Knygyne

 

Į knygyną užeina moteris. Šauna link kasos:

– Ar turite Rūtos Šluotos „Tarp pilkų šepečių“?

– Tikriausiai turite omenyje „Tarp pilkų debesų“?

– Taip, juk taip ir sakiau.

 

Du metalistai ilgai sukinėjasi aplink lentynas, prieinu užkalbinti:

– Laba diena, gal padėti?

– Ar turite Kafkos „Marą“?

Stoja nejauki tyla, mat tokią knygą parašė Albert’as. Camus.

– Na, Kafka neparašė „Maro“.

– Ak taip, atsiprašom, Albertas Kamusas.

 

– Ar turit Kristijono Sabaliausko knygą?

– Gal galėtumėte pavadinimą pasakyti?

– „Rerum silvijum“, ką – jūs nežinot? Čia populiariausias rašytojas Lietuvoj!

 

Įslenka visiems pažįstamas veikėjas Vitas. Girtas, agresyviai nusiteikęs. Ima plūstis.

Kolegė neišlaiko:

– Raminkis.

– Aš, blet, knygos, ieškau: „Kodėl nestovi bybys“?!

 

Ateina dvi nuolatinės senutės, kurios niekada nieko neperka. Viena klausia:

– Ar turite knygų apie meilę?

– Žinoma, kokių ieškote? Psichologinių ar romanų?

– Bet kokios tinka, tik kad sekso nebūtų.

 

Prieš pat užrakinant duris atbėga jaunuolis. Įleidžiam.

– Man reikia naujos Kafkos knygos! Girdėjau, kad išleido!

– Bet, žinokit, Kafka jau miręs. O ir perleisto nieko naujo nėra…

– Taigi „Procesas“! Ką tik išėjo.

 

Praėjus daug laiko po to, kai pasibaigė Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė“ tiražas, įeina seneliukas ir tyliu balseliu sako:

– Laba diena, mano vardas – Marytė.

– Laba diena, – atsakau, – malonu.

– Aš knygos ieškau!

 

Gruodžio 31-oji. Vienas gerai pažįstamas nuolatinis pirkėjas kažko ieško, tad pasisiūlau padėti.

– Ieškau, kuo užpildyti tuštumą, – sako.

– Galbūt norėtumėte Kajoko „Ežero“? Pavartykit, labai gera knyga, turėtų patikti.

– O kas, jei paskęsiu?

– Tuomet galite lapę pagaudyti, – tiesiu „Lapės gaudymą“.

– Ai ne, bėgioti tingiu, bet gal šiąnakt skandinsiuos: įkalbėjot.

 

– Laba diena, jau temsta, o žinot, kaip būna?

– Laba diena, kaip?

– Naktį reikia mylėtis arba knygas skaityti.

– Aha, tai kokios knygos šiąnakt norėtumėt?

 

Artėjant rinkimams:

– Ar jūs čia konsuntantė?

– Laba diena, aš, kuo galėčiau padėti?

– Pasakykit Balčyčiui, kad man daugiau nerašinėtų!

– Palaukit, ką turite omenyje?

– Nu rašo man žinutes į telefoną, rašo ir rašo… Praneškit kokiom naujienų tarnybom ar bent patarkit ką nors.

– Atsiprašau, bet nelabai galiu šiuo klausimu padėti…

– Tai kas jūs per konsultantė?!

 

Pusamžis vyras ilgokai blaškosi prie lentynų.

– Sveiki, gal padėti?

– Kaip jūs man padėsit, knygų tiek daug, o aš tik vienas…

 

Įeina kunigaikštis Vildaugas, nešinas „Kunigaikščių“ alaus bambaliu. Ant galvos pūpso kailinė kepurė.

– Kunigaikštis atvyko! Va, matai, kokia mano kepurė!

– Matau, ar tik ne pats būsi susimedžiojęs?

– Ne! Aš negalėčiau…

Kitą dieną:

– Kunigaikštis atvyko! Va, matai, kokia kepurė? Pats susimedžiojau triušį!

 

– Gal „Chanel“ kvepaliukų? Aš va čia turiu, daug pigiau, originalūs… – traukia iš rankinės.

– Gal policiją?

– Ar jūs žinot, su kuo kalbat? Kas jūs, kad taip kalbėtumėt?!

– Žinau, su kuo. Tai kviečiam? – keliu telefono ragelį.

– Kas tu tokia, blet, aiškina čia, negausi jokių kvepalų, mokėk pilną kainą.

 

– Laba diena, jūs prisimenat, šešiasdešimtaisiais buvo išleista tokia ir tokia knyga, tai va ieškau kažko panašaus.

– Sveiki, hmm… Šešiasdešimtaisiais, sakot?..

Pasižiūri į mane:

– Na taip, gal ir neprisimenat.

 

– Laba diena, aš kai ko ieškau, gal galėtumėt padėti?

– Sveiki, žinoma, koks knygos pavadinimas?

– Ne knygos, aš savo vaiką pamečiau…

 

– Kaip aš norėčiau nusipirkti daug knygų, kaip norėčiau! Bet va, namie vietos nebėra, visos knygos krūvom ant žemės, gal ateitum, padėtum susitvarkyti?

– Kad aš nežinau, nepykit, gal ne…

– Bet kodėl? Juk kiekvienas save gerbiantis vedęs vyras turi turėti meilužę!

 

Kolegė, mėgusi skaityti detektyvus:

– Įsivaizduoji, aš tiek žinau, galėčiau padaryt to-bu-lą nusikaltimą!

Ta pati kolegė pavogė turistų banko kortelę ir prisipirko savo mėgstamiausių knygų. Kitos dienos rytą tobulasis nusikaltimas jau buvo išaiškintas.

 

Prie manęs prieina moteris silikoninėmis lūpomis su apytiksliai 9 metų mergaite.

– Laba diena, padėkit, prašau, dukrai išsirinkti knygą.

– Laba, žinoma, ką ji mėgsta skaityti?

– Oi ne, duokit ką nors su paveiksliukais, nėra čia laiko skaitymams.

 

– Laba diena, duokit man kavos su pienu.

– Sveiki, bet čia – knygynas…

– Taigi čia buvo kavinė!

– Na, dabar čia knygynas… – reikšmingai apsidairau apžiūrėdama knygų lentynas.

– Bet gal vis vien kavos padarytumėt?

 

Pirkėja pokalbio metu:

– Žinokit, aš labai gerą knygą parekomenduosiu! Filosofinę, man draugė ją parodė.

– O, puiku, kokią?

– „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Nu, žinokit, nereali, ten tokia psichologinė-filosofinė, man labai patiko. Būtinai paskaitykit.

 

– Pasiūlykit man gerą knygą!

– Gerai, pamėginsiu, o kokias knygas skaitote?

– Nu taigi geras, pasiūlykit ką nors.

– Galbūt pamėginkite Eco, vienas intelektualiausių šių laikų rašytojų. Štai kaip tik naują knygą turime.

– Oi ne, šitas labai sudėtingas, man gal ką iš klasikos.

– Turime Bulgakovo, Dostojevskio nemažai, štai ir Manno, Remarque’o…

– Neįdomios šitos, man ką nors gero, gi sakau!

– Galbūt Coetzee, Nobelio premijos laureatas, štai, prašom, pavartykite.

– Šūdas tos premijos, politika! Ai, aš jau išsirinkau. Imsiu „Dievas visada keliauja incognito“, girdėjau, kad gera.

 

Moteris, atsigulusi ant grindų, aplink save išmėčiusi pratybų sąsiuvinius. Prieinu:

– Sakykite, ko ieškote, padėsiu surasti.

– Oi ne, ačiū, aš tik atsargiai, kaip muziejuj, apžiūrinėju.