Iš „Aguonų“
du žiedlapius
neša avis
tarsi prisiminimą
kambarys pilnas
aguonų
kas ištvertų jų tylą
gal gyvename tam
kad mus prisimintų
aguonos
aguonos žaidžia ugnim
vos nubudęs matau ją
pro langą
naktinių drugelių kapas
šlapioj žolėj
tyli aplink aguonos
nė garso rugpjūčio naktį
beirklė valtis toli ežere
sode laukia ryto aguonos
nulinkę vainiklapiai
dvi moterėlės kuždas
prie kapinių vartų
ak aguonų brangmuo
prisimenu
stebėdamas lapkričio debesis
kniūbsčios aguonos
sekmadienio vėjuose
atlaidai pivašiūnuos
prilipus prie irklo
nesuprantu iš kur tamsiuos ežeruos
rados šis žiedlapis rausvas
virpančios liepsnos krosny
ugnis
raudona aguonos sesuo
aguonos
paskutiniai vasaros
puslapiai
aguonų rašmenys
tiktų bet kuriam
meilės laiškui
ką sako aguonos kaip žydi
nesuprantu
gal meldžias
kopėčios atremtos į obelį
net per skynimą
nesuprastų aguoniškai
dvi aguonos tarp čiobrių
norėčiau patirti
apie ką jos galvoja
kregždžių kreivės
virš lauko aguonų
pabels žemėn lietus tuoj
tarp griuvėsių
žydi aguonos
karaliaus griaučiai šešėly
už benzino kolonėlės plynėje
dvi aguonos
skaitau romeo ir džuljetą
dvi aguonos štai
ir niekam nežada
jokios amžinybės
parėjau namo
žiedlapiai ant grindų
vėjas atplėšė langus
tvindantis nakties lietus
aguonos šoka
mums nematomą šokį
aguonos kvėpuoja dangum
rupšnoja žolę
pririštos karvės
metu ežeran akmenuką
panašiai virpa aguona
artėjant šienpjoviui
stovi viena lauke
atminimas tiems
kurie nieko neužkariaus
maža raudona slėptuvė
vabalas lipa vidun
lis netrukus
spaudžiu aguoną saujoje
o kažkada maniau
nebesapnuosiu kraujo
išmuša pusiaudienį
spalio sekmadienis
anglimi bandau piešti aguoną
aguonos senesnės
už visus šimtmečius
žiūrėk ir kitą vasarą pasklis neatsiklaususios
šaligatvis ir aguona
kas sieja
bėganti mergaitė suplėšiusi veliumą
rūke ištirpusi jūra
o vis tiek aguona gražesnė
kai segu tau miegant į plaukus
aguona odaliska mano
prabėk laukais pakėlus
suknelę tik kad niekas daugiau neišvystų
pro kareivinių tvorą
matau pasvirus aguona
lyg raudona rašalo dėmė dienorašty
mariose atsimuša saulėlydis
prisimenu aguonas taip
tarytumei kažko gėdyčiausi
iš toli tokios gražios
iš arti tarsi jų nematau
degina akis tarytum gaisras
išgersiu butelį vyno
žiūrėsiu į tavo pieštas aguonas
lyg praradęs atmintį
pats gražiausias peizažas
avių banda
slėny tarp aguonų
norėčiau žydėt
tiktai vasarą ir pasaulį matyt
per raudonas akis
aguona laukymėje
lyg sužadėtinio lauktų
temstant
prie surūdijusio pienvežio
aguona
nedžiūstantis kraujo lašas
aguonų daugtaškiai pievoje
kaipgi po to kalbėt
apie meilę tau –
vidiniam kieme skleidžias
aguona
raudonas smėlio laikrodis
atvirukas iš Italijos
įkalniui trys aguonos
meilės vėliava pasauliui
iš balkono jų nematau
žydi kažkur
mano aguonos
aguonos žaidžia su ugnimi
vos nubudęs matau ją
pro langą
veda karvę ganyklon žmogus
palei kelią aguonos
vakarop pažadėjo liūtį
naktinių drugelių kapas
šlapioj žolėj
tyli aplink aguonos
močiutė paklaustų
aguona
kokios išmieros tavo suknelė
valties tamsa
kur plauktum, aguona
jei įsegčiau mielajai tave į plaukus
plaštakė žolėj negyva
o aš vis dar noriu
dovanot tau aguonų lauką
smėlėtas takelis
nubarstytas nuorūkom
aguonos liepsnoja greta
vyriškis aklinai susagstytu paltu
plaukai nuo kaktos aukštyn
aguonos formos antkapy
aguona prie geležinkelio
miško stotelė
nesustos tamsūs debesys
paauglė kumelaitės kojom
šviesiaplaukė bekrūtė
pina svajonių aguonas
išsiilgtoji vasara
be žiedlapio mėnesienoj
guli nulaužta aguona
Bernardinai
1.
maldaknygės lapai
verčias kaip žiedlapiai
išdaužytam antkapy saulėlydis
2.
lyg girtos raudonžiedės galvutės
dvi moterėlės kalbas
prie pat kapinių vartų
3.
nušienautos aguonos
rugsėjo kvapas
girgžda varteliai į kapines
4.
raudona skarelė
Viešpaties angelas apreiškė
samanoti sutrešę kryžiai
5.
vienuolės melsis kas rytą
aguonos kažkur žydės
atsitiks kada nors vėl pavasaris
po liūties
peršlapusios kojos
aguonos nesuprastų
apie ką mes čia kalbam
karmelitė
juoda svaigiai besišypsanti aguona
per Rotušės aikštę
na kas dar skubėtų tamsoj varškės ir degtukų
