Eilės
●
kai ateina tos dienos
pavirsti į išbalusį, sunkų, jūros pakrantėn
skalaujamą rąstą, nepažįstamo seno laivo skeletą
plūduriuoji blausioj tarpinėj zonoj
tada vynioju į kvepiančius juodus dumblius
švelniai prilaikau vandens paviršiuje
ilgai žiūrim (vienas į kitą)
vaikystėj ji irgi taip gulėdavo
valandų valandas netardama žodžio
negalėjau jos suprasti – niekinau, pykau
o iš tiesų buvau bailė:
žalsvo gintaro, sunkių strazdanotų vokų prislėgtos
neįspėjamo žmogaus akys
keista, kad visos tos knygos, kurias rijau nuo paauglystės
aukso fondai, klasika, pigūs ir brangūs romanai
nė kiek nepadėjo man to suprasti
reikėjo, kad kitas žmogus pasakytų
kad ištylėtų, mane nukankintų
išmokčiau pamatyti pilkoje gatvėje dvynį
kai plūduriuoju šiltam vandeny
po mėlynu, debesuotu vakaro dangumi
mes keistai susiliejam
gal prisimenu, koks jausmas būti pilve
ir koks – išspjautam ant šalto metalinio stalo
tada vanduo kyla ir slūgsta
kyla ir slūgsta
Šlapias, labai gražus
Persekioja prisiminimas:
mieganti mėlyna gatvė birželį
stebim, kaip ekstazėj tirpsta du šliužai
keri proporcijos, nuostabi jų lygybė
iš pradžių šlykštu, bet hipnotizuoja
surūdijusi pašto dėžutė
nuo jos nutįsęs skaidrus gleivių snarglys
toks tvirtas, kad išlaiko du
jie lėtai lėtai sukasi ore
žvilgantys, sulipę, nuberti tamsiom dėmėm
o baisiausia – iš miniatiūrinių burnyčių
išleisti didžiuliai karūnų, varpelių formos
lytiniai organai
(net nenutuokiau, kad jie tokius turi)
telefono šviesoje blizga žydrai, stebuklingai fosforuoja
šito nerodė per jokią TV laidą
greičiausiai daugiau niekada
to nebematysiu
greičiausiai nepažįstu jokio kito žmogaus
kuris būtų tai matęs
tik tave
Noriu keliauti
Remember the day
When I left home to buy some food
Myself in that painful February mood
I did what I could
Sibylle Baier
Feisbuke mačiau kovotojų už gamtos teises video:
banginis išplaukė į krantą ir nebenorėjo grįžti
žmonės plukdė gilyn į jūrą – jis išplaukdavo ant smėlio
galiausiai nušovė, kad nesikankintų
atlikę skrodimą rado 27 plastikinius maišelius
skrandis nepajėgė jų suvirškinti
žmonės išplovė juos, išlygino
ir dailiai išdėlioję ant žemės nufilmavo
skaitmeniniams žmonėms šiurpinti
(dar galėjai įskaityti kelis prekinius ženklus)
bet iš tiesų tirpau iš nuostabos:
galbūt Atlanto vandenyne
milžiniškam kiaukutais ir jūržolėm
apaugusio banginio skrandy keliauja
nykus prekybcentrio maišelis
kuriame vieną dieną parsinešiau maisto ar rūbų
niekam nereikalingas, sprangus, beprasmis
labai lėtai ir kantriai
kviečiantis mirtį
Atlanto vandenyne – -
jei pajėgčiau jį įsivaizduoti
tai jau būtų beveik tas pats
kas suvokti begalybę
pradžiai užteks celofaninio maišelio
Prašymas
Skaičiau tą reklaminį straipsnį
96 % mirčių siejami su parazitais
jų turi kiekvienas žmogus, bet būna gerieji
ir tie blogi, kur nuodija
žarnų, kepenų, smegenų ir širdies
baltos plonytės plaštakos ilgumo kirmėlės
besiraitančios atvertoj kaukolėj
skaičiau ir ėmiau pirmą kartą suprasti:
mano kūne gyvena daug kitų
padarų, kurie nesapnuoja, nesigraužia
nesigaili dėl nieko
mano kūnu minta daug kitų
mažyčių kūnų, jiems visai neįdomu, kaip atsirado
raudonas, šiltas ir slidus jų rūmas
net neabejoju, turiu parazitų
juk tai viską paaiškina! nuovargį chronišką
bėrimus ant pilvo, niežulį, tą bjaurų jausmą
kad buvau apgauta, kad save apgavau
ir seniai pralaimėjau, nors žaidimas tęsiasi
(vis ryškiau matau
kaip beviltiškai jame dalyvauju)
turiu du variantus: pasidaryti protinga
arba likti kvaile, gerti pelynų arbatą, gal net rimtus vaistus
nebesitikrinti feisbuko, klausyti savo balso
ir trečias, baisiausias – įsiprašyti į morgą
pamatyti tikrą lavoną
sustingusį, svetimą, niekam nereikalingą
su chemikalų kvapo aureole
esu 100 % tikra, nustočiau apie juos rašyti
apie mirtį, mėsą ir kitus siaubus
gal pagaliau išvysčiau angelą
mano vėsų pusrūsį užlietų akinanti šviesa
žydrais liepsnų liežuviais
gal pagaliau suprasčiau, apie ką reikia kalbėti
o apie ką – geriau ne
Mano krūtinės ląstoj spurda žiurkėnas
(jausmo rekonstrukcija)
Tas eilutes susapnavau vieną naktį
ir nebegalėjau pamiršti:
metafora tyčiojosi iš manęs
spinduliavo kaltę
gindamasi nuo jos rašiau:
„visai nesvarbu, ar mano širdis iš mėsos
ar ji turi oranžinį kailį ir aštrius dantukus
ar jos akys kvailos ir išsigandę
laksto po svietą“
„ar mano jausmai
yra audros, putotos trykštančios bangos
iš romantikų drobių, į kurias sunku žiūrėti rimtai
ar gali būti, kad tas jaudulys
yra tik žiurkėno spurdėjimas
įtemptoj krūtinės ląstoj
<…>
siaubas, ar mano krūtinė turi plieno virbus
pro kuriuos nieko niekada nepraleisiu
netgi savęs“
plieniniais dantukais, aštriais iltiniais
mane taip graužė sąžinė
kad vienintelis būdas išlikti
buvo ironija ir mazochizmas
„<…>
dabar man tai neberūpi
į šį tekstą žvelgiu su panieka, kurios jis nusipelnė
tikiuosi, suprantate ir jūs:
man rūpi karštas bučinys į petį
(bučiavo petį, o iškando gabalą širdies)
esu geidulinga lapė
esu balta sniego gniūžtė
geidžiu nušluostyti jums nosis“
supratau, kad šiek tiek meluoju
net svarsčiau pridėti išnašą*
bet mele galėjai rasti tiesą
smulkūs dantukai
geležiniai kankinimo kėdės spygliai
varvėjo ašarom
į gerklę
cha cha cha
___________________________
• Šiame eilėraštyje pameluota tris kartus.
●
Greičiausiai niekada jo neišvysiu
niekas, nebent krematoriume sudeginus mėsą ir plaukus
nagus, prieš sumalant kaulus į pelenus
taip mėgdavau baugintis, įsivaizduoti yrančio kūno
smarvę ir spalvą
bejėgišką būseną:
pavirtau į daiktą, kuris nemoka kalbėti
niekada nepagalvojau, kad galiu pavirsti į daug
daiktų, į kaimiškus papuošalus, šuo laimingas
galėtų nusinešti į mišką
žaisti manim
mano skeletas yra mano draugas:
jis neleis man sugriūti, sukniubti, supūti
viltį prarasti
baltas, vėjo nušlifuotas
arba rusvas ir matinis
po archeologų šepetėliais išnyrantis
mano skeletas nėra ir nebus
banalus memento mori
mano skeletas yra mano draugas:
vienintelis, nepakeičiamas, ištikimiausias
jis nieko neprašo, galėčiau net nepastebėti
jei ne dedukcijos metodas
švytinti rentgeno nuotrauka, išsišovę raktikauliai
ir paslaptinga jėga, kuri net nykiausią akimirką
leidžia atsistoti
gyvastis mano, tvirta ir trapi
tarsi siela
●
Ryte pakrantė buvo nusėta dumbliais
ir medūzom
permatomais želė kalniukais
nesuprasi, gyvais ar mirusiais
turbūt per vidurį
švelniai siūravo skaidraus vandens masės
nesimatė žmonių
mes lakstėm ir klykavom
nuogi, šiek tiek kvaištelėję nuo saulės
ir ledinio jūros vandens, sūrių putų ir oro
vėliau šūktelėjai mane
prie tavo kūno plevėsavo
medūza milžinišku perlamutro sijonu
su ciklameno karūna
nedrįsom jos liesti
