LAIMANTAS JONUŠYS

Ritualinė politika – šlovinga pradžia, vėluojanti pabaiga

 

Atgimimo laikotarpiu ir atgautos nepriklausomybės pradžioje liberaliai nusiteikę racionalistai priekaištavo politikos lyderiams dėl neva vykdomos „ritualinės politikos“. Taip buvo įvardintas polinkis vadovautis tautiniais jausmais ir akcentuoti patriotines iškilmes, užmojis statyti patriotinius paminklus ir t. t. Bet masinis Atgimimo pakilimas negalėjo būti įsivaizduojamas be emocinio užtaiso ir tautinių jausmų akcentavimo, o tai, kad lietuviai tuo laikotarpiu elgėsi veržliau negu šiek tiek racionalesni latviai ir gerokai racionalesni estai, kaip tik gal ir padėjo nutiesti sėkmės kelią į nepriklausomybę ir tapti Baltijos šalių lyderiais šiame kelyje.

Tačiau tai, kas pravartu audringo (o kartu ir taikaus) virsmo laikotarpiu, tampa abejotina priemone normalioje nepriklausomos valstybės strategijoje. Lietuvoje emocinis impulsas, pergyvenęs didingą išsivadavimo laikotarpį ir iš esmės išeikvojęs savo naudingumo potencialą, pernelyg ilgai liepsnojo kai kurių aktyvistų galvose ir ypač širdyse. Įsimintina, kad, Latvijai ir Estijai ilgainiui saugiai įtvirtinus savo valstybingumą, Liaudies frontai likvidavosi. Lietuvoje Sąjūdis, seniausiai atlikęs savo misiją, formaliai tebeegzistuoja iki šiol kaip marginalinė nukvakusių, nors ir geranoriškų, nacionalistų organizacija. Ir ne tik egzistuoja, bet ir turi įtakos: štai ne taip jau ir seniai įtikino Vilniaus miesto tarybą pavadinti vieną stotelę vardu „Sąjūdžio kelias“ – kadangi galvojo apie save, jiems vietoj „Baltijos“ įsprūdo „Sąjūdžio“.

Tariame šiai politikai „viso gero“, jau atgyvenote savo amžių, o jinai sako: ne, reikia ir toliau kietos linijos su lenkais, reikia dar daug archajiškos simbolikos. Lyginant su abiem šiaurinėmis Baltijos kaimynėmis, galima pastebėti, kad lietuvių mąstysenoje likę daugiau archajiško, kiek rytietiškesnio mentaliteto. Daugiau patriarchalinių nuostatų, nuvorišų puikavimosi savo turtais, juos mėgdžiojančių BMW vairuotojų nemokšiško įžūlumo, verslininkų godumo. Tik labai klystumėme, jeigu visą problemą užkrautumėme ant valdžios ir verslo elito pečių. Deja, daug kas kyla iš apačių – politikai ir verteivos nėra atskira tauta, nėra gimę įtakingose pozicijose.

Dėl tokios mąstysenos visuomenėje sulaukia nemažai pritarimo dabartinės valdžios draudimų ir ribojimų užmojai – tai yra ta pati nuostata, galbūt iš dalies gaji dar nuo Smetonos laikų, bet dar labiau nuo sovietmečio, kad valdžia turi viską sureguliuoti ir lengva ranka rašomais griežtais įstatymais įdiegti teisingą piliečių gyvenseną.

Tarp tos išskirtinai tautiškos, perdėm konservatyvios mąstysenos apraiškų yra ir (dažnai nesąmoningas) polinkis viską orientuoti į vien lietuvių tautybės žmonių skaudulius bei pernelyg ilgai būti užsižiūrėjus į praeitį. Tada kyla įtarimas, ar tik ne ritualinės politikos tęsinys yra Valdovų rūmų statymo idėja. Milžiniškas lėšas surijęs statinys iš esmės yra paminklas praeičiai. Statytas (ir iki šiol galutinai nepabaigtas) tuo metu, kai Nacionalinės bibliotekos rekonstrukcija dėl lėšų stygiaus užtruko kone dešimt metų. O Tautos namų idėja yra jau visai kraštutinis, beviltiškai tolimoje praeityje įgrimzdusių ir dabarties nesuvokiančių žmonių sumanymas – ir, kaip visada, gaunantis bent šiokį tokį politikų, siekiančių šių aktyvistų paramos, pritarimą.

Kol mes šitaip kapanojomės bandydami gaivinti praeitį, latviai provincijos miestuose pastatė tris aukščiausio europinio lygio koncertų sales. Palyginti kukli Cėsių koncertų salė iškilo 2014 m., o ypač įspūdingos originalios architektūros ir aukštos kokybės yra Latgalos atstovybė GORS Rėzeknėje (2013) bei koncertų salė „Didysis gintaras“ Liepojoje (2015). Į šias sales atvyksta koncertuoti ir užsienio atlikėjai, t. p., žinoma, Lietuvos, – jie sako, kad akustika yra itin gero lygio.

Tuo nenoriu pasakyti, kad kultūros (juolab politikos) reikalai Latvijoje iš esmės tvarkomi geriau negu Lietuvoje. Bėdų ten yra neišsemiamų – taip pat ir pačioje Rygoje, kaip Vilniuje, iki šiol nėra aukščiausio lygio koncertų salės (nors projektai Rygoje rengiami jau nuo 2004 m.). Bet prioritetai, ko gero, sveikesni: anaiptol neužmirštant ir neignoruojant praeities, šiek tiek daugiau investuoti į modernią dabartį ir ateitį.

  

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.