Ar aukštai kilęs žemai krisi: vokiečių pasirinkimas
Eilinis rinkėjas politika domisi minimaliai ir kad nereikėtų pernelyg daug galvoti, dažniausiai metai iš metų balsuoja už tą pačią politinę jėgą. Tačiau jeigu tokius rinkėjus tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia neeilinės svarbos sociopolitinis įvykis – besikaupiančios individualios kolektyvinės patirtys gali rimtai sukrėsti per ilgus metus nusistovėjusią balsavimo geografiją.
Šią mintį 1960 m. knygoje „The American Voter“ išdėstė psichologas Angusas Campbellis. Kaip pavyzdį jis pateikia 1932 m. JAV prezidento rinkimus, kuriuose triuškinančią pergalę prieš respublikoną Herbertą Hooverį nuskynė demokratų kandidatas Franklinas D. Rooseveltas. Anot A. Campbellio, prie F. D. Roosevelto sėkmės daugiausia prisidėjo pirmąsyk balsuojantis jaunimas ir barikadų pozicijas pakeitę respublikonų rinkėjai. O už šį persigrupavimą buvo atsakingas neeilinės svarbos įvykis – Didžioji depresija, užsitęsusi beveik visą praeito amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį.
Panašiu principu šių metų rugsėjo 24 d. persirikiavo ir ilgalaikiai Angelos Merkel konservatorių bloko rėmėjai. Neeilinės svarbos įvykiu vokiečiams tapo kanclerės humanistinė 2015 m. avantiūra – priimti į šalį 1 mln. sirų pabėgėlių. Neįtikėtina, bet tai yra penktadalis visos migrantų krizės naštos, turint galvoje, kad nuo 2011 m. pilietinio karo siaubiamą kraštą paliko per 5 mln. žmonių. Kadangi ne visi vokiečiai buvo sužavėti tokio altruizmo, (gąsdinanti) „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) susišlavė 12,6 proc. balsų ir proporcingai 94 iš 709 Bundestago vietų, taip nutraukdama ilgus dešimtmečius trukusį pokario Vokietijos politinį romumą, nedrumsčiamą Trečiojo reicho nusikaltimus primenančių išsišokėlių. Pasirodo, laikas išties gydo kai kurias žaizdas.
Ekonominiai motyvai ar tiesiog ksenofobija?
Tyrinėdami Vokietijos rinkimų balsavimo geografiją, ypatingų siurprizų neaptinkame: kaip ir buvo galima numatyti, AfD populiariausia buvo Rytų Vokietijoje, skurdesniuose didžiųjų miestų rajonuose, o Saksonijoje ji iš viso tapo daugiausia balsų (net 27 proc.) surinkusia partija. Auksinis vokiečių senimas, turistaujantis Nidoje, gal sudaro įspūdį, kad visi vokiečiai lyg ir neblogai gyvena, tačiau ekonominiai skirtumai tarp dviejų regionų tebėra ryškūs: griuvus sienai prasidėjusios didžiosios migracijos iš Rytų į Vakarus pabaiga buvo paskelbta tik 2012 m. (Matthew Day, „East to west German migration trickles to halt, 23 years after reunification“, The Telegraph), vidutinė alga Vakarų Vokietijoje yra trečdaliu didesnė nei Rytuose, taip pat šiame regione matuojama 25 proc. didesnė skurdo rizika (Kate Connolly, „German reunification 25 years on: how different are east and west really“, The Guardian).
Tai, kad ekonominis nepriteklius padidina balsavimo už radikalią dešinę šansus, rinkėjų elgseną tyrinėjančioje literatūroje tvirtinama jau seniai: prastėjant materialinėms sąlygoms, vis patrauklesnė tampa autoritarinė ar vadinamoji stiprios rankos politika. Įdomu, kad kito radikalios dešinės populisto – Donaldo Trumpo – atėjimas į valdžią buvo sąlygotas visai kitokių aplinkybių: tai kad „Obamacare“ paketai bus brutaliai naikinami, o mokesčių lengvatos visų pirma bus taikomos stambiajam verslui, buvo aišku iš anksto. Pavasarį pasirodžiusi „2016 American National Election Study“ taip pat atskleidė intriguojančių dalykų: rasistiniai sentimentai buvo stipresnis motyvas balsuoti už D. Trumpą negu apklaustųjų polinkis į autoritarizmą.
Parama radikaliai dešinei – nestabili
Faktas, kad radikali dešinė Vokietijoje (ir visoje Europoje) buvo kaip reikiant užslopinta nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Tačiau, matyt, ji niekur nedingo: praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje augantis tokių partijų populiarumas buvo fiksuojamas Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje, o ši tendencija pavadinta trečiąja ir kiek netikėta radikalios dešinės partijų populiarumo banga. Sparčiai didėjanti emigracija iš musulmoniškų šalių galėjo smarkiai prie to prisidėti.
A. Merkel paskelbus, kad konservatoriai formuos koaliciją su liberalais ir žaliaisiais, didžiausia opozicijos partija tampa socialdemokratai. Tokia partija turi ir kitų specialių teisių, pavyzdžiui, vadovauti Bundestago Biudžeto komitetui. Tad nors kalbos apie nacionalsocialistų grįžimą į valdžią ir nuosaikios Vokietijos politikos pagrindų trypimą skamba kiek dramatiškai, reikia turėti galvoje, kad veikdama Bundestage AfD turės nepalyginti daugiau resursų, finansų ir viešumo.
Nors parama radikalios dešinės partijoms išsivysčiusiose Vakarų demokratijose paprastai yra nestabili, Vokietijos atveju aktualūs galėtų būti šie aiškinamieji mechanizmai: socialinė anomija, atpirkimo ožio paieškos, etninių grupių konkurencija, noras išlaikyti status quo. Vėl viskas aiškintina Rytų Vokietijos ekonomika ir imigrantais. Kad būtų išvengta tokių partijų atėjimo į valdžią, Vokietija yra nustačiusi gana aukštą patekimo į parlamentą slenkstį – 5 proc. 2013 m. įsikūrusi AfD tais pačiais metais dalyvavo ir Bundestago rinkimuose: surinkusi 4,7 proc. balsų į parlamentą ji tąsyk nepateko, bet, kaip matome, antras kartas nemelavo.
Savo politinės programos koncentravimas į vieną problemą – šiuo atveju imigracijos mastus – yra radikalios dešinės partijų stiprybė ir prakeiksmas vienu metu. Daugumą paliečiantis neeilinės svarbos įvykis padeda greitai mobilizuoti kritinę rinkėjų masę ir gauti apčiuopiamų rezultatų. Deja, šios problemos aktualumui silpstant, partija ilgainiui netenka savo tikslo, o rinkėjų akyse ji gali pradėti atrodyti nebe tokia prasminga. Štai JK Nepriklausomybės partija praeitų metų birželį ėmė ir pasiekė ilgus metus atkakliai siektą tikslą, o kokia jos ateitis? Būtent – to niekas nežino.
Tikėtina, kad AfD ateitis priklausys nuo to, kaip konservatoriams pavyks valdyti pabėgėlių krizę. Taip pat nuo to, kaip partija apsibrėš save kitų aktualių klausimų atžvilgiu, nes viskas, ką matėme, kol kas atrodo kaip nelabai nuoseklūs kliedesiai, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėję AfD bandymai pritraukti Vokietijos LGBTQ bendruomenės paramą. Viena aišku: vienos problemos partijas sėkmė ilguoju laikotarpiu lydi retai.
