Ar artėjančioje Venecijos bienalėje Latvijai atstovaus komiksai?

 

Kai atostogų šalikelės bibliotekoje radau pirmąjį lietuvišką komiksą (juokauju, nei pirmas, nei geriausias), prisiminiau, kad turiu neiššifruotų latviškų interviu pakuotę kompiuteryje ir kad laikas bėga paskui atostogą, reikia tą uodegą pasivyti. Taigi, liepos viduryje Rygoje įsikūrusi Davido Schilterio ir Sanitos Muizniecės vadovaujama komiksų leidykla KUŠ! šventė dešimtmetį, eksponavo parodą bei visus 29 leidinius (buvo ir daugiau, ir kitokių, bet mes kalbame apie atviruko dydžio klasikines jų komiksų knygeles) ir ne bet kur, o apleistame žaviame name miesto centre, nes latviai sukūrė įstatymus, palengvinančius nekilnojamojo turto savininkų ir menininkų bendradarbiavimą.

 

– Kada komiksai atstovaus Latvijai Venecijos bienalėje? (Kvatojam)

DAVID SCHILTER: Na, bienalė vyksta kas dveji metai, tai dar negaliu atsakyt, kelintais metais, gal ir devynioliktais. Na, reikėtų tiesiog parašyti projektą, ir tai nėra visiškai neįmanoma.

– Būtinai rašykit paraišką arba projektą… Kaip pasikeitė komiksų kūrėjai per jūsų dešimties metų veiklą Rygoje?

– Prieš dešimt metų jų tiesiog nebuvo. O kaip pasikeitė?.. Žmonės tiesiog tapo profesionalais, aiškiai matome skirtumus, bet stilistiškai pasikeitimai maži, čia juk kūrybos zona. Tai vis dar eksperimentinis žanras. Anksčiau komiksai kažkam atrodė tiesiog piešinėliai sunumeruotuose rėmeliuose – pirmas, antras, o dabar visi jau žino, kad gali būti visaip.

– Ar egzistuoja kokios nors formos taisyklės, pavyzdžiui, ne mažiau ar ne daugiau kaip dešimt paveikslėlių, būtinas išrašytas tekstas ir panašiai?

– Ne. Dažniausiai komiksų apibrėžimas, net ne apibrėžimas, bet klišė – tai tarsi yra paveikslėlis, sujungtas su tekstu, bet vis dėlto duodame menininkams laisvę, tekstas neprivalo būt išrašytas. Kartais menininkui sunku apsispręsti dėl teksto, jis dėlioja tik paveikslėlius, be teksto, iš to susideda istorija ir kiekvienas tai daro skirtingai, kartais gali būt tik kažkaip parašytas tekstas, o mums svarbiausia, kad būtų unikalūs.

– Kaip išrenkat temas? Ar ginčijatės su Sanita?

– Labai įvairiai, kai kurias temas išmąstėme per porą metų, kalbėdamiesi, gerdami alų, bet kartais tiesiog ateina atitinkama proga ar koks nors festivalis, ar atitinkama tema tampa madinga, ir galima staiga prisitaikyti ir užsidirbti daug pinigų, pavyzdžiui, su katukais, nes jų istorijos visada madingos. (Kvatojam)

– Ar po to padarėt šunų komiksų seriją?

– Meno žmonės siūlė mums tai padaryti. Ne, šunys ne tokie populiarūs.

– Kaip konkuruojate su memais? Nes tai irgi gali būt kaip serijos, aha.

– Na, memai labiau kursuoja tik internete, tai ne konkurentai, bet kažkas paralelaus, o komiksai iš esmės visada spausdinti. Neseniai turėjom artistą, kuris kaip tik iš interneto paėmė daug memų, juos atsispausdino ir koliažo principu naudojo savo komiksų kūrybai kaip tiesiog elementus. Ne, ne konkurentai. Kažkaip abi medijos susisieja.

– Ar svarstote vienąsyk suburti vyresnių kartų Latvijos menininkus kokiam nors jūsų teminiam leidiniui? Nes kol kas dauguma komiksų kūrėjų yra trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių karta. Na, ar norėtumėt įtraukti Aiją Zarinią?

– Aiją Zarinią, tą tapytoją? Komiksams sukurti? Aija, kurianti komiksus… Na, esam darę eksperimentus su komiksų iki tol nepiešusiais menininkais, pavyzdžiui, Krišu Salmaniu…

– O, Salmanis, žvaigždė, mano meilė…

– Taip, tai buvo geras pavyzdys, jis puikus. Gerai, ir kiti menininkai buvo puikūs, bet tai buvo sunku. Būtent mes nusprendėm vienam leidiniui juos suburti, duoti tik po devynis puslapius, ir viskas, ne daugiau, kvadrato formatą, visais kitais atžvilgiais jie buvo laisvi, rezultatas buvo įdomus, nes daliai pirkėjų šis leidinys labai patiko, daliai visiškai nepatiko, bet kaip vienas iš KUŠ! numerių buvo geras. Tą numerį pavadinome „3 × 3“. Bet Zarinia? Hmm, na, galim pakviesti… Svarbu, kad kūrėjai nebūtų labai susikoncentravę tik į rezultatą ir viskas.

– Kokia jūsų kita tema, po 29 numerio? Gal tai ir paslaptis, bet Lietuvos piliečiams galite pasakyti.

– Taip, tai tam tikra paslaptis, bet pasakysiu: tema bus „Visitors“ („Lankytojai“), kvietėm menininkus, kurie jau mus lankė Rygoje per pastarąjį dešimtmetį arba kuriuos mes lankėme kai kuriose šalyse, tam tikras apibendrinimas, nieko tikslaus, bet apie lankymąsi.

– Apie formatą dar kartą – kodėl toks ir kodėl toks skaičius piešėjų kiekviename numeryje?

– Tai atviruko dydis, A6, ir taip, tai susiję su praėjusia krize.

– Bet kaip rezultatas tai puiku, kaip Nabokovas tavo kišenėje, kaip sutrumpintas „Karas ir taika“, nes visada telpa.

– Kadaise buvo 46, dabar 164 puslapiai, kiekviename numeryje apie 20 autorių. Bet gali būt įvairiai, kad ir keturiasdešimt, tiesiog dabar prie šių dydžių apsistojome, kad komunikacija būtų sklandesnė. Galėtume ir du šimtus pakviesti. Formatas nefiksuotas, tiesiog dabar tinkamiausias.

– Padarykite didžiulį rinkinį atvirukų, kad ir išplėšomų, žmonės juos siuntinės ir jie gyvens dar kitą, atvirlaiškio, gyvenimą.

– Puiki mintis.

– Ar per dešimt metų išsiauginote apie komiksus rašančiųjų minią, nebūtinai visada užsiėmusius meno kritikus, bet kažką rašančiųjų? Ar bandote užsakyti, inicijuoti straipsnius? Ar jums tai nesvarbu?

– Na, turim keletą rašančiųjų, retai. Ir gal mes nerūpime meno kritikams. Dabar mes gal nelabai rengiame parodų, anksčiau rengdavome įdomias parodas, šįkart tiesiog atspaudėme savo autorių komiksus ant vienodo dydžio lapų, kaip plakatus ir tiek, gal parodos nepatrauklios meno kritikams, jie labiau rūpinasi knygomis… Iš esmės jokių atsiliepimų raštu Latvijoje neturime, keletas tekstų tinklaraščiuose ir ne daugiau. Tiksliau, jei kas ir rašo, tai būna užsieniečiai, dažniausiai tinklaraštininkai.

– O kokia situacija Lietuvoje ir Estijoje? Kaip jums atrodo? KUŠ! yra rimta leidykla, vienintelė šiose šalyse. Nepridedam Suomijos ir kitų veiklių šalių, nes jie turėjo kitą istoriją, nebuvo iškirpti 50 metų, ir tada komiksai neatrodo kaip kažkokia amerikonų išmonė, nerimtas reikalas… Tai kaip posovietinės šalys?

– Na, Latvijos menininkai, atrodo, visiškai nesidomi komiksais. Estijoje esu matęs daugiau kolekcijų, rinkinių, daugiau dėmesio, bet tai susiję su jų artimumu suomiams, ir ten komiksai labai labai populiarūs, paveikti superherojaus personažo, būtent tos amerikietiškos srovės.

– O kaip Lietuva? Gal lietuviai poetiškesni? Na, tarkim, Akvilė Magicdust.

– Nežinau, ar ji poetiška. Reiktų pagalvoti. Gal ankstesni, taip, pagalvojus, tikrai poetiški.

– Kaip rusai? Ar jie atsiliepia į jūsų open calls?

– Nežinau, gal tai kalbos barjerai, bet labai mažai, gal keletas studentų. Kaip tik neseniai buvom Rusijoje, situacija panaši, tai vis dar atrodo nauja, jie nelabai atsiliepia į mūsų open calls, galiausiai kai kuriems konkretiems menininkams mes patys parašėm, tai jie neatrašė, gal buvo neįdomu, o tie, kurie teikė paraiškas, nelabai patiko mums. Taigi, daugiausia dalyvių yra iš aplinkinių šalių.

– O ar jūs laimingas Latvijoje? Kaip čia atsiradot iš turtingos ramios šalies?

– Na, aš iš Šveicarijos, ten komiksų kultūros daug, festivaliai ir panašiai. Liucernoje, pavyzdžiui, savanoriaudavau festivaliuose, kartais plėšydavau bilietėlius ir tas parodas prižiūrėdavau, bet man ta kultūra svarbi, norėjau ją plėsti.

– Ar sapnuojate kokia nors komiksų padiktuota tvarka, langeliais su teksto linijom?

– (Kvatoja) Geras klausimas. Na, geroji pusė ta, jog jie per keisti, kad juos sapnuočiau. Bet va dėl to, kad latviški komiksai per daug eksperimentiniai, ir tai geras dalykas, tekstas retai eina prie paveikslėlio. Neatsimenu, ar mano sapnai spalvoti, bet turėtų būti spalvoti, nes būtų nesąmonė sapnuoti nespalvotus. Bet sapnuoti komiksus? Nežinau. Gal reikės padaryti kitą leidinį, duoti tokią temą komiksų autoriams, apie sapnus.

– Kokia komiksų ateitis? Ar jie taps kokiu nors serialu „Netflix“ sistemoje, kur gali ateiti, grįžti, kartoti, peržiūrinėti be galo.

– Na, komiksai niekad nebus mainstream. Nemanau, kad medijos greit keičiasi. Gal ir galėtų būti elektrokomiksai, bet mes jau turime animaciją ir panašiai. Sunku pasakyti.

– Gal jums labai svarbu, kad tai būtų atspausta, liesti knygą, popierių, vartyti savo ritmu? Turėti jį iškirptą iš virtualios erdvės?

– Taip, nenoriu, kad tai dingtų. Labai gera pastaba, nes ar dabartiniai maži vaikai, spaudantys ekranus, domėsis knygomis, ar kada nors skaitys? Nežinau.

– Paklausiu paprastai, nes aš ne žurnalistė: kokius pokyčius per dešimt metų pastebit? Ar padaugėjo komiksus kuriančių žmonių, ar į komiksus rimčiau žiūrima, ar tiesiog esat laimingi būdami pankai?

SANITA MUIZNIECE: Labai sunkus klausimas, bet aš matau progresą. Tikrai yra daugiau naujų menininkų, nes kai pradėjome prieš dešimt metų, nebuvo nė vieno, kurį būtume galėję publikuoti, vos suradom, kas nupieš pirmą komiksų žurnalo viršelį, ir turbūt tai galėtume įvardinti tiesiog iliustracija. Dabar, po dešimties metų, turime virš dvidešimt vietinių menininkų. Be to, jie nevadina savęs komiksų menininkais, jie daro daug kitų dalykų, bet patys sau atrado, kad gali kurti ir komiksus.

– Tai pradžių pradžioje jūs patys ieškodavote, klausdavote, inicijuodavote komiksų atsiradimus?

– Taip, bet iš dalies tą darome ir dabar – nes kiekvienas KUŠ! numeris turi savo temą, taigi mes ir asmeniškai kviečiame, ir darom open calls, nes taip ir atsiranda naujų žmonių.

– O prieš kiek laiko skelbiate temas ir kvietimus?

– Mažiausiai prieš pusę metų.

– Ar per dešimt metų išleidote 29 numerius?

– Ne, šiek tiek daugiau. Nes pirmus metus leisdavome latviškai ir didesnio formato leidinius, juos platindavome per kioskus, bet po metų jie pasakė, jog per mažai parduoda, kad platintų, tada pakeitėme dydį ir kalbą į anglų. Pirmųjų išleidome 8, o šitas KUŠ! numeris jau 29-as. Taip pat esam išleidę 24 mini kuš!, individualias autorines knygeles. Dabar knygeles platiname per internetines ir paprastas parduotuves. Lietuvoje mus platina „Kitokia grafika“.

– Kaip nustatėte dabartinį komiksų knygelės dydį? Ar egzistuoja koks nors universalus standartas?

– Ne, tai tik pinigų klausimas, ankstesnis KUŠ! buvo maždaug dvigubai didesnis. Dabar turime atviruko dydžio 10 × 15 cm knygeles. Kartą buvom liovęsi, manėm, kad niekad nebeleisim KUŠ!, bet netikėtai gavome šiek tiek pinigų ir galvojom, o ką dabar darom, ir tada susimažinom. Esame ir po to leidę įvairių formatų antologijas, bet žmonės vis kartodavo, kad šis mažasis formatas jiems labai patinka.

– Ar tik ne dėl to, kad jis yra kišeninio formato, atviruko dydžio?

– Taip, ir mums patogu siuntinėti pakuotes parduotuvėms – nuo Niujorko iki Japonijos. Nes taip, apie 90–95 procentų savo leidinių parduodame būtent užsienyje.

– Ar kartais atmetate paraiškų teikėjų kūrinius?

– Taip… nors dalį autorių patys kviečiame, kartais tenka kai ko atsisakyti, pavyzdžiui, tema „Best friends forether“ gavome virš dviejų šimtų įvairių autorių darbų, o viename leidinyje telpa tik 20, taigi, skausmingai, bet teko atrinkti.

– Kaip jūs patys sau apibrėžiate komiksą – ar tai bet kas, kas jungia piešinėlius ir tekstą, ar gali būti piešiniai be teksto; mačiau jūsų knygose ir tokių, nes juk gali būt tiesiog talentingai nupieštos haliucinacijos, ir viskas, ar svarbu, kad būtų naratyvas? Kaip atsirenkat? Ar daug ginčijatės?

– Taip, turbūt jie gali būt visokie, naratyvas svarbiausia, mes tiesiog sėdim su Davidu ir atrinkinėjam, nes, be meninės vertės, mums svarbu ir kas tinka šalia ir taip toliau. Kartais, aišku, negalime nuspręsti ir kreipiamės į savo „šešėlinį komitetą“, draugų pagalbos.

– Bet vis tiek koks internetinio momentinio meno memo ir komikso ryšys ar skirtumas, nes dalis memų irgi turi serijas, vaizdo ir teksto santykis – esminis, memas kerta kaip kobra, iškart?

– Na, manau, kad pirmiausia skiriasi tikslai, kurie komikso atveju vis tiek yra papasakoti istoriją. Net jei naratyvas labai labai abstraktus. Bet galbūt memas yra komikso subžanras. Bet ir vieni, ir kiti gali būt labai įvairūs – piešti, koliažiniai, apdorotos fotografijos ir panašiai.

– Ką Latvijos meno kritikai mano apie komiksus ir ar išvis apie juos galvoja? Ar jie ateina į jūsų leidinių pristatymus, jei šie būna vieši? Bet gal jūs tiesiog norit būt pusiau slaptais alternatyviais veikėjais? Ar jūs patys rašote anotacijas, o gal jau rašote Latvijos ar Pabaltijo šalių komiksų istorijos knygą?

– Ne, jie mumis nesirūpina. Ir taip, mes patys siunčiam anotacijas į įvairius medijos tinklus – nuo tviterio iki instagramo, taigi, kas nori, sužino. Kai darėme antologiją poezijos tema, kvietėme poetus, šie atėjo, turėjome atsiliepimų viename poezijos tinklaraštyje, jame, beje, labai įdėmiai buvo išnagrinėtas visas mūsų leidinys, be jokių banalių komiksams taikomų stereotipų.

O šiuolaikinio meno kritikai mūsų komiksais nesidomi, galbūt jie turi savo mėgstamas labai siauras temas, į kurias yra įsigilinę, tada jie neturi laiko ar noro, galiausiai neturi daug žinių apie komiksus, kad parašytų.

– Kaip jūs, būdama latvė, įvardintumėte komiksų pradžią Latvijoje: ar iš senesnių laikų grafikų iliustratorių kūrybos, ar iš prieškario karikatūrų spaudoje, ar kaip? Ar tai tik šimtmetis?

– Niekad nesam to aptarę, bet taip, pradžia yra nuo dvidešimto amžiaus spaudos tų trumpų grafikos istorijų paveikslėliais, kai pasakojama dažniausiai šmaikšti istorija. Manau, panašiai prasidėjo mūsų regiono šalyse, tikrai taip buvo ir Suomijoje, ir kitose. Bet ir tada, ir dabar yra mažai tą darančių menininkų.

– Ar jums neatrodo, kad patys ir turit parašyti Latvijos komiksų istoriją, nes jei ilgai lauksit, kol kas nors to imsis, gal niekas to niekad neparašys?.. (Kvatojam)

– Taip, aš tikrai galvoju pasikapstyti giliau, bet vis nerandu laiko, reiktų pasėdėti bibliotekose ir susirinkti archyvą. Taip pat rasčiau daug to, kas, manau, buvo ir jūsų šalyje, o po karo – piešinių serijas, kurios buvo kritikuojamos kaip nerimtas, netikras menas, amerikanizmas.

– Tai gal jau laikas stoti į doktorantūrą ir tuo užsiimti? (Sanita – redaktorė ir filologė – M. V.)

– Taip, būtų labai įdomu taip pat sutikti vyresnių dailininkų, kurie piešė tokio tipo serialus ir galbūt niekam nerodė.

– Ar manot, kad vieną dieną Latvijos komiksai atstovaus jūsų šaliai Venecijos bienalėje?

– O taip, jokios abejonės. Yra puikių tam pasiruošusių menininkų. Nors mes daugiausiai spausdiname mažas knygas, bet štai Zanės Zlemešos knyga bus didelė, išleisim rudenį. Manau, kad jau yra žmonių, galinčių užpildyti dideles knygas ar erdves. Bet tai priklauso ir nuo finansavimo. Aišku, mus iš dalies remia įvairūs fondai, bet to nepakanka.

– O kuri Pabaltijo šalis gali pasidžiaugti geresniais rezultatais? Na taip, latviai vieninteliai turi jus, leidyklą, bet kaip kitos šalys?

– Turbūt Suomija, nors ji nepatyrė rusų okupacijos tokį ilgą laiką ir taip pat turi puikią sistemą, gal žinote „KutiKuti“ grupę, kas kelis mėnesius jie leidžia savo leidinį ir daro kietus dalykėlius, bet taip, pirmiausia Suomija turi tobulą grantų sistemą. Na, o ar mes laimingi, būdami monopolininkai, tai – ir taip, ir ne, nes būtų gerai būti didele leidykla ar kad šalia būtų kokia nors didesnė, perleidžianti visą klasiką, nes mes norim būt naujų talentų atradėjai ir meninių komiksų leidėjai, kaip matot, mūsų niša gana specifinė.

 

Kalbėjosi Marta Vosyliūtė