunys užuos, nei vidun lengvai lietuvių tautos priešai įsibraus. Nes bunkeris tikrų tikriausias. Projektuotas saugiai laisvės idėjai, skirtas laisvei ir laisviems. Džiūgaujame, nesuvokiantys šiuolaikinio meno bunkerio neras nei jo landos su anga.
Daugeliui smalsu – o kaip į bunkerį patekti, pro kur įlįsti, išlįsti? Projektuotojas Laisvės bunkeriui sukūrė slaptą, vingrią, klaidžią landą. Pasekime paskui – iš pradžių vinguriuojame, slenkam susilenkę Gedimino prospekto kanalizacijos kanalais, kaskart pakeldami šulinių dangčius, iškišdami galvas įkvėpti užteršto, bet dar gyvybingo Vilniaus oro. Slenkame, šliaužiame toliau šiurpinančiais Katedros, kitų bažnyčių, vienuolynų mirties požemiais. Rūsiuose veriasi sukilėlių, maro aukų, karžygių, didikų kapai; kaukolės, griaučiai, išblukusios prabangios įkapės. Baisiausiais urvais gąsdindami žiurkes slinkom. Tačiau dar ne pabaiga. Landa susiaurėja, keturpėsčiom – po slegiančiomis Gedimino kalno šliauženomis. Nepastebėti prasprūstame po Mindaugo sostu. Jau netoli alma, sruvena Neris. Peršliaužę po upe lendame paviršiun. Beveik atspėjote, anga čia pat – projektuotojas vertas premijos, netikėtai lendame paviršiun ir staiga pakliūvame į vamzdį. Tą pačią Neries puošmeną – apdainuotą, nurašytą, apdovanotą, peiktą, keiktą, apkalbėtą Neries vamzdį. Praeiviai ir šnipai neįtartų čia jokios angos. Tiesiog per ilgai užsibuvęs keistas, nereikalingas vamzdis. Ir netikėtai gabiose projektuotojo rankose pavirtęs slapta, meniška Laisvės bunkerio landos anga, tapęs būtinybe dar bent šimtmetį išdidžiai stovėti. Vamzdžio šone meistriškai išpjautos, paslėptos grafičiu durelės. Neries vandeniu nuplovę kanalizacijos liekanas, kvapus, pailsėję, atsigavę, kartu pasidžiaugę su mus pasitikusiais kultūros ministre, sostinės meru ir jų palyda, pakvietę ir juos šliaužti paskui mus (juk tikroji laisvė – po žeme), tuo pačiu vamzdiniu kirminuku rangomės ir kerėplinamės atgal, ropojame į saugų požeminį bunkerį po lygiausio paviršiaus Lukiškių aikšte. Bunkerio-slėptuvės konferencijų salėje kaip tik rengiamasi paskaitai tema „Kaip išlikti saugiems atidundant, atšuoliuojant Vyčiui“.
