Aš nesuprantu, kas nuogirdą daro nuogirda*

Mano nuogirdos nėra gandai. Taip, jos panėši į sentencijas, aforizmus, tačiau nuo jų skiriasi savo „nereikšmingumu“. Tai neišmąstyti dalykai, ne kontempliacijų išvados. Tai nežabotas spontaniškumas. Kai pokalbiai liejasi be kraštų. Kai kalbama be oficialumų, be pasiruošimų. Kaip manyje „įsijungė“ nugirdimo mechanizmas, neklauskite. Ničnieko netuokiau ir netuokiu.

Pirmosios nuogirdos užsirašytos 1986-aisiais. Štai Deltuvos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Angelės Valušienės pasakymas: „Literatūra be literatūros – ne literatūra.“ Bendraklasio, klasės seniūno Salvijaus Stimburio pareikšta: „Koks gali būti atsikvėpimas, jei dirbom be įkvėpimo.“ Toliau – septynmečio sūnėno Mariaus Kuliešiaus tarstelėta: „Tai bent fokusas: čia esi, čia nebėr.“ O va vėliau – Vilniaus kultūros mokykloje jau man mokantis bibliotekininkystės ir bibliografijos – įdomaus dėstytojo, politologo Kęstučio Armono lyg tarp kitko mestelėta: „Ir nesąmonę pasakyti reikia sugebėjimų.“

Jokio diktofono, juokaujate?! Ausys – geriausias nugirstuvas / imtuvas. O kišenėje visada

Nuogirdų rankraštynas. Autoriaus nuotrauka

privalomas popierlapis, visada būtinas rašiklis. O jei jokio skuto neturiu, stveriu, kas pasiekiama arčiausiai ir greičiausiai – servetėlė, pirkinio kvitas, kino bilietas, laikraštis, vizitinė kortelė, receptas, kalendoriaus lapelis.

Užrašau pačią nuogirdą, tada sakytojo vardą, pavardę, jo profesiją ar pareigas, taip pat datą ir vietą.

Publikuodamas „Šiaurės Atėnuose“ datų ir vietų neminiu, nes tai visgi šalutinė, tik mano atminčiai ką tereiškianti informacija.

Pradėjęs užsirašinėti nuogirdas, suvokiau, kad jas pasakiusieji nepamena, tai yra paprasčiausiai neužfiksuoja, nesuseka, kad tą ar taip pasakę. Tai man buvo didis nustebimas. Kadangi bet kuri šneka (jeigu tai ne pasiruoštas pranešimas konferencijai) eina automatiškai, srūva ekspromtu. Todėl viso labo visiems telieka aiški tik pokalbio tema. Kuri gi taip pat mainosi neįspėjamai ir netgi, regis, nelogiškai.

Kame nuogirdos paradoksas, nuogirdos sąmojingumas? Ogi kad sakomas sakinys ar frazė yra nugirstama atsietai nuo kalbamo teksto. Išpešama iš šnekesio audinio. Grybšt ir išgriebiu iš byrančių pelenų žybtelėjančią aukso kruopą. Še tau boba ir Devintinės! Tai yra Nuogirdinės.

Pirmoji nuogirdų publikacija išspausdinta, regis, 2005 metų rugpjūčio 6-osios „Šiaurės Atėnų“ savaitraštyje.

O kai pluoštelį savo parinktų nuogirdų publikavo Šiaulių universiteto laikraštis „P@rkas“ (a propos, labai ir labai vertas – deja, jau buvęs – leidinys!), iš „Šiaurės Atėnų“ vyriausiosios redaktorės Jūratės Visockaitės gavau juodųjų pipirų. Kaip aš drįstąs nuogirdas spausdinti kitur!

Rankdarbinė mano nuogirdų knygelė 1997 metais pasirodė Radviliškyje. Ji buvo pavadinta lotynišku „Audivi“ (išgirdau). Dar tris savilaidines nuogirdų knygeliukes (pagal spaudos tipą brošiūras) man pagelbėjo išleisti bičiulis menininkas, knygų dizaineris Andrius Surgailis. Tai nuogirdų sakytojų gimtadieniniai rinkinėliai. Fotografo Gintauto Trimako „Jeigu yra daiktai, tai matosi, kad aš esu“ (2010), fotografės Vilmos Šileikienės „Viskas yra dėl to, kad yra kiti“ (2010) ir buhalterės Danguolės Nekrašienės „Šiandien tobulai gyvensiu“ (2009). Tieji leidinukėliai dargi buvo iliustruoti fotografijomis iš minėtų personų gyvenamos ar būvimos aplinkumos. Tiražas pats kukliausias – po penkis ar šešis egzempliorius.

Iš pradžių prieš išsiųsdamas nuogirdų porcijas „Šiaurės Atėnams“ pateikdavau jas peržiūrėti patiems nuogirdų sakytojams. Kaip ir pridera elgtis dorovingam žurnalistui. Ir ką? Aišku, prasidėjo draudimai ir stabdymai. Nes sakytojai nepripažindavo, kad taip yra sakę. O jeigu ir sutikdavo, tai nuo savųjų atviravimų imdavo raukytis. Puldavo cenzūruoti patys save. Vėliau mečiau tą mandagų savo elgesį atžagaria ranka.

Dėl to, aišku, irgi esu sulaukęs nepasitenkinimų, skambučių, priekaištų. Ne, teismais nebuvo grasinama. Antra vertus, kiekgi čia to įrodomumo: kas pasakys, kad pasakė ne taip, kas paneigs, kad nugirdau ir užrašiau ne taip. Pats žinau, kad turiu ydą: dažnusyk neskiriu ribos, kur jau privatu, o kur vieša. Gal dėl to kai kuriems adresatams, kurie viešumoje nori atrodyti dorovingi, mandagūs, meningi, stringa akyse ir gerklėje skaitant, ką patys papliurpė.

Dera ir sąžininga pripažinti, kad daugel nuogirdų esu nugirdęs iš neblaivių lūpų. Kai pats intensyviai ar priešokiais dalyvaudavau įvairiausiose gėrynėse – įskaitant „Trečio brolio“ kavinę Rašytojų sąjungoje ir Brendžio klubą Vilniaus dailės akademijoje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad iš blaivaus žmogaus nesitikėk gerų nuogirdų. Tai tereiškia, kad išgėręs žmogus tiesiog „paleidžia vadžias“ ir pasako tai, ką blaivus būdamas dažnai yra „užspaudęs“.

Vieną gražią, nepamenu kurią dieną ėmiau ir užsirašiau, ką pats ką tik pasakęs, ogi ir čia pats nugirdęs. Supratau, kad tai jau nemenkas pilotažas. Tai man labai patiko. Patinka ir tai, kad mano pašnekesių, gausių komunikacijų adresatai taip pat išmoko nugirsti, nugirdėti. Kad šis nugirdimo bėgis, pasirodo, gali šmaukšt ir įsijungti. Štai Andrius Surgailis atnešė savo žmonos Laimos nuogirdą: „Kankinuosi profesionaliai“ (2010.X.14). Užrašytą priėmiau ir pasidžiaugiau, tačiau mano taisyklė griežta: nugirsti turiu aš pats.

Ligi šiolei vienintelė nuogirda, išgirsta sapne! Matyt, jau įgytas refleksas išspyrė mane iš miego – šokau ir užsirašiau. Tai bičiulės bendradarbės Astos Valskienės frazė: „Įskaudinsiu vietas, iš kurių dar susikaupus būsiu.“

O vieną gražią dieną talentingajam Gyčiui Skudžinskui atėjo atėjūnė mintis – išleisti viename mažame ir žaviame daikte mano nuogirdų oficialiai (ISBN 978-609-8216-00-4). Gyčio Skudžinsko podraug su Vilma Samulionyte įkurtos leidybos platformos „NoRoutineBooks“ pagamintų knygų sąraše „Nuogirdos“ – jau dešimtoji. Jobšitmat, jubiliejinė! Tatai sakau be lašo humoro ir be lašo ironijos. Nes tokiai originalius spaudinius rūpinančiai leidyklai – ne šimtai yra vertybė. Gytis savo rankomis išsūpavo tąsias „Nuogirdas“ pačia tikriausia prasme – klijavo, pjaustė, gręžė, segė, antspaudavo! Kaip „NoRoutineBooks“ įprasta, tiražas yra devyniasdešimt devyni egzemplioriai. O ir knygužėlėje devyniasdešimt devynios nuogirdos. Atrinkau jas, išlesiojau iš surinkto, suklausyto tūkstančio ir kelių šimtų. Pačias man dabar labiausias, man dabar atsišaukiančiąsias.