Poetinis netikrumas

 

Dramblotai, siūbuodama į šalis, lekiu Laisvės alėja. Kaip visad, atidžiai seku ir žemę – labiau ne todėl, kad esu tipiška intravertė, nebijanti tik savų batų, o todėl, kad kojos nuolat nustebina. Jei neužkliūsi už grindinio, tai dažnai bent jau įsispirsi į kitą batą, šviesiomis, kūno spalvos pėdkelnėmis aptemptą blauzdą arba sugurinsi abiejų batelių snukučius. Tiesi trajektorija – taip pat nebloga paslaptis. Šiandien reikia skubėti ir dar žiūrėti po kojomis, na ką gi. Du darbai, trys darbai, keturi – kas gi neįkandama moteriai. Dantų šepetėlio testas – taip pat vienas juokas. „Lėkti, bėgti, skubėti, amžinai vėluoti“ – turėtų būti įrašyta mano ateities CV. Lygiai dvidešimt trys minutės iki psichoterapeutės kabineto su pakeltais roletais ir servetėlėmis ant tolimo stalo. Mano ir laiko santykiai pašliję. Jau metai ar daugiau miegam atskiruose kambariuose, rytais pusryčiaujam nusisukę viens nuo kito, jis jau seniai nebelydi manęs į paskaitas. Prie lėkimo ir kojų savarankiškumo analizės prisideda ir smegenys. Ką šįkart papasakoti kabinete su pakeltais roletais ir servetėlėmis ant tolimo stalo? Kas nutiko vakar? Užvakar? Prieš… keturias dienas? Išgėrimas su artima siela dūmijant kambaryje. Paskaita, gal net dvi, trys šuns vedžiojimai per dieną, taigi per savaitę – dvidešimt vienas. Makaronai su vištiena. Makiažo procesai. Spoksojimas į sieną. Spoksojimas į epitafiją primenančią citatą ant sienos. „Vaikui, tamsiausiojo slėnio vedlei.“ Užrašyta, deja, narcistiška mano ranka, užtai… dedikuota mylimo draugo. Kas dar, kas dar, kas darrr. Kojos per dideliuose batukuose grėsmingai ima nebelaikyti. Kumeliuko kojos. X sąstovis, ar kaip sako žirgininkai, nesvarbu, nesvarbu, nesvarbu. Ką gi jai pasakyti? Kabinete su pakeltais roletais ir servetėlėmis ant tolimo stalo? Kas dar… Šiek tiek Clarissos Pinkolos Estés, lakstančios su vilkais. Tinka ir Virginia Woolf su žaviais postringavimais apie kūrybą, bet apie tai jau sakiau, jau kalbėjau. Jei taip nori parašyti knygą, kodėl nepradedi dabar? – paprastai paklausė manęs. Taigi. Kuo paprasčiau, tuo didesnis idiotas dažniausiai gali pasijusti. Atsakyt nebuvo ką, gal kad gėda? Neparašau ir tiek. Gal kad kambarys nuolat košiamas skersvėjų ir pro šalį dreifuojančių žmonių. O gal kad esu tingi, neturiu valios, patirties, išminties, penkių šimtų svarų per metus ir dar keleto smulkmenėlių.

Laisvės alėjoj greičiau nei sodinukas išauga keistas vyriokas, išsirenka mane kaip taikinį iš už dešimties metrų. Ar tikit pomirtiniu gyvenimu? Taip užsispoksau į jį, kad taksi, kertantis Maironio gatvę, sustoja prie pat mano medžiaginio maišelio, net oro gūsis dvelkteli. Dievas su jumis! – pavymui šūkteli. Veikiau Dievas ką tik prašvilpė šiame taksi, tarsteliu. Bet kaip tipiška intravertė kalbu tik saviems batams. Meluoju, nei tipiška, nei šimtaprocentinė intravertė. O iki maišelio… iki medžiaginio maišelio dar buvo likę kokie penki metrai.

Vanda (beveik Vanga!) jau laukia manęs, aš, žinoma, vėluoju. Laikas įgriūva paskui mane, žinoma, nespėjęs, tupiasi į kairįjį kampą, nusisuka. Vandos žvilgsnis gan griežtas, beveik preciziškai tikslus, bet, kiek neklysta mano intuicija, tik kol kas. Gal šiandien jau atsukam fotelį? – klausia. Ligi šiol sėkmingai ir romiai sėdėjau atsukusi nugarą. Stebėti smagu, bet būti stebimam – ne taip jau baisiai, kaip pritartų Foucault.

Ji tyli, savo ruožtu tyliu ir aš. Palei lempą zvimbteli viena kita miniatiūrinė musė. Laikrodukas, kurio buvimo vieta man – paslaptis, nedarniai kleksi tik šiai institucijai rūpinčias valandas. Laikas kampe nekantriai ir dramatiškai dūsauja. Šūdžius, apsimetėlis, netikęs partneris, mintyse pakeikiu. O Vanda man patinka. Ir tikrai ne taip, kaip vegetarų kavinukės ar vaistinės „Camelia“ darbuotoja. Bet pradėti nuo to niekada ne lengviau – nesvarbu, kas tai būtų: ar tiriamasis rašto darbas, ar pasivaikščiojimas Laisvės alėja, ar psichoterapija. Galiausiai… ar tikrai turėtume kalbėti tik apie mane?

Tyla ilga, nors čia ir visai jauku. Pakeliu galvą, geriau to nedaryčiau… Vanda atrodo lengvai suirzusi. Mykteliu kažką apie taksi, pomirtinį gyvenimą ir kaip kartais nedaug tereikia.

– Iki ko? – klausia.

– Na, kad čia pat tuoj pat imtum ir patikėtum.

– Kaip jaučiatės apie tai galvodama?

– Girdėjau, jog Zemkauskas nuolat skatindavo studentus kastis iki kraštutinio objektyvumo. Žinoma, jis žurnalistas, o tokia koncepcija dargi – ir pagirtina, – girdžiu save malant. – Žinoma, tą darė ir psichologai, ir filosofai. Nepavyko gal tik Hegeliui, Schopenhaueriui ir Frommui, nors tai tik nuogirdos, nieko dorai nė neskaičiau. Atrodė – įstrigo tarp idealaus ir materialaus. Pusiaukelėj.

Tyla, trumputė. Laikas muša koja į parketą.

– Šitaip jaučiatės galvodama apie pomirtinį gyvenimą?

Kuo toliau, tuo blogiau. Viena musė įstringa lempoje, kabinetas užpildytas jos priešmirtinių dejonių. Užtai pro langą mojuoja kažkas panašaus į atplyšusį vijoklį. Užstringu minutei, gal dviem. Pavyktų geras kadras, galvoju, jei tik turėčiau fotoaparatą, jei tik galėčiau fotografuoti savo psichoterapeutę. O kas tada? Gal siųstų tiesiai pas psichiatrą? Įrašas kortelėje: „Bandė nufotografuoti savo gydytoją seanso metu. Užuot atsakinėjusi į jai pateiktus klausimus, penkias minutes nustatinėjo reikiamą diafragmą ir ISO. Gulėjo ant žemės, nutaikiusi objektyvą į gydytoją, nes, jos manymu, kadras iš apačios – neįprastesnis. Gydytojai pabandžius atimti prietaisą, ėmė suktis ratu, vėliau – lakstyti palei kampus. Niekur nėra laiko, šaukė. Skiriu vartoti: rispoleptą, pusantros tabletės ryte, pusantros – vakare. Prieš einant miegoti – ksanaksą. Kadras išėjo nesufokusuotas, per didelis white balansas.“

– Apie jį… Nežinau. Sakyčiau, jog Dievas dažnai uždaro duris, kad paskui išlėktum pro langą. Bet jei jau klausiate apie mirtį… neseniai aštuntą kartą žiūrėjau Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmą „Biutiful“. Pagrindinis herojus Uksbalis vaduojasi mirtimi ir nuolat regi milžiniškus juodus drugius ant lubų. Kuo labiau progresuoja vėžys – tuo tirščiau jų nusėta. Ir ką jūs manot? Po dviejų dienų mano kambaryje – trys drugiai. Tiesa, mažesni, lietuviški ir rusvi, bet visgi. Drugiai, ar ne? Taip pasirodydavo kasnakt, kur būna dieną – nesuprantu, nerandu. Ėmiausi įnirtingo darbo, „Google“ – bent keturios paskyros, visas nuodugniai ištyriau. Pasirodo, Pietų Amerikoje jie tarpininkai tarp šio ir anapusinio pasaulio, kai kur laikomi netgi pranašais. Nerimas didėjo, drugiai nedingo. Dvi dienas gėriau leksotanilį, tada pastebėjau, kad dar labiau inkščia mano seno šuns sąnariai, supratau tai kaip ženklą. Ėmiausi bromazepamo. Miegodavau po dvylika valandų per parą, bet nepadėjo, dar kitą rytą šuo nebepakilo nuo gulto.

Psichoterapeutė klausosi, supratingai linkteli galvą, žvilgteli pro mažus akinukus.

– O ar šiandien jūsų šuo dar gyvas?

– Taip, bet…

– Drugiai – vasarą – dažnas reiškinys, jeigu sutemus užvertumėte langus…

Išeinu nebetikra dėl atrasto ryšio. Manoji gydytoja kažkada skaitė poeziją – kaip ji galėtų šitaip?.. Bet po savaitės prisimenu jos žodžius po keisto incidento. Dažau ataugusias plaukų šaknis. Šįsyk gana preciziškai, neseniai radau naują žilų plaukų kuokštą. Platus, didelis ir gėdingai per arti smilkinio. Kitą rytą ant delno – milžiniška dėmė. Beveik toje, kur ir reikia, vietoje, kaipmat įžvelgiu stigmos potencialą. Tada – trys paskyros „Google“ apie stigmas. Tyrimas greitas ir tikslus kaip pats internetas – antikos laikais taip ženklindavo belaisvius, suklestėjus krikščionybei… na, žinome visi. Dvi dienas vaikštau suglumusi ir pakylėta, o galvoje vis sukasi keistasis vyriokas iš Laisvės alėjos, taksi ir psichoterapijos seansas. Bet. Užtenka menkutės abejonės ir medicininio spirito su vata, kad Kristaus ženklai delne būtų paneigti.

Į naująjį seansą ateinu dešimt minučių vėliau nei įprastai. Laikas – dar vėliau. Linguodamas sau svyruoja kairiajame kampe. Dėbteli per petį, bet vos atsisuku, išdidžiai nusisuka. Netikėli tu, veidmaini.

Paprašau nusukti fotelį. Pakalbu apie Frommą, turėti ar būti. Pakalbu apie Jungą ir indėnų kosmologinį pasaulio suvokimą. Šiek tiek apie veidrodžio – kaip portalo – galimybę. Kantriai tylėjusi, sielos gydytoja galiausiai prabyla:

– Ar jūsų šuo dar gyvas?

– Taip. Bet…

– Bijote mirties?

– Knygos… sakė neverta.

– O kaip manote jūs?

Stoja nejauki tyla. Imu svarstyti, kad nesu pati trokštamiausia pacientė. Trumpas kaltės blyksnis priverčia pajaukti smegeninę, ieškant kažko reikšmingo. Dramos, bent menkutės. Skaudulio, bent kokio nors. Šuo vaikšto, leksotanilio negėriau jau savaitę, draugai, šeima per šį laiką neįsidūrė nė piršto. Filmų nežiūrėjau, poeziją skaičiau paskubomis, paslapčia pasikikendama iš autoriaus barokiškumo. Makaronai su vištiena vis prėski, dorai išgerti progos taip pat nebuvo. Kratau visut viską, bet visi kada išgirsti pasakojimai skyla į keistas nuotrupas, poezijos ar spektaklių fragmentus, vyniojasi pabirais batraiščiais, o rišti padorių mazgų niekad nepavykdavo.

– Ar pildote dienoraštį? – klausia ji, matyt, tyla per ilga. (O ir nė viena musė šiandien nesigaluoja.)

– Kažkiek. Nelabai. Vieną puslapį. Prieš savaitę… Nelabai ką jaučiau, – skubiai pasiaiškinu ir kaipmat susigėstu dėl sakinio dramatiškumo. Nors imk ir susmek į tą gobeleno fotelį, prieš tai prisitaikius prie jo spalvos.

– Galbūt norėtumėt ką nors paskaityti? Tai kartais gali padėti suprasti, ar tuo metu iš tiesų nieko nejautėte.

Traukiu namų darbus, kognityvinės terapijos dienoraštis, sakoma.

– Taigi… Mama daug, daug ir ilgai lygindavo. Prieš dvidešimt ketverius metus tąsyk dar rudaplaukis tėtis atėjo pasiskolinti, o siaube, to paties lygintuvo. Odine, per didele striuke, tiesa, plačiapetis, daug ir santūriai šypsojos, kartais net visą veidą pasitelkdamas. Nors pirmasis pasimatymas jai nepatiko, vėliau paaiškėjo, kad kažkuo artimas jis buvo: nudvėsę vaikystėj šunys, kubile prigėręs naminis varnas. O jis – veikiausiai susižavėjo mardžiška plaukų kupeta, žydrom akim, labiausiai – kaip šypso – lyg ir jauna, bet raukšlelių šimtai – jo neaplankyta Europa, jo žemėlapis.

Taip viskas ir klojosi: paskui – jau bendras lygintuvas, bendras būstas. Jis rentė viską savo rankomis, mėgo medį, medis mėgo jį. Beveik Kristaus prisilietimais obliavo, raižė ornamentus, statė, statė, statė. Ji – kartais daug ir pratisai – vilkiškai šaukdavo, jis tylėjo, bet laikui bėgant pramoko ir juoktis. Ji šaukė dar labiau. Naktimis nuolat sapnuodavo vilkiukų arba vaikiukų būrius. Pabudo, nusprendė, reikia šeimos.

Jis norėjo planuoti, sakė, kad reikia išraižyt dar daug medžio, daug ornamentų, o vaikai – ne juokai. Kartais važiuojant mašina dar klausydavo „Čiornyj voron“, bet diena iš dienos tapo vis giedresnis, tarpais nebegalėdavo atsimint nei nudvėsusių šunų, nei varno. Juokėsi: išsigalvojai, aš taip nesakiau. Ji prašė jei ne vaikų, tai kelionių, o jis: „Man užtenka tavo raukšlių, visas laikas prieš mus.“ Susikaupęs, įtemptu veidu pradėjo naują komodą: raudonmedis. Įrėmino voliutom, suskirstė įsivaizduojamom kolonom. Bėgo dienos, ketvirtus metus, kaip visad jai pakilus septintą ryto, jis pirmą, bet ne paskutinį sykį tarstelėjo: „Tu vyturys, bet aš gerbiu pelėdas.“

Jam tik reikėjo žinoti, kas bus. Taigi, toliau buvo savas būstas, trys naujos komodos, kitas lygintuvas („Bosch“) ir mergaitė, žaliaakė. Po ketverių metų ir rudaakė, čia jau aš. Kai gimiau, miegojau pusantros paros, abu pamanė – negyva. Per greitai palaidojau pirmąjį žiurkėną. Paskui buvo antras butas, dvi sieninės spintos, trys komodos, virtuvės baldai… Mažiau ornamentų, jokių voliutų, monochrominės spalvos.

Metai, kiti, ir jis nieko nebeprisimena. Šunys? Varnas, prigėręs kubile? Paukščiai neskęsta! „Kaip greit tu pasenai, ar mano Europoj patvino upės?..“ – prideda. „O tu gi niekad ir neaplankei Europos, iš kur tau žinot!“ – ji savo ruožtu rikteli. „Aš dirbau, – atsako. – Obliavau, raižiau, pjoviau ir pjausčiau. Su vaikais žaidžiau. Nupirkau naują lygintuvą. „Bosch“.“

Paskutinįsyk, kai ją mačiau, paslapčia apžiūrinėjo savo kūną – rankas, kojas, melsvas, patižusias gyslas, čiuopė raukšleles ant drabužių. Lyg bandė prisiminti, ar neseniai nepatvino kur Volga, Dunojus, gal ką praleido, gal pražiūrėjo. Domino ir kalvos, iškyšuliai, kas nauja, o kas – per amžius suformuota. O jei dar kitaip – tai kas šiuos pasakojimuos buvo, o kas tik susapnuota.

– Mamos išgyvenimus užrašėte į savo kognityvinės terapijos dienoraštį? Atrodo, kad jie įsivaizduoti ar bent jau… interpretuoti?

Kabinetas atrodo apsitraukęs keistoka migla. Kibių kojyčių netekęs vijoklis plakasi į lango stiklą, bet neprikimba. Benamis, raišas, be trajektorijos. Ardai ir dėlioji, ardai ir dėlioji. Kažkam galima nuimti galvą, galima lempą perskelti pusiau, o vargšą vijoklį – priauginti kabinete. Langą suskirstyti į aštuonias nelygias dalis. Melsvas gyslas paleisti plukdyti žemėlapio upių, kelius – išauginti į kalnus… ar panašiai. Galima susilieti su foteliu, foteliui ir vijokliui – atiduot savas kojytes. Nufotografuoti rispolepto tabletes, sumušti laiką, užsidėt sepijos ar creative filtrą… Tėkšti žemėn „Sony Xperia“ ir patikėt, kad prisikels.

Tik švelnūs pustoniai, monochrominės spalvos, pasakytų Pablo Picasso. Kubistinis paveikslas. Ma Jolie, Ma Jolie.