Eilės

 

Užtemimai

 

I

smilgose vilnijantis tavo veidas

purpurinėmis klostėmis dengia

užmerktų akių ramybę.

anapus lango apsvaigę rugpjūčio vėjai

žirglioja medžių viršūnėmis.

 

 

II

mėnuliui keičiant rūbą,

linijos delnuose tampa

permatomos it ažūras,

kuriuo vos pastebimai sruvena

gyvybės upės – tai atslūgstančios,

tai vėl užliejančios lenktų

lūpų kampučių seklumas.

 

šiose harmonijos sūpynėse

kometos nekrenta –

jos tik grįžta,

idant iš to paties jųjų kūno lipdytos

akys prisipildytų dar

nepažintų spalvų plazmos.

 

 

III

kartą jis sakė: „tavo akys pilkos ir bedugnės“,

bet pažiūrėjęs veidrodin tematau gilumas,

kurių retas jūreivis nepabūgo.

 

visiems kitiems

panteono nepažint,

visiems kitiems

dievai mani užmigę.

  

 

Pakeleivė

 

I

jei ateities aš sėdėtų metro prieš mane

bijočiau jos žvilgsnį pagaut atkalčių tarpe

kiek ramesnės apyšviesės akys akimirkai

kaip bet kurios kitos lygiai taip pat įsispaustų

tik skirtingai nei žingsnis smėliuos

užglaistytas vėjo liežuvio

tos akys liktų aidais manyje

  

II

pamačius ją kartą netyčia delčia

imu pagalvoju

juk jos ir teieškau žmonių miniose

tirtu tik žinodama

kol kas ji smiltelėm pabirus

pakeleivių kišenėse

  

III

jei ateities aš sėdėtų metro už manęs

mums šliuožiant besaikiu laiku

ji neleistų išlipti

nesurūkius cigaretės

pusiau

 

 

Netikiu simetrija

 

šią vasarą

kaip ir aną

aš virsiu lape

ir pabėgsiu į girią

savyje, tik šįkart

ji žalia

 

 

 

Tamsos alsavimas

 

virš gatvių nykumos

metalinio paukščio sparnas

raižo praeities žemėlapius

 

viršum jų tingiai kabo satelitai

kol smėlio laikrodžio juosmuo

juda pagal kalnų dūlimo ritmą

 

laikinumas beldžia langan

vidurnaktį šikšnosparniu pavirtęs

jis beldžia sklendžiant virš kalnų

 

jie sako pergamentuos

raidės siuvinėtos

iš karališko aksomo

 

tad vienu plunksnos mostu

nubraukiu nuo savo veido

belikusio liūdesio natas

 

ir taip aš lieku čia nors

čia manęs nėra aš lieku

čia nors mano oda yra su

manim tik tam kad susiliečiau

su žeme

  

 

Kavinėse

 

štai miesto šurmuliuos

prasklendi pro dar vieną senuką,

besėdintį kavinės vienumoj.

dešimto mėnesio vidudienį,

kai laikas ima suktis atgalios,

išgirsti šiurkščiose pirštų pagalvėlėse šnarantį 1960-ųjų laikraštį –

ši aura ima ir įsuka tave lyg į vertigo.

tarp sienų, persmelktų spaustuvėse

naujai išdirbto popieriaus kvapo,

vagotas veidas tampa tau gyvu muziejum.

 

sezonai jaunai galvai keičiasi keturiskart,

tokia jau rodos nepamainoma tiesa –

bet jo rainelėse įžvelgti galima

kur kas daugiau nei tik sustirę spalio šakos

ar gervių klyksmas šaukiant brizus čia.

 

jo atminimų saulė šįvakar pasiekė zenitą –

galybė rūškanų besisuka baltų plaukų pūgoj.

jaunystė užimdavus net laikrodžiui kvėpavimą –

tiek gerdavęs į savo plautį dūmo salsvo, tiek šėlsmo pokario baruos.

tiek uodęs rūkstančios kosmoso ugnies

besisukančių blauzdų paraduos,

žaismingai pasislėpusių sijonų spalvose.

 

…bet šįvakar nuo jo barzdos tesklinda

alyvų arbatos ramuma.

dėvėtas švarkas gulasi ant linktelėjusių pečių

lyg ant uolėto gibraltaro,

rainelėse raižyti viso laiko matai.

 

ties „tik“ – įkvėpt,

ties „tok“ – iškvėpt.

 

dabar nė už ką nebėgtum vėl atgal į gatvės skubą.

dar minutėlę.

kol plazda.

  

 

Spiritus

 

aš būsiu aš

kai nė vienos spalvos akys nebeidentifikuos mano buvimo

trimatėje tamsoje

 

aš būsiu aš

kai bestaugdama savo eiles ant liežuvio galiuko

jausiu serbentus, bevirstančius vyno enteogenu

 

aš būsiu aš

kai iliuzijos nebeprojektuos mano kaukolės

išorę dengiančios žievės šešėlių spektaklio

 

aš būsiu aš

kai girdėsiu, kaip virš lempos pakibusios dulkelės kalbasi

su nakties drugiais, bet

tapsiu kurčia spiritu mintantiems vabalams

 

aš esu aš

mano mikrokosme gyvenančio žvėries odos daugiasluoksniškumas

nebeleis būt užkalbamas žemiškais akmenų raštais

būsiu, kai liksim su juo vienumoje

mano islandijos smėliu kvepiantis žvėris… nekąs

tik glostys savo nageliais man pečius

glaistys žvakės varvantį vašką man ant kaklo

(kaip glaisto realybės trūkumus, varvančius sapnų tuneliu)

besisupant mėnesienos mansardoj

 

aš? aš esu

ne tavo rainelių dykumos, ne

jų šypsenų butaforijos

 

esu, ir tik tada esu

 

kai netykau

tik medžioju

  

 

Nerimastingai

 

tarp tavo šonkaulių eilučių

stūgavo vėjas.

palei tavo strėnas

kartkartėmis

praskrisdavo skėrių būrys.

 

man piešės visa tai sapnų ženklais –

nerimo tuopa lingavo,

o aš bergždžiai jon ropščiaus.

žinojau, kad aprimsiu tik aprašius tavo plaučių turinį,

tik pagavus naktį už voko akies.

  

 

Gyvybės srautai

 

raganų medžioklei imti ginklai iš grimztančių kapinynų šiandien

jau nebekelia jokių sentimentų jau nebegliaudo žmogaus įnorio

atimti gyvybę idant apsisaugotų nuo sveiką protą raitančio klaustuko

raudonose triušio akyse pasruvusiose viršlaikiu žinojimu

erdvine baime įsižiebia rėksminga besisukanti švyturio akis

rodanti kelią tik į sinesteziją srūvančią nebūties tarpupirščiais

kurie sugriebia jo kaklą ir suka prieš tuometinę rodyklę

kaulai kremzlės kraujagyslės palikti vienišoj jurtoj

už pelenais vėjy besiplaikstančios širmos pradingsta

mirusį kojotą naujam gyvenimui prikelianti senė

viskas kas verčia kalnus susimesti būrin

šnabždėtis tarpusavy apie žemės branduolio temperatūrą

galiausiai išnyksta driežui įslinkus į upės burną ir

žmogui peržengus už kito žmogaus kvapo slypintį pavojų

valantį rytines traiškanas bet primenantį apie visa siurbiančią atskirtį

smaragdinis sukutis sustoja ir krenta ten kur

žinantys burtažodžius parimę stebi absurdą pakilę vos

kelias pėdas virš abstrakcijos