Šiandienė istorija
Gyveno žmogus įprastai ir vykdė visas kasdienes savo priedermes – ėjo į darbą, parnešdavo algą, buvo vedęs, augino vaikus, gal ne per stropiausiai, bet kaip dauguma aplinkinių rūpinosi savo šeima, atlikdavo buities darbus, pataisydavo, ką reikia, ir panašiai – taigi, buvo eilinis visuomenės narys. Turėjo jis ir aibes silpnybių. Šit viena jų – jis nuo mažens daug galvodavo (kas per daug, tas nesveika, bet jis šios savo savybės, kaip dauguma, nematė). O vėliau ėmė savo išgalvojimus užrašinėti. Tą dalyką pamėgo, ir laikui bėgant jo užrašų susikaupė gana daug. Kadangi buvo nemažai skaitęs, tai lygindamas savo užrašus su perskaitytais pamatė, kad jo irgi šis tas vertinga bei gan aiškiai parašyta. Pramintais takais ėjo, bet kai ko naujo kelyje pastebėdavo (juk išties nieko naujo po saule, bet kartoms keičiantis vis atsiranda dar šito nežinančių). Ėmė savo popierius saugoti, vis kur užkišdavo neišmesdamas. Paskui pasiligojo, nebegalėjo nieko dirbti, net vaikščioti bemaž negalėjo. Tada kas jam beliko – tik tįsoti kur nors, galvoti, ką malonaus prisiminti (bet ir nemalonius dalykus prisimindavo įkyriai). O savo užrašus vis pavartydavo. Galvodavo – jei taip pabandžius ką išspausdinti. Anksčiau draugai irgi patarė. Tad pasiuntė šen bei ten kai ką iš savo užrašų.
Po kiek laiko gavo vieno spaudos leidėjo atsakymą. Anas pasveikino žmogelį, pagyrė jo rašto darbus, gražiai išdėstytas mintis ir taip toliau, bet parašė, kad nespausdins, nes, kaip jis toliau rašė, „supraskit Tamsta ir mane. Dabar tokie laikai. Redakcijoj mano stalčiai prikimšti ir stalas nukrautas gautais raštais, o kompiuteryje dar gal dešimteriopai daugiau tų tekstų. Jų autoriai – garsūs žmonės – žinomi rašytojai, menininkai, profesoriai, Bažnyčios, valdžios atstovai ir panašiai. Jeigu kelis procentus gaunamo srauto išspausdinu, tai, manyčiau, maža naudos. Dabar informacijos pertekliaus era. Visi tik skelbia, platina, o bemaž nieks nesiklauso, neskaito. Svetimos mintys – tarsi šlapios malkos (kad ir kaitrios, beržinės). Niekas neturi laiko laukti, kol jos įsiplieks tavo sąmonės liepsnoje. Kai daug norinčių pasisakyti – siekiant tą padaryti negalima dairytis į šalis, tenka ir alkūnėmis darbuotis. Nuoširdžiai Jums patariu – venkit tos erzelynės. Tamsta jau nemažai pagyvenęs, daug matęs, daug skaitęs. Tad juk atmenat arba bent skaitėt, kaip būna kokios struktūros griuvimo ir jos valiutos žlugimo laikais. Pradžioje moki normaliai, paskui jau šimtais, po to tūkstančiais, dar vėliau – milijonais, o galop pinigai virsta tuščiais popieriais. Dabar taip pasidarė su vertingų minčių ir įžvalgų prikimštais raštais – jų rinkon išmesta tiek daug, kad tapo mažne beverčiai. Žinom, kad valiuta niekuo nepadengta, bet vis tiek bandom ja atsiskaityti. Gerbiamas Tamsta, nuoširdžiai Jums patariu – kuo greičiau iš šio žaidimo trauksitės, tuo daugiau Jums energijos liks ir mažiau gėlos patirsit. Bet jei nebegalit nerašyti – tada dusinkitės, prakaituokit, užjaučiu. Tuomet gal praverstų koks mano patarimas. Sausos mintys – ypač rinkai nepatrauklus dalykas. Ribotais kiekiais įmaišykit jų į smurto, detektyvo, iškrypėliško sekso, terorizmo, apokalipsės, kitų masinių naikinimų ar panašią žmogiškų perversijų tešlą. Arba raskit netikėtą tų iškrypimų pradžią padoriosios istorijos laikuose. Gal dėkit jas į detektyvą, Hario Poterio ar kokį kitą stebuklinį siužetą. Reikia patrauklaus naratyvo, mėsos ir viso kito skeletui pridengti, išgražinti. Kaip vaikui žuvų taukus tik su kuo skanesniu sugirdysi. Kuo gi kitu tuos hedonistus suviliosi? Renkit savo raštų pristatymus, pasitelkit garsenybių, muzikos, erotikos, kitokių netikėtumų ir būtinai – kulinarijos su visais priedais. Bet ir tokių miksų rinka perpildyta, tad vėl nuoširdžiai Jums sakau – sėkmė labai abejotina. Aibę tokių performansų esu regėjęs, kai ką ir pats rengęs, šokiruojančias nešvankybes pavadinimams rinkęs, galima sakyti, tuo net savo leidinį išterliojęs… Bet, patikėkit, nežinau, ar tas ką gero atneš. Gyvename hiperinfliacijos laiku, mielas kolega, taigi.
Mano (amžiną jam atilsį) tėvas sakydavo: „Kalbėjimas – sidabras, o tylėjimas – auksas.“ Begyvendamas vis labiau tą išmintį vertinu. Tyla – štai ko labiausiai mūsų laikais trūksta. Nors aš šio gilaus posakio, tarsi kopūsto, tik paviršinį lapą suprasti tesugebu, bet iš dūšios Tamstai sakau – tylėdamas žymiai daugiau nei kalbėdamas gausit.
Kartoju Tamstai – tekstai geri, bet nespausdinsiu. Jūsų labui. Tik nenusiminkit. Atminkit: „Kam berašytum, pirmiausia sau rašai.“ Pagarbiai.“
Žmogus, parašęs šį laišką, atsipūtė ir pasirąžė. „Gerai, nors ką nuoširdžiai padariau, tą keistuolį paprotinau. Primena tėtį, malonus, senobiškas anų laikų naivuolis“, – pagalvojo. Tačiau dar laukė kiti darbai. Nusibodo darbinės prievolės, norėjosi greičiau atsidurti namie ir išsidrėbti su alaus buteliu fotelyje prieš televizorių. Bet į porą laiškų būtinai dar šiandien reikia atsakyti. Tą ir atliko.
Išjungė kompiuterį, užrakino kabinetą, eidamas namo džiugiai burbėjo kažkur skaitytą frazę: „Kad jus visus velniai nujoootų!! Rašeivos, ak, jūs rašeivos. Turit savo išpuoselėtą kalbą ir vis pinate ja panašias istorijas. Drugelis ant gėlės žiedo – ach, kaip gražu. Du drugeliai ant to paties žiedo – jau kita gražutė istorija. Ir mano stalčiai pilni jų… O nauji, aktualūs, kad ir paprastu, reportažiniu stiliumi parašyti tekstai. Tarsi paišini pirmieji garvežiai greta ištaigingų karietų. Ką man su jais daryti? Nematyti, atmesti? Kad ir šio keistuolio mintys apie uždraustojo pažinimo vaisiaus ragavimo šiandienį derlių, apie pieninius dantis, jų kaitą, kiti iš koto verčiantys gabalai. Naujovės kada nors kur nors vis tiek prasiverš. Bet ne tavo čia problemos. Juk lengvai rastum aibes argumentų vadinti tai grafomanija. Nesuk galvos, mažo kultūrinės provincijos laikraštėlio vade. Tegul jie kuria savo atstumtųjų saloną. Pokyčiai visada nebuvo lengvi. Nusibodo, bet kol kas negali savo tarnybos mesti. Pasidžiauk, savaitgalis tavo. Ačiū, tėti, ilsėkis ramybėje, tylėjimas yra auksas, ypač šiais kalbėtojų hiperinfliacijos laikais.“
