Iš šiuolaikinės lenkų poezijos
TOMASZ OSOSIŃSKI
(g. 1975)
Lenkų poetas ir vertėjas, pagal išsilavinimą – germanistas ir lotynistas. Išvertęs daug klasikinės ir vokiečių literatūros, poezijos. Gyvena ir dirba Varšuvoje.
Rašymas svetima kalba
Kalbos nemokėjimas visai nėra kliūtis. Rašyti gali net ir visiškai svetima kalba. Nesižvalgydamas į šalis pradėk tiesiog brėžti ženklus iš kairės į dešinę, pasiekęs eilutės pabaigą, pradėk iš naujo nuo kairiojo krašto, po to vėl iš naujo ir t. t… Tik turi žiūrėti, kad eilutės būtų tiesios: jokių rašysenos iškraipymų, jokių rašalo dėmių.
Trys
Yra tik trys mokslai. O kiekvienam iš jų kitokios knygos, kitokio pobūdžio raštai ir rašalas.
Amato mokymas
Iš pradžių pastebėti dangaus spalvą, paskui palaipsniui mokytis įrašyti ją į kasdienio naudojimo daiktus: šaukštus, baldus. Galų gale nuo daiktų visiškai nutrinti jų žemišką spalvą ir pakeisti ją mėliu.
Seni žemėlapiai
„Papasakok mums, papasakok“, – prašydavo jie. Ir jis pasakodavo. Sėsdavo prie židinio, išsitraukdavo skriestuvus, plunksnas, liniuotes, išlygindavo popierių ir pradėdavo. Pasakodavo apie tolimas, niekados nematytas šalis: apie nykščių, kelių ir kaklo formos pusiasalius. Apie kasas primenančias upes, aukštumas lyg delnų iškilumai. Ir apie tolimus, plačius ežerus – panašius į žmonių veidus.
Cokolis
Kas glūdi cokolyje, toje paslaptingiausioje paminklo dalyje?
Cokolyje telpa didžioji herojaus dalis – visa tai, ko nesimato.
Knyga
Sukiodamiesi tarp lentynų jie ieško tų seniausių, mėgaujasi jų kvapu. Kvapu, kuriuo knygos persismelkia vienatvėje. Viliasi, kad jiems kada nors pavyks surasti tą seniausią, niekada dar neatverstą, laukiančią būtent jų. Ir kartais iš tiesų tai pavyksta. Suranda ją kažkur praeities gilumoje ir ištraukia į dienos šviesą. Nuo tada toji knyga yra vadinama jų vardu.
Mariaus Samavičiaus piešinys
KUBA PRZYBYLOWSKI
(g. 1982)
Lenkų poetas, vienas žymiausių Lenkijos slemerių. Čia pateikiame debiutinės jo knygos Ballady i romanse (2007) eilėraščių vertimų.
Dūmai ir žiežirbos
Kai pabrangs cigaretės,
persimesim prie tabako ir suktinių,
argi ne taip kalbėjom?
Nieko panašaus, esame
naiviai tingūs, kaip moteris
po kelerių skyrybų,
kuri jei kuo ir rūpinasi,
tai tik savimi. Ką gi,
paprastos žinios
mums nesinori siųsti,
skambinam, bet nenorime per daug
pasakyti. Skauda mums
mūsų balsas, įkyri
žaizdelė ant liežuvio, akmenukas, sapno sėkla
ir kitos kentėjimo rūšys.
Kai pabrangs cigaretės,
kelsimės, kad sukalbėtume
rytmečio maldą už mirusius,
neseniai beveik artimus.
Atmintis – tai tik sausas lapelis, ji sviedžiama
į ugnį, kaip moteris?
Moterys viską sutvarko
elegantiškai, tiesiog tyli vidury
kapinių tarp tylių medžių.
Mes
Daugybė pataisymų
Begalė išbraukymų
Signalas
Neinu miegoti, vaikštau,
vaikštau. Renku smulkius
vaizdus privačiai
jaudulių kolekcijai.
Benamis su vežimėliu,
keletas tuščių butelių šalia
suolelio, kiškis, kremtantis žolę
sporto aikštėje, vidurnaktis,
sekmadienis, pirmadienis,
pirmadienis. Dangus
jau šviesus toje pusėje,
gyvenvietė dar alsuoja
oru reginio,
kuris įvyko šeštadienį.
Jeigu turėčiau šunį, mesčiau lazdą.
Nėra šuns, lazdelę sulaužau.
Išorėje
puikus matomumas.
Tačiau nežinai, kada ir kas
išnirs iš už dienų posūkio.
Šurmulys nurimo, lūpose
šnabždesys. Vaikščioti galima pirštų galiukais,
vien tik taip, tylutėliai
iš vienos patalpos į kitą.
Virtuvėje reikia būti atsargiam,
stalo įrankius dėlioti dėmesingai, taip,
kad nežvangteltų į servizą, kad
nežvilgteltum į miegamojo pusę.
Ten budi kažkas kitas. Esama sunaikinimų,
kurių akivaizdoje visos profesionalų komandos,
netgi balčiausiomis uniformomis,
bejėgiškai skėsčioja rankomis. Ir būtent
baltumas išlieka: gėlių vazonuose,
patalų, tablečių likučių, sielos
trupinių artimuose daiktuose. Tu tai jau žinai.
www.zeszytypoetyckie.pl
Vertė Žilvinas Norkūnas
