Dar kartą apie politinį korektiškumą
Laimantas Jonušys parašė atsiliepimą („Š. A.“, XII.1) į mano pastebėjimus apie politkorektiškumą („Š. A.“, XI.17). Noriu iš karto jam padėkoti už iliustracijas mano tekstui. Kadangi vietos atsakui turiu nedaug, įdomesnės įžangos nebus.
Atkreipiu dėmesį į skirtį tarp to, kas yra, apie ką aš rašiau ir (į) ką atsakė kritikas. Įsivaizduokite: jus kažkas kviečia daryti A ir kalbėti B būdu, nes yra priežastys C ir D, bet ateina X, nepritaria, o dažniausiai net nemato ir negirdi C ir D, išvadina A ir B „politkorektiškomis“ nesąmonėmis ir „diskusiją“ pabaigia. Aš parašau tekstą apie tai, kad X yra dažniausiai politinės dešinės atstovas, kuris „pavogė“ ir išplatino „politkorektiškumo“ terminą tam, kad daugelio akyse be jokių argumentų galėtų neva paneigti A ir B naudingumą. Tuomet ateina Jonušys ir sako: „Politkorektiškumas yra A ir B.“ Šią schemą naudinga turėti omenyje skaitant visą tekstą.
Taigi, iliustracija Nr. 1. Autorius savo kritikoje vartoja žodį „politkorektiškumas“ ta prasme, kuria jį vartoja politinė dešinė. Nors ir nepritaria, kad tas „politkorektiškumas“ turėtų vesti prie euroskeptiškų ar apokaliptiškų išvadų, paties fenomeno – kaip jis suprantamas dešinėje – visai nekvestionuoja. Pačioje teksto pradžioje tiesiog teigia, kad „politkorektiškumas“ yra, ir užsimena, su kuo jis susijęs – su „ištisa ideologine programa, kuria kaip tik ir siekiama atmesti daugelį tradicinių dalykų“. Aš neva teigiu, „kad „neegzistuojantis“ politkorektiškumas yra tiesiog neginčytina šiandieniniame Vakarų pasaulyje egzistuojanti padorumo dogma“. Didelis nesu(si)pratimas. Tam tikrą kalbėjimą ir veikimą, kurį laikau padoriu ir kuris galbūt atmeta daug tradicinių dalykų, Jonušys pavadino „politkorektiškumu“ (ne aš!) ir tai padarydamas nurodė savo neigiamą poziciją mano padoriu laikomo kalbėjimo ir veikimo atžvilgiu, nes „politkorektiškumas“ turi neigiamą konotaciją. Čia ne diskusija, kas yra padoru, kas ne, patinka ar ne. Čia buvo mano kritika tiems, kurie patenka į spąstus ir kurių kokio nors kalbėjimo ir veikimo aptarimai prasideda normatyviniu vertinimu, nes kas nors tai spėjo pavadinti „politkorektiškumu“ – jau pamosavo tuo baubu. Čia Jonušys padarė tai, apie ką rašiau, – vietoj diskusijos tuos padorumus pavadino „politkorektiškais“. Beje, jei tas kalbėjimas ir veikimas būtų neginčytinas, mano teksto apie „politkorektiškumą“ nereikėtų. Logika verkia kamputy.
Iliustracija Nr. 2. Jonušys teigia, kad pasirinkau lengvus taikinius (atsakau – Lietuvos „diskusijose“ sunkių nėra) ir neva nutylėjau sunkesnius, „radikalius politkorektiškumo aspektus“, pvz., baimę viešai demonstruoti krikščionybės simbolius, kultūrinę savinieką ir saviplaką, rasių egzistavimo neigimą ir kt. Trumpai atkreipiu dėmesį, kad tie aspektai ne visai tiksliai suformuluoti ir ypač netikslios pateiktos priežastys, na, tebūnie. Taip, kai kas iš tiesų mano, kad reikėtų mažiau viešai vaizduoti religinius simbolius, kad rasės yra konstruktas, kad vyrai puikiai gali prižiūrėti vaikus (o siaube!) ir t. t. Šie vadinamieji aspektai sėkmingai ar nesėkmingai persikelia į kasdienybę, jie yra ilgai tirtų ir mąstytų mokslo, ir galbūt kartais moxlo, bei įvairių socialinių ir ekonominių poreikių ir / ar siekiamybių rezultatai. Jie neatsirado iš niekur, kaip tiesiog niekuo neparemtos ideologinės dogmos. Savo tekstu siekiau padaryti skirtį tarp to, kas yra įvardinama kaip „politkorektiškumo“ apraiškos ar aspektai ir „politkorektiškumo“, kaip politinės dešinės būdvardžio forma („politkorektiškas (-a)“) sukurto paniekinančio, visa apimančio termino tiems aspektams apibūdinti. Jei norite diskutuoti, ar rasė yra konstruktas ar ji kažkaip realiai fiziškai egzistuoja, tai diskutuokime, klauskime kodėl, kaip, ką; bet rėkiantiems apie „politkorektiškumo“ baisumus paprastai nėra jokio noro diskutuoti apie nesąmones. Mojuojantys „politkorektiškumo“ korta tų neva vien ideologija paremtų argumentų paprastai net nežino, nesidomi, meta „politkorektiškų leftistų“ kozirį ir voilà – argumentas, laimėjau. Tiesa, noru diskutuoti netrykšta ir tie vadinamieji „politkorektiški“, nes savo atžvilgiu jaučia per daug paniekos ar neapykantos dar net neprasidėjus galimai diskusijai.
Nieko nenutylėjau, nes man Jonušio vardinti „aspektai“ su „politkorektiškumu“ nesusiję – juos ir „politkorektiškumą“ susieja mano oponentės. Pvz., vietoj diskusijos apie „politkorektiškumo“ kaip žodžio, termino, idėjos prasmę, vartoseną ir funkcijas, ką pasiūliau aš, Jonušys pradėjo pasakoti apie „politkorektiškumo“ užmojus. Sakiau: „Yra ideologinė, rimtais argumentais paremta pozicija, kuri, pvz., siekia įtraukti marginalizuojamas grupes, nevartoti ką nors žeidžiančios kalbos, nes ji turi savo pasekmes ir t. t., o politinė dešinė apie šią poziciją iš esmės nediskutuoja, tiesiog išvadina politkorektiškumu ir tuo neva laimi diskusiją“; Jonušys atsakė: „Baimė demonstruoti katalikybės simbolius, rasių neigimas, kultūrinė saviplaka ir t. t. yra politkorektiškumo buldozeris.“ Na ir dar. Aš (supaprastintai) sakau, kad ar rasė egzistuoja, yra rimtas akademinis kelių mokslo sričių klausimas, kad vyrai gali ne kaip išimtis būti geri vaikų prižiūrėtojai, kad moterys gali turėti daugiau galimybių – bet nebūtinai – dirbti autoservisuose, jei nuo mažumės nebūtų rožinių plastmasinių virtuvės komplektų ir vystyklų specialistės, kad daugelis kolonijinių valstybių palikuonių turi užsiimti gera saviplaka, ypač jei kartu nori didžiuotis savo valstybių ir kultūrų didybe; čia prieina bačiulis ir sako: „Ha ha, politkorektiškas leftistas“ ir iškėlęs galvą nueina švęst Kolumbo dienos. Va apie ką kalba. Norint nepritarti politikai ar teorijai neužtenka pabaksnoti pirštu į kažką, kas prieštarauja tradicijai ar dogmai, ir pasakyti, kad čia „politkorektiškumas“. Pasakykit ką nors daugiau.
Na taip, Jonušys pasakė ir daugiau. Su savimi padiskutavo apie romus ir čigonus – akivaizdžiausia iliustracija Nr. 3. Dar pacitavo Doris Lessing ir paminėjo mano siūlytą Vikipediją, taip neva įrodydamas, kad politinio korektiškumo terminas atsirado kairiųjų politinių pažiūrų aplinkoje. Rekomenduoju paskaityti mano siūlytą Moiros Weigel tekstą ir bus aišku, kad aš nieko kito neteigiau, nediskutavau apie termino atsiradimą ir prasmės kitimą pastaraisiais dešimtmečiais. Dar autorius pateikė „pagreitį įgavusios politkorektiškumo revoliucijos“ pavyzdį – nors „juodaodis“ yra puikus terminas, dabar jau neva reikalaujama „afroamerikiečių“ ar „afroeuropiečių“. Tai tiesiog atkreipiu dėmesį, kad su pagreičiu nebespėjate – pastarieji terminai jau kuris laikas yra smarkiai kritikuojami. Po neva logiško rebuso apie visuomenių išsivystymo lygius, žinoma, nepamiršti ir kažkokie „genderizmai“ ir „transgenderizmai“ – čia tokie teoriniai ir politiniai, kai kam nekvestionuotinai egzistuojantys, kažko baisaus pilni -izmai. Na ir galiausiai – „Hjernevask“, tas garsusis ir viską įrodęs norvegų dokumentinis mini serialas. Kaip gerai, kad jis buvo sukurtas, viską paaiškino, nebereikia vargintis domėtis daugiau, skaityti „genderistų“ moxlo ir propagandos. Ar mano atsisakymas pateikti argumentus, kodėl šis serialas yra nedaug vertas, įrodo, kad – cituoju kritiką – „politkorektiškumo apsėsto vakariečio smegenyse [filmas] nieko nepakeitė, nes ideologija yra tikėjimo, o ne tiesos dalykas“? Ar reikia duoti visokių kitų dokumentinių filmų pavadinimų ir jais aklai nepatikėjusias smegenis apkaltinti įtikėjimu ideologija ir tiesos ignoravimu, kad būtų suprastas tokio straipsnio reziumė keistumas?
Atrodo, dėl vieno dalyko sutariame. „Naujieji kairieji“ daug atidesni kalbai, kuri yra galbūt hegemoninė, kuri konstruoja, todėl per jos keitimą galima keisti ir mąstymą. Taip. Įvyko „lingvistinis posūkis“ ir čia nieko nauja.
Dar kartą: jokio „politkorektiškumo“ nėra. Tai tėra politinių-ideologinių įsitikinimų padiktuotas kalbėjimas ir veikimas, kuris yra per daug kompleksiškas ir argumentuotas, kad būtų suredukuotas į vieną paniekinantį epitetą – „politkorektiškumą“. Nepulkite į spąstus.
