Knyga celofane

Artūras Tereškinas. Nesibaigianti vasara.
Sociologinis romanas apie meilę ir seksą.
V.: Kitos knygos, 2017. 240 p.

I.

Kai ėmiau pasakoti aplinkiniams apie Artūro Tereškino knygą „Nesibaigianti vasara“: kad nusipirkau ją iš anksčiausiai, kad keturias savaites laukiau, kol man ją atsiųs, kad knygynuose tos knygos dar nėra, kad ji pasirodys tik po mėnesio, kad ši knyga yra apie homoseksualių vyrų meilę ir seksą, kad ji pristatyta kaip pirmoji tokia Lietuvoje, sulaukiau dvejopų reakcijų. Viena jų – tuoj susidarė eilė trijų žmonių (t. y. moterų), pageidausiančių po manęs ją perskaityti. Kita reakcija (tai buvo vyriškis) – abejojanti keistais mano interesais. Domėdamasi paribių žmonėmis, buvau pati nubloškiama į paraštes. Aiškinu, kaip sužinoti apie žmones, kaip būti tolerantiškai, kaip plėsti savo akiratį, kaip suprasti daugiau nei lig šiol, jei neskaitai, jei nesidomi. „Nesibaigianti vasara“ yra ir pažintinė knyga. Joje pasakojama apie aktyvų homoseksualaus vyro gyvenimą nuo 28 iki 37 metų.

II.

 Perskaičiusi knygą, atsikvėpiau. Pasidarė truputį liūdna – tai liūdna knyga, jokios laimingos pabaigos. Taip, žinoma, tų „laimingų pabaigų“ ten begalė. Vienu metu ketinau net skaičiuoti, bet šis procesas pasirodė bergždžias. Nėra tos gražios laimingos pabaigos, kur įsimylėję žmonės būtų kartu „ilgai ir laimingai“. Perskaičiusi bandžiau įsivaizduoti, koks tas pagrindinis herojus. Romane kalbama pirmuoju asmeniu, istorija pasakojama tik iš pagrindinio personažo perspektyvos. Koks jis? Lyg ir šviesiaplaukis, gana aukštas, lieknas, patrauklus, universalus, bet labiau pasyvas, išsilavinęs, gyvena Vilniuje, Naugarduko gatvėje, toks linkęs į melancholiją, intravertiškas, geros reputacijos, bliamba, nelaimingas. Nepamenu jo vardo. Gaivališkame homoseksualių vyrų pasaulyje tikras vardas ne visada yra reikalingas. Raimundas kartais keičia savo vardus.

III.

 Romano struktūrą sudaro trys dalys. Atskirų pavadinimų jos neturi. Aprašomas veiksmas vyksta devynerius metus, bet taip pat paraleliai tęsiasi vienuolika vasaros savaičių. Tose savaitėse Raimundas yra tarsi „įstrigęs“ – tada jis buvo įsimylėjęs Dmitrijų. Meilė jam yra idealizuojama, užkeliama ant pjedestalo, nė vienas kitas neturi šansų Raimundo širdyje Dmitrijaus nustumti nuo šios pozicijos. Taip ir nutinka, kad pagrindinis personažas lieka nebepatyręs antrąkart tokios stiprios meilės. Gali būti, kad jo sąmonė sukūrė begalę saugiklių, signalizacijos sistemą nuo kito potencialaus meilės objekto. Meilė Dmitrijui užbalzamuojama kaip koks Lenino kūnas. Kartkartėmis herojus ateina į mauzoliejų pasižiūrėti į ją pro stiklinį atminties skafandrą. Meilė, atrodo, tokia pati. Iš tikro ten tik 23 % tikrojo „kūno“.

IV.

 „Nesibaigianti vasara“ – analitinis romanas. Citatos, nuorodos į knygas (net konkrečius puslapius), muzikos ir medijos kūrinius. Pagrindinis herojus be paliovos save, savo veiksmus analizuoja. Kelia šypsnį, kaip pasakotojas (šiuo atveju ir pagrindinis herojus) taip adekvačiai, objektyviai, blaiviai stebi ir vertina savo elgesį. Kūnas sau, sąmonė sau. Darau aš, vertinu aš, teisiu irgi aš arba teisiu aš, kad jūs manęs pirmi nenuteistumėte. Todėl kritikuoti pagrindinį herojų, perskaičius knygą, nėra už ką. Jis jau tą pirmas padarė romane. Padarė, pagalvojo arba pagalvojo ir padarė, išanalizavo, „suvirškino“, pateikė išvadas. Kažkiek primena mokslinį darbą. Tiesa, autorius Artūras Tereškinas ir yra socialinių mokslų daktaras. Būtent tai mane labiausiai ir masina. Būtent todėl ši knyga unikali. Joje objektyviai pateikiami herojų seksualiniai susidūrimai, jie sąžiningi. O būtų galima tikėtis, kad netolerantiškoje aplinkoje pasirodžiusiame romane bus idealizuojamas homoseksualaus vyro gyvenimas, pasitelkiant emocijas sukeliama empatija, kuri skatins prielankumą. Emocijų visai nedaug. Aprašomos susitikimų aplinkybės, vyrų išvaizda, pažymint „padargo“ charakteristikas. Tai neemocionalus romanas. Draugei rašau žinutę: „Dabar žinosiu, kas dedasi gėjų išangėse, bet nesužinosiu, kas – širdyse.“

V.

 Bardako pasaulyje reikia tvarkos. Raimundas paiso tvarkos. Prieš sueitį dažnai išgeria, nusiprausia, paprašo to paties ir iš partnerio, naudoja prezervatyvą, lubrikantą, atpalaiduojančius kvapus, vėl nusiprausia. Pasakotojo susikurtas pasimatymų pasaulis palyginti saugus, dažnai prognozuojamas ir beveik visada sterilus. Kartais jis labai alksta fizinio artumo, tačiau nerizikuoja, silpnumui nepasiduoda. Probėgšmais romane pasirodo kiti personažai, rizikuojantys savo sveikata, neigiantys polinkį vyrams, netgi mirštantys. Tai kitas homoseksualumo aspektas, kuris kūrinyje nėra detalizuojamas.

VI.

 Išpakavau knygą, o ji buvo celofane.

– Kaip pirmoji naktis?

– Atsigulėm į lovą, – pasakoja dukra mamai. – Tas daiktas kaip naujas – dar celofane!