Eilės

 

Jūsų Vilnius (I)

 

Ant Mindaugo tilto turėklo nutūpusi musė

šniukštinėjo sidabro dažus.

 

Mano šešėlis ją uždengė, bet greitai nuslinko,

kaip debesys. Musės šarvas liko toks pat

juodas ir saulėje, ir pavėsyje – toje tamsoje

ji nugyvens visą gyvenimą.

 

Galėjau nubaidyti, bet tingėjau.

Dabar sunku susitaikyti,

kad ir musei likau tik praeivis.

 

 

Jūsų Vilnius (II)

 

Misionierių bažnyčios bokštai – kaip dvi krūtys,

iškylančios viršum bendruomenės.

 

Norisi kasdien lankyti Mišias,

lipti ant stogo, uždėti

delną ant čerpių.

 

 

Jūsų Vilnius (III)

 

Virš upės – lygūs ir gražūs veidai.

Stiliaus ikona, Dievo Motinos ikona.

 

Raukšlėjas tik Liubarto tilto akmenys,

kai juos nužvelgia kylanti ryto šviesa.

 

 

Laimingieji

 

Kai mūsų gatvę apšvietė, čia nustojo užklysti

naktinės lapės, naktiniai gaidžiukai. Laimei,

įsidrąsino žmonės. Ėmė lįsti iš tamsių pakampių;

kas nešėsi knygą, o kas tik norėjo žiūrėti kitam į akis.

Žmonės ritino statinę, kad ant jos užsilipę sakytų

lemtingus žodžius. Akys blizgėjo, balsai nevirpėjo.

Mes kalbėjom, kalbėjom, kalbėjom, kol netikėtai dingus

elektrai prisiminėm, kad aplinkui vis dar naktis.

 

 

Priespauda

 

Eglė žybsi įjungta į rozetę,

nors vasara. Palmos katedra

tykiai linguoja, vėdindama

savo įkaitusias sienas.

 

Dangus, toks mėlynas kaip „Camel“ pakelis,

staiga nusileidžia ir prispaudžia šį miestą,

jo mūrus, medžius, vandenį,

jo rankšluosčių pardavėjus,

kepėjus, vyskupą, kitus gelbėtojus.

 

Ir mums palengvėja.

Mėlyno dangaus spygliai kutena veidą.

Jie ryškūs, ir brėžia jie švelniai.

 

 

Prieš audrą

 

Iš po žemių kyšo mirusiųjų rankos.

Jos ošia vėjy ilgesingai, glosto paukščius,

moja šešėliais ant stiklo.

 

Tai priekaištas: „Mes liekame čia,

kai gyvieji nuščiūva ir išsislapsto.“

 

Tolyje trakšteli spyna – viena,

antra, tada visos kitos.

Užsiveria angos.

 

Aš klausau vyrių vaitojimo,

svyruoju.