Intymus gyvenimas

Pirmą televizijos serialą per nedidelį lempinį nespalvoto vaizdo televizorių žiūrėjome drauge su gatvelės vaikais. Ekrano įstrižainė nesiekė dvidešimt penkių centimetrų, bet vaizdą aparatas atkurdavo kokybiškai ir girdėjosi gerai, nes televizoriaus savininkas iškėlė aukštą anteną. Namo, kuriame nuomojome butą, šeimininkas dirbo gamykloje cecho meistru, jis pirmas gatvėje įsigijo brangų ir retą tais laikais pirkinį. Žiūrėti televizijos serialo „Forsaitų saga“ Alfonsas ir Stasė pakvietė gatvelės kaimynus. Niekuomet vėliau nesutikau labiau pasiaukojančių žmonių, kurie tris mėnesius (filmą rodė du kartus per savaitę) užleistų savo namų svetainę visiems gatvės gyventojams, o susirinkimų priežastis būtų susidomėjimas kinu. Suaugusieji susėsdavo ant eilėmis sustatytų kėdžių, kurias gerokai iki peržiūros pradžios sunešdavome iš visų kambarių ir virtuvės, kai kurie kaimynai ateidavo su savo kėdėmis, nes vietų atsisėsti trūko. Vaikai sutūpdavome prie pat televizoriaus (buvau vienuolikos metų, gal truputį vyresnė). Dvidešimt šešis vakarus (filmas dvidešimt šešių serijų) rinkomės svetainėje ir drauge išgyvenome vargšės gražuolės Airinės ir kietaširdžio Somso iš Forsaitų giminės vedybų bei skyrybų peripetijas. Stebėti nepažįstamos šeimos santykių dramą buvo neįprasta, niekas iš mūsų nebuvome skaitę Johno Galsworthy romano tuo pačiu pavadinimu, nežinojome, kaip klostysis įvykiai. Žiūrėjome 1967 metų BBC pastatymą. Britų televizija romaną (tiksliau, trilogiją) ekranizavo dar kartą 2002 metais, tai buvo jau spalvota kino versija, nuostabiai kruopščiai atkurianti devyniolikto amžiaus antros pusės ir dvidešimto amžiaus pradžios parkus, architektūrą, interjerus, kostiumus, anglų aristokratijos papročius ir pramogas. Aš mačiau ne tik šeimos dramą, bet ir indus, kuriais buvo serviruojami stalai Forsaitams, moterų sukneles, erdvius bei puošnius interjerus. Žiūrėdama į visa tai stebėjausi:

– …kaip galima pyktis gyvenant tokiuose gražiuose namuose?!.

Pirmą kartą iš arti mačiau ponų gyvenimą, bet įsiminė ne tik interjerai. Gimiau ikitelevizinėje eroje, mes daug skaitėme, sekmadieniais klausydavome vaidinimų, transliuojamų per radiją; skaitymas lavino vaizduotę ir intuiciją, nes skaitytojas ar klausytojas pats „ekranizuoja“ tekstą. Knygos ugdė pagarbą žodžiui, jį supratome ir priėmėme tiesiogiai: „intymu“ reiškė „neskirta pašalinėms akims ir paviešinimui“. Gatvelės kaimynai, jei kartais girdėdavo barnius, sklindančius iš gretimo namo, neskuosdavo pasičiupę kėdes ir neįsitaisydavo jaukiai, tikėdamiesi pasiklausyti besivaidijančių, o atsikraustyti su visais vaikais į kaimynų miegamąjį tuo metu, kai jie nusprendė pasimylėti, rodėsi visišku absurdu ar beprotybe – ką gi tuomet reikštų žodžiai „intymu“ ir „privatu“?!. Buvo akivaizdu, kad Somsas Forsaitas, slapta įsliūkinęs į užmiršusios užsirakinti duris Airinės miegamąjį, elgėsi, mūsų mamos žodžiais tariant, „labai negražiai“, bet nė vienas iš suaugusiųjų, sėdinčių svetainėje, net nekostelėjo; manau, jie taip pat sutriko – visa gatvė stebėjome, kaip prievartaujama moteris, ir nežinojome, kaip reaguoti: prievartavo sutuoktinis, drama vyko šeimos miegamajame, o kas tokie buvome mes?.. Jaučiau gėdą dėl to, ką Airinei padarė Somsas, ir dėl mūsų visų, spoksančių į ekraną. Tarkime, kad vaitojanti moteris tik apsimetė, kaip čigonė, vaidinusi „padegėlę“, bet gėda, kurią išgyvenau, buvo tikra.

Kartą su gatvelės vaikais slapta žiūrėjome pro langą į jauno vyro kambarį, kai pas jį viešėjo moteris. Pakvietė kaimynų berniukas, vardu Valius. Supratome, kad pasiūlymas nedoras (Valius kvailai krizeno), bet visgi nuėjome. Manau, kiti vaikai taip pat jautė, kad elgiamės „negražiai“, mamos žodžiais tariant, nes visi sėlinome pirštų galais, prunkštėme, apsimesdami vieni prieš kitus, lyg sakytume: aš dar ne tokių dalykų mačiau!.. Lova stovėjo atokiai, žiūrėti greitai pabodo, nors matėsi gerai, diena saulėta, langas plačiai atvertas, užuolaidos atitrauktos. Ant lysvės po langu gulėjo numesti (gal džiūvo?) nešvarūs vyriški pusbačiai; švystelėjome juos į kambarį, tarsi kaltindami tuodu lovoje dėl mums tekusio nesmagumo, ir susigūžę, kad nepamatytų Valiaus tėvai, nukurnėjome link vartelių. Jauna moteris nebuvo vaikino žmona ir ateityje ja netapo, galbūt širdies gilumoje Valiaus giminaitis jautė, kad elgiasi „negražiai“, mamos žodžiais tariant, o pyktį dėl savo poelgio išliejo ant mūsų, kaip ir mes išliejome nepasitenkinimą, sumesdami pro langą batus: šį poelgį paskatino tikrai ne Šventoji Dvasia, aš manau. Vyras šoko iš lovos, stvėrė kelnes ir basas bei pusnuogis iššoko pro langą – reikėjo matyti jo veidą… Nesitikėjome tokios įvykių eigos, pažirome į visas puses. Dviese bėgome tiesiai; iš pradžių gatvele, po to šaudykla, tuomet stadionu, mokyklos kiemu, vėliau perkirtome didelę gatvę, jis vijosi tik mus. Išnėrėme ant aukšto kalno ir nuriedėjome kūlvirsčia iki pat upės. Basas vyriškis nesiryžo leistis stačiu šlaitu, užverstu šiukšlėmis ir apaugusiu dilgėlėmis. Žiopčiojau parkritusi ant žemės, negalėdama įkvėpti oro, maniau, kad išvemsiu širdį, plaučius ir visus kitus vidaus organus; apie žaizdotas nudilgintas blauzdas ir basas pėdas neverta net prisiminti – „privatu“ mano vaikystės metais reiškė PRIVATU, betgi sėdėdami kaimynų svetainėje darėme tą patį: pro mažą langelį visi gatvės gyventojai žvelgėme į tai, kas vyko Forsaitų miegamajame… Iš pirmo žvilgsnio niekam iš svetainėje sėdinčių negrėsė pavojus nukentėti, bet mes net nesapnavome, kokią Pandoros skrynią atvers televizija, kaip agresyviai ir nesismulkindama ji keis ir formuos mūsų mąstymą bei pasaulėvaizdį. Per labai trumpą laiko tarpą televizija įsikraustė į visų gatvelės gyventojų namus. Serialas „Forsaitų saga“ turėjo milžinišką pasisekimą Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje, jį žiūrėjo šimtas šešiasdešimt milijonų TV žiūrovų. Galsworthy pasakojo apie tai, ką gerai pažino – savo giminės (netgi savo šeimos) istoriją. Rašytojas įžvelgė ir talentingai aprašė daug atstumiančio bei ydingo aukštuomenės gyvenime, visa tapo autoriaus kritikos ir pašaipų objektu; spėju, kad būtent dėl šios priežasties sovietiniai ideologai nupirko užsieninį serialą vieną iš pirmųjų. Sunku dabar atsakyti į klausimą, kas iš tiesų elgėsi „negražiai“, mamos žodžiais tariant: Somsas Forsaitas, vesdamas (nusipirkdamas) jo nemylinčią merginą ir ją prievartaudamas, ar rašytojas seras Johnas Galsworthy, penkerius metus slapta susitikinėdamas su pusbrolio žmona, griaudamas šeimą, galiausiai vesdamas meilužę, aprašydamas šią istoriją, dėl jos praturtėjęs ir tapęs įžymybe?..

Serialai pasipylė kaip iš gausybės rago, mokykloje su klasės draugais entuziastingai aptarinėdavome eilinę vakare matytą seriją. Televizija nepastebimai trynė ne tik sąvokas „intymu“ ir „privatu“, ji buvo ideali priemonė sovietinei propagandai ir ateizmui skleisti; asmeninę nuomonę bei sąžinę reikėjo formuoti ne pagal Dešimt Dievo įsakymų, bet pagal komunistines direktyvas. Transparantai su milžiniškais generalinių sekretorių atvaizdais dengė daugiaaukščių pastatų fasadus, rodėsi, jie regi visus ir viską, tos pačios partijos sekretorių galvos vakarais namų svetainėse per televizorių pūtė miglą, žadėjo šviesų rytojų ir be perstojo kvietė kovoti su sovietų šalies priešais. Dvasinį gyvenimą pakeitė besąlygiškas lojalumas esamai santvarkai, dažniausiai sumeluotas. „Žmogus buvo aukojamas ideologijos stabui ir traktuojamas, kaip medžiaga, kurią reikia suformuoti arba sunaikinti. Ten, kur žmogus tampa tik priemone, prasideda kelias į tironiją“, – taip socialistinę santvarką apibūdino vyskupas Lionginas Virbalas.

Ratams monotoniškai dundant, supausi ant gulto keleivinio traukinio Maskva–Vilnius vagone, dienos įspūdžiai plaukė prieš akis, neužmigau, nors jaučiausi pavargusi. Grįžus į Lietuvą, manęs laukė vizitas į LSSR komunistų partijos Centro komitetą Vilniuje. Nesibaiminau dėl šio susitikimo, supratau, kad nurodymas, kurį vežiau iš Maskvos, bus įvykdytas nediskutuojant. Tik trys žodžiai ir parašas – koks visagalis buvo šis pareigūnas, jei jo nurodymams besąlygiškai pakluso LSSR komunistų partijos Centro komiteto sekretoriai? Vis dėlto jis nepriminė komunistų, matytų kino filmuose, tie buvo idealistai, aistringai tikintys šviesia ateitimi, pasiruošę guldyti galvas už tiesą. Mąsčiau apie valdžią ir galią; kai Maskvoje numirdavo reikšmingas komunistų partijos narys, visoje Sovietų Sąjungoje paskelbdavo gedulą, TV porą dienų transliuodavo brandžiausius sovietinius kino filmus, o dažniausiai rodydavo vaidybinį filmą „Komunistas“ (1957). Kritikai rašė, kad aktoriui Jevgenijui Urbanskiui, sukūrusiam pagrindinį vaidmenį, pavyko suteikti filmo herojui „žmogišką veidą“, jis įkūnijo komunistą, kuris žuvo kovodamas dėl kitų laimės. Žiūrovų simpatijas ir kritikų pripažinimą pelnęs Urbanskis vaikystėje išgyveno tėvo areštą, įkalinimą ir tremtį; mama su vaikais (aktoriui tuo metu buvo šešeri) nuvyko į vyro įkalinimo vietą, apsigyveno Komių ASSR. Aktoriaus tėvas, aukštas pareigas partijoje ėjęs komunistas, dirbęs propagandos srityje, buvo represuotas 1938-aisiais, „stalininių valymų“ metu, kalėjo 16 metų, mirė įkalinimo vietoje būdamas 52 metų, reabilituotas tik po Stalino mirties. Visa tai įvyko iki Urbanskiui gaunant pasiūlymą sukurti pagrindinį vaidmenį: kuo tikėjo aktorius, įkūnydamas filmo „Komunistas“ herojų, – savo šeimos gyvenimiška patirtimi ar scenarijumi?..

Supratau, kad žmonės, su kuriais iš ryto turėsiu susitikti Vilniuje, nors dėvi kostiumus ir ryši kaklaraiščius, yra paprasčiausi sukčiai. Bugajus (stambus nemalonios išvaizdos vyras, kalbant odesiečių žargonu), apiplėšęs mus Odesoje, nevaidino kovotojo už lygybę, paaiškino, kam jam reikalingi pinigai, nepaėmė visų, kuriuos turėjau, ir netgi atsiprašė – lyginant su tais iš Komunistų partijos Centro komiteto, kurie kalbėjo lozungais, bet patys jais netikėjo ir net neketino vadovautis, bugajus buvo doras žmogus. Vienintelį kartą, kol kišenėje vežiausi raštelį, su įsakymu PATENKINTI PRAŠYMĄ NEDELSIANT, galėjau parodyti, ką galvoju apie ponus baltomis apykaklėmis.

Mano kelioniniame krepšyje gulėjo medvilninės kojinės. Sesuo nusipirko talkučkėje, bet supratusi, kad nenešios, atidavė jas man. Kojinės iki kelių, labai ryškios, dryžuotos, atvežtos greičiausiai jūrininkų – importinės. Dryžiai platūs, spalvos skirtingos: rožinė, elektrinė, mėlyna, skaisčiai žalia, raudona. Apsimoviau kojines, atraitojau aukštai žydrus džinsus, kad jos gerai matytųsi. Sportinius marškinėlius padovanojo studentės iš Vengrijos, marškinėliai taip pat buvo ryškūs, įvairiaspalviai, tik ne juostuoti, bet sukirpti iš skirtingų spalvų trikampių: atrodžiau lyg cirko artistė – mama ir vyresnioji sesuo, pavargusios nuo mano fantazijų, pasišaipydavo:

– …artistė iš sudegusio teatro.

Aktorinį talentą paveldėjau (koks čia mano nuopelnas?), o teatras yra teatras, net sudegęs… Maskvoje krimtausi dėl susiglamžiusio džinsinio kostiumo, o atvykusi į Vilnių išsitraukiau iš kelioninio krepšio viską, ką turėjau labiausiai provokuojančio, ir taip pasipuošusi nuėjau į Komunistų partijos Centro komitetą. Norint patekti į šią įstaigą, tekdavo iš pradžių užeiti į pastatą, esantį kitoje gatvės pusėje, ten aiškindavosi, kodėl tu kreipiesi, ar priims tave, kas priims ir kada… Tarnautoja, pamačiusi, kaip atrodau, nutaisė rūstų veidą.

– Aš atvažiavau iš Maskvos… – tariau ir parodžiau raštelį.

Nedaviau jai į rankas, tik pakėliau akių aukštyje, kad perskaitytų. Man įsiminė tarnautojos reakcija: veidas nušvito paslaugia šypsena, moteris pašoko nuo kėdės ir stovėdama skubiai paskambino telefonu. Niekas nebeklausinėjo nei kur einu, nei pas ką. Milicininkas palydėjo per gatvę į Centro komitetą, kitas pareigūnas, budintis prie paradinio įėjimo, paslaugiai atidarė duris, tikiu, kad nuogą mane būtų priėmę taip pat mandagiai. Į kabinetą susirinko devyni vyrai baltomis apykaklėmis, pasirišę kaklaraiščius, dailiai nusiskutę, dešimtas sėdėjo po Lenino portretu, stalo gale. Raštelis dabar jau gulėjo priešais vyrą, sėdintį po portretu, jis kalbėjo dvidešimt minučių, kiti, nudūrę akis, klausėsi. Frazės medinės, kaip ir susirinkusiųjų veidai, spėju, tai turėjo liudyti GILŲ SUSIRŪPINIMĄ… Niekas iš atėjusių į kabinetą neparodė, kad atrodau įžūliai, „negražiai“, mamos žodžiais tariant, tik jaunas milicininkas, budintis prie paradinio įėjimo, sunkiai suvaldė juoką…