GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Viskas, ką jau ir taip žinojau, tačiau nenorėjau sužinoti dar kartą

 

Nacionaliniame dramos teatre parodytas „Lokis“ (režisierius Łukaszas Twarkowskis, dramaturgė Anka Herbut) – Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrand’o Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais. Talentingo režisieriaus ir rinktinės komandos neapeisi, jeigu jau pastatė, tai ne bet kaip ir ne bet ką. Bet progresyvus, kaip kitame kontekste sako Marius Burokas, pas mus reiškia tokį, kuris, pabėgėjęs pirmas sau naudinga kryptimi, atsisuka pirštais parodyti, kokie „jūs visi atsilikę“. Nors čia gal labiau apie teatro pozicijas – į šių metų „Šiuolaikinį Baltijos šokį“ buvo atvežtas panašiai pasitelkus kameras kuriamas spektaklis, kuris nieko naujo man nepasakė ir iš kurio nieko ypatingo, išskyrus pabodusį zyziantį triukšmą apie lyčių stereotipus, neįsiminiau. Bet, žinoma, ne visiems juk duota. Beje, ir dvi jaunos lietuvių choreografės – Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė – tame pačiame festivalyje parodė spektaklį labai panašiu principu. Dėl to, kad Europoje dabar taip stato kone visi: tiesiog tai sklando ore.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Luckaus personažo nemėgstu maždaug nuo Giedrės Žickytės filmo. Faktas, kad herojus yra ir žmogžudys, mano akyse neprideda jam romantinės aureolės nei padaugina talento. Tiesiog mano sąmonėje jis virtęs antiherojumi, ir tiek (aktualus ir spektaklio kūrėjų taip pabrėžiamas šovinistinis elgesys su moterimis). Tačiau neužbėkime įvykiams už akių – Luckaus spektaklyje beveik ir nėra, jis tik image’o profesija ir aforizmų vaiduoklis. Kaip ir Mérimée veikėjų, kurie čia tik semantinis pamušalas. Nuoširdžiai nesuprantu, kam reikalingos žmogžudysčių mistifikacijos – kaip neva kūrėjo tamsos proveržis, afektas, kuris tarsi ir pateisina tą brutalų veiksmą. Spektaklyje akcentuojama, kad istorijos painios, versijos skirtingos, esama „baltų dėmių“. Deja, praktinis žvėris žmoguje (esu lankiusis kalėjimuose) toks banalus ir vulgarus, kad tos mistifikacijos atrodo neįtikinamai, netgi senamadiškai. Ribos tarp gėrio ir blogio smurtinėse situacijose pakankamai aiškios, čia nebūna pilkų atspalvių. Tiesa, hipsteriams būna. Nors nesu tikra, ar jie apskritai žino, kas ta žmogžudystė. Juos tai bent jau ne taip jaudina kaip gyvūnžudystė, ir išvis, rodos, tarp abiejų žudysčių gali ir nebūti lygybės ženklo (žmogus ne toks jau nuostabus pūkuotas padaras kaip vištos ar katės).

„Interaktyvi“ spektaklio pradžia suerzino; tikiuosi, tokiu būdu ironizuojama madinga tyčinė žiūrovų provokacija, nes juk jie, kvaileliai, beveik masiškai dalyvaus flešmobe. Vėliau tarsi ir atsitokėjau: sužvėrėjama ir nuo prievartos dalyvauti sistemose, funkcionuoti pagal reikalavimus (nesvarbu, kokius – totalitarizmo, kapitalizmo, rinkos ar visuomeninius – elgesio teatre standartus). Įdomiausia spektaklio vieta – serialo filmavimas: klasikinė edipinė situacija – muilaoperinė meilė tarp motinos ir sūnaus, kurioje dalyvavo Marie Trintignant. Serialo režisierė – Nadine Trintignant, valdinga aktorės motina (vėl šiek tiek Edipas, kitaip sakant – edipas edipe). Netikėta, kad aktoriai į sceną (ekraną) įsineša nemažai asmeninio konteksto. Pvz., Elžbieta Latėnaitė galėtų ir išvis nieko nevaidinti, vien jos buvimas spektaklyje man jau išreiškia tam tikrą aktyvistės tipą, formuojamą jos viešų pilietinių pažiūrų. Panašiai ir su Gyčiu Ivanausku, tik jis ne pažiūras transliuoja, o selebričių estetizmą ir pochuizmą – kaip įstabiai jam tinka įkyraus pokvaišio žurnalisto vaidmuo, viešas prievartavimas nepatogiais klausimais patogiame fotelyje! Blizgiojo verkšlenimo, kad ir vėl maratonas – uždarė gatves, kontekste. Nelė Savičenko šiuo požiūriu turi stabiliausią krūvį – gal dėl to girdime daugiausiai jos balso. (Senovinis teatras, Stanislavskis! Bū, hipsteriukai!) Visi kiti aktoriai irgi puikūs. Ir, žinoma, važinėjantys vazonai su kambariniais augalais, turbūt fikusais – tokie patys savaime nuostabūs, stačiai veganiško idiotizmo išraiška. O dar tas, matyt, vaginą simbolizuojantis perpjautas melionas. Akmenėlis irgi turi širdį.

Muzika ir agresija, scena, matomumas, alkoholis ir narkotikai – sunku paneigti, kad visa tai niekaip nesusiję priežastiniais ryšiais. Buitiniai viešbučio pokalbiai to neatskleidžia, bet jie įelektrinami kaip esminiai – ką galima pasakyti prieš mirtį ir prieš žmogžudystę. Žiūrovo, galbūt jauno, komentaras teatro tinklalapyje: „Nerealus kūrinys, tiesiog bomba!!! Muzika, spec. efektai, aktorių vaidyba. Futuristinis darbas, kuris patiks progresyviam jaunimui. Žiūrovai virš 40 metų bus šokiruoti:))“ Aleliuja! O dar kaltina eidžizmu, jei nekaltai pasivaipai iš hipsterių. Tik, beje, norint šokiruoti penkiasdešimtmetį, manipuliacijų garsu ir vaizdais nepakaks. Smurto, mirties, savižudybės, žmogžudystės klausimai paprastai būna jau daug kartų sugromuliuoti. Visgi spektaklis turbūt geras, nes juk privertė susimąstyti (auksinė frazė – tarsi prieš tai apie tai nemąsčiau ir neverčiama, paskutinį kartą mąstymo prievartą patyriau mokykloje, per algebros pamokas).

Ritmai ir šviesos, kiek supratau, turėjo žiūrovui sukelti klubinį-alkoholinį transą. Įtaigiai restauruoti nykūs naktiniai klubai, kuriuose jaunystėje palikome tiek mirties, įsispraudusios tarp šlovės ir eroso spyruoklių. Nesu videomeno asė, tad man tos gražios projekcijos, kuriomis visi taip gėrisi, daugmaž dzin. Nekenčiu vadinamojo performatyvumo, tarpdiscipliniškumo, kūniškumo, žodžio „nepatogus“ ir kitų verbalinių piktžolių bei parazitų, dažniausiai kaišiojamų tais atvejais, kai nėra ko pasakyti. Kinas (ne, ne, tai videomenas!) teatre – taip, labai progresyvu, tik jau daugybę kartų déjà vu. Didelis viešumas – kaip ideali galimybė sužvėrėti. Nebent ne taip būsiu supratusi spektaklio pranešimą. Transliuoti ir virškinti galima bet ką, bet tai bus tiesiog vizualumo smurtas. Turintis, ko gero, metaforiškai atspindėti kasdieninį netiesioginį smurtą socialiniuose tinkluose ir virsti aptariamųjų žmogžudysčių antkapiu.

Jeigu teisingai interpretuoju minios susižavėjimą, teatras ir turi virsti iš dalies naktiniu klubu, kertančiu per pojūčius, su geru muzonu, šviesomis, na, kaip ir visuose šou. Pritraukti durno jaunimo, kuris, sužavėtas tokio atraktyvaus panašumo į popso produkciją, iš analfabetizmo atsiverstų į „IQ“ lygio pižonybę ir imtų reguliariai pirkti teatro bilietus. Tik duokite mums tūsų! O kur menas, teatro insaideri RoRa?

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.