Šiek tiek apie gyvenimą angelų mieste
Vakar gan ilgokai skaičiau Kafkos „Pražuvėlį“ ir kažkodėl vis ieškojau paralelių su savo dabartiniu gyvenimu. Keisčiausia, buvo nesunku jų surasti, ir pakaitomis vis kišdama nosį knygon, sėdėdama biure, kur manęs niekas lyg ir nepastebi, ir sapnuodama savo mažam kambarėly neįtikėtinas situacijas vos nesusipainiojau, ar aš nesu tas veikėjas Karlas, kuris visai ne Amerikoj, o Lenkijoj, keistoj kultūrinėj organizacijoj, atsidūrė, o gal iš viso čia nė kojos nekėliau ir savo mamos bute Vilniuje sėdžiu… visgi ne, jau kelis mėnesius alkūnes sau žnaibau ir aš vis dar čia.
Atrodo, dabar žinau, kaip vargšas berniokas toj knygoj jautėsi, lyg vilkelis aplinkybių tai vienon, tai kiton pusėn pasukamas ir su keistom neteisybėm kiekvienam žingsny susidurdamas. Sunku patikėti, kad galėjo ir man panašiai atsitikti, nors iš išorės nėra ko taip skųstis. Šiltame sename biure sėdžiu ir lyg savo darbo stalą turiu, nesvarbu, kad dažnai jį visokiais popieriais apkrauna ir palieka ar kad ant savo kėdės svetimus žmones randu sėdinčius, nieko čia baisaus, jie nusišypso ir kiek nepatenkinti nueina, juk aš turiu ten sėdėti pagal protokolą, man, vienintelei neapkrautai darbais darbuotojai, priklauso atitinkamas valandas tam nuolat dūzgiančiam biure lyg Tibeto vienuoliui išmedituoti.
Šitoj organizacijoj aplink nuolat laksto merginos su telefonais ir taria nesuprantamus lenkiškus žodžius, o kai to nedaro, tai per atdarus kambarius vienos kitoms rėkauja juokelius, iš kurių mano sąmonę pasiekia tik pavieniai kurwa ir pasigirsti netrunkantys juoko purtuliai. Prie manęs nuolat atsidarinėja durys ir kadangi sėdžiu prie pat išėjimo, žmonės vis ko nors klausia, o aš tik šypsaus ir ieškau akim kokios bendradarbės praeinančios. Taip ir sėdžiu lyg kokia voveraitė, turiu omeny grybą, prie man skirto kompiuterio ir tikrinu įvairiausius dalykus internete, kad tik diena greičiau praslinktų, tiesa, vis gėdydamasi, jei praeinantys žmonės pastebi, kad aš akivaizdžiai ne darbo reikalais interneto ryšiu begėdiškai naudojuosi. Kartais ilgiausias minutes drąsinuos ko nors paklausti ir iš tolo stebiu kitus, kad pamatyčiau, kada mano klausimas galėtų būti palankiausiai sutiktas, ir tik tada paklausiu. Aišku, jei ko paprašau, paskui skaičiuoju dienas, kiek laiko užtruks, kol sulauksiu kokios pagalbos.
Taigi įdomiai atrodo mano tarnyba šioje Lenkijos organizacijoje – vis nedrįstu jos nutraukti turbūt todėl, kad viskas atrodo taip nerealu, lyg net ir nutraukti nebūtų ką. Pirmomis dienomis drąsiai žengiau į direktoriaus kabinetą, save visaip siūlydama ir užduočių prašydama, ir iš direktoriaus išraiškos supratau, kad pasakiau kažkokią nesąmonę, todėl greitai tą kambarį užmiršau ir pagalvojau, gal čia nėra papratimo darbo prašyti, o reikia kantriai laukti, kol manęs prisireiks, ir tik tada drįsti ko nors konkretaus imtis, gal šitoje šalyje tokia tvarka. Tad tik pasisveikinti ir atsisveikinti duris praveriu, kaipgi čia būsi nemandagus su direktorium, bet, atrodo, ir tai yra kiek per daug, nes visą laiką jaučiu jo nepasitenkinimą arba kaip atsakymą gaunu galvos krustelėjimą, net ne žvilgsnį mano pusėn, ir kol nepripratau, tas mane iš pradžių labai skaudino.
Niekaip negaliu suprasti, kodėl jiems reikia užsieniečio savo biure, juo labiau visą laiką, jei menininkai iš kitų šalių atvažiuoja taip retai ir taip retai jiems reikia mano pagalbos. Aš tada, žinoma, labai nudžiungu, visa įsitempiu ir pasiruošiu būti labai naudinga, bet dažniausiai velkuosi kaip šešėlis paskui ir itin retai kada mano anglų, prancūzų ar vokiečių kalbų mokėjimo prireikia. Tiesa, neignoruoja manęs taip jau visiškai: kai kavai užkaičia vandenį mažutėlėj bendroj virtuvėj, kartais Gošia, viena iš merginų, paklausia, gal ir aš norėčiau ko nors atsigerti. Žinoma, tokios progos gi negali atsisakyti, ir aš puolu į tą virtuvę tikėdamasi bent kokį anglišką žodį išgirsti. Bet juk visai suprantama, lenkai labai savo anglų kalbos gėdijasi, gal tarimas, gal menkas kalbos mokėjimas juos žeidžia, todėl iš dalies galima pateisinti, kad į mane nekreipiama dėmesio.
Turbūt šitas eilutes skaitančiam žmogui dabar teisėtai kyla klausimas, kodėl ir kaip aš tokion organizacijon patekau, ir aš pabandysiu kaip nors paaiškinti. Žinia, kultūra man visada buvo labai svarbus dalykas ir netgi kartais pasvajodavau savo profesija kaip nors tą kultūrą skatinti ir padėti jai kerotis žmonių kasdienybėje, todėl darbas kultūrinėje organizacijoje man pasirodė kaip tik tinkama veikla. Tiesa, turbūt turėjau kiek atidžiau paskaityti, kad surašytos pareigos labai jau miglotai suformuluotos, bet mano galvoje susikurta šitos pozicijos vizija, nors ir miglota, parviliojo iš Vakarų į Rytų Europą. Reikia su gailesčiu pripažinti, kaip jau ir iš mano ankstesnio paminėjimo aišku, jog nelabai kuo esu tai Lenkijos kultūrai naudinga, ir dar kiek liūdniau – po mano visad kiek egzaltuotai tartu garbiu žodžiu čia slypi toli gražu ne aukščiausios kokybės renginiai, kuriuose aš net leidau sau ilgainiui nebesivarginti dalyvauti.
Reikia pažymėti, kad ne tik darbe nemalonumų gurkšnį tenka nuryti. Visi mano užmojai čia dėl kažkokios priežasties susiduria su neperšokama siena, ir tai norėčiau iliustruoti vienu atsitikimu. Kad mane užregistruotų kaip gyventoją šitam keistam mieste, išduosiu, angelų miestu vadinamame, turėjau, žinoma, su lenke kolege eiti į gyventojus registruojančią organizaciją, nes angliškai ten niekas nekalbėjo. Po ilgų kolegės ir darbuotojos ginčų buvo pareikalauta, kad parodyčiau savo pasą ir vizą, nors sakant z Litwy jų pokalbyje girdėjau gal šešis kartus. Darbuotoja vis nenorėjo patikėti, kad mano šalis, jų kaimynė, taip pat priklauso Europos Sąjungai, ir galiausiai paniekinamai sugniaužė mano nuomos sutartį ir pasakė, kad ji nieko verta, nes ją turi pasirašyti ne tarpininkai, o devyniasdešimt ketverių metų vos kalbanti namo savininkė. Taigi prieš biurokratiją nepakovosi, ir mums teko nusiminusioms išeiti ir grįžti kitą dieną. Sugrįžus jau kita moteris prie langelio sėdėjo, ir ji ėmėsi iš naujo mūsų reikalą aiškintis. Iš manęs vėl pareikalauta vizos, paso ir t. t. Tada buvo iškviestas vyresnysis darbuotojas, kuris turbūt tuos reikalus geriau išmanė, ir tas pakrapštęs savo rūsčius juodus ūsus mus pasiuntė į vaivadijos sostinę Bydgoščių šitų reikalų aiškintis. Turiu pripažinti, kad po antrojo bandymo mano veidas įgavo įkaitusios žarijos atspalvį ir širdis kalatojos į visas keturias pasaulio puses, – pikta, kad taip jau labai manęs čia Lenkijoje nenorima.
Po kelių dienų mūsų laukė trečiasis bandymas Bydgoščiuje, kur neįtikėtinai greitai pavyko prisigauti prie darbuotojos ir, jai pateikus maždaug dvylika skirtingų dokumentų su įvairiausiais antspaudais ir įgudusia ranka suraitytais parašais, visi dokumentai nukopijuoti nugulė moters darbo stalo stalčiuje ir mes nuramintos buvom išsiųstos namo. Patvirtinimas, kad aš užregistruota kaip gyventoja angelų mieste, atkeliausiąs pas mus paštu. Tiesa, kažkodėl jis galioti turėjo tik vieną mėnesį, kodėl, man niekas nepaaiškino, bet vis tiek mes net suplojome rankomis iš džiaugsmo ir nukūrėm namo. Dar, žinoma, nepaminėjau, kad man buvo liepta specialioje anketoje suminėti visas išskirtines savo kūno žymes, tokias kaip randai ir tatuiruotės, tačiau šito aš tikrai nedariau ir drįsau sau begėdiškai sumeluoti, kad neturiu jokių rašalu amžiams kūne įspaustų sau skirtų ir po kelerių metų apgailėsimų atminimo ženklų.
Rūta Jakutytė. Be pavadinimo. 2017
Kaip jau ir galite įsivaizduoti, po mėnesio pašto dėžutė vis nesulaukė reikiamo dokumento, nors tu ką. Ir be to svarbaus popieriaus mano graudžiausi prašymai paskolinti prancūziškų ar angliškų knygų visoms bibliotekoms pasirodė per menki, todėl atsivežtas knygas taupiau lyg paskutinę riekę duonos, vis po truputėlį užmesdama akį ir pagarbiai padėdama į savo pustuštes lentynas, o mintį apie tapimą oficialia Lenkijos gyventoja išvis pamiršau.
Žinoma, čia tik vienas mano nemalonių nuotykių šitam savotiškam mieste, bet būna ir smagių atsitikimų. Netyčia pavyko draugėn sueiti su vienu labai protingu asmeniu, kuris mums susipažįstant kaip tik skaitė Jungą, ir mano širdžiai tai buvo didžiausias džiaugsmas ir būsimos draugystės pažadas. Taigi vakarais, o vakarai dabar vis ilgesni ir ilgesni, nes rugpjūtis jau skaičiuoja paskutines dienas, mes vaikščiojam po senais kaštonais, senų apgriuvusių namų kiemuose vis pastebėdami į mus spoksančias laukines kates ar po lietaus ant grindinio lyg tyčia pėdos laukiančius šliužus. Kalbamės daugiausia vokiškai, nors aš turiu tokį menką rūpestį, kad galbūt ne visai gerai mes susikalbam, nes vokiečių kalbą moku dar prastai ir dažniau nuspėju, o ne aiškiai suprantu, ką konkrečiai norėta pasakyti. Galbūt todėl tie pasikalbėjimai ir atrodo tokie nepaprasti, man vis dingojas, kad galbūt mes visai apie skirtingus dalykus kalbame, ir niekaip to negali patikrinti, bet sakiniai iš mūsų plaukia be didelio sunkumo ir kažkaip susilipdo į vieną didelį pokalbį, ir abu tuo liekam patenkinti ir šypsodamiesi Sienkiewicziaus gatvėje išsiskiriam, kartais net netyčia prieš tai už rankų pasilaikę kokią minutę.
Taigi mano gyvenimas dieną ir vakarą, kaip jau aišku, labai skiriasi, todėl sunku nuspręsti, ar noriu viešnagę čia tęsti, ar ne, juk vakaras dieną dažniausiai kompensuoja ir naktį ant patalo gulu su visai į šypseną panašia mina. Be menkiausios abejonės, į šituos du mano išryškintus momentus visas gyvenimas angelų mieste nesutelpa, toli gražu ne, nes dar daug įdomių dalykų čia nepaminėjau, ką dabar ir padarysiu.
Taigi pats miestas, nors ir ne per daug didelis, palyginti su Lenkijos galiūnėm Varšuva ir Krokuva, turi visai nemenką senamiestį, galbūt būtų galima sakyti, net du senamiesčius. Kaip ir visur, pagrindinis labai jau išgražintas, atnaujintas ir blizga lyg kiek pačiulptas saldainis, grynai turistų malonumui, su visokiausiom didžių žmonių skulptūrom, erdviom aikštėm, kur telpa dešimtys barų ir viešbučių, nepigių suvenyrinių niekučių kioskeliais ir tom kvailokom išmonėm, kurias gali paliesti, patrinti ar apeiti ir neva tavo sugalvotas noras netrukus išsipildys. Toji dalis manęs nelabai domina, jau pirmomis dienomis pastebėjau, kad mane žmonės praeidami vis pastumia, eina užvertę galvas į bažnyčių bokštus ir visai pamiršę, kad pagrindinėse gatvėse žmonių srautai tokie dideli, jog turi dėti pastangas jų kaip nors neužkabinti rankine ar nenuminti jiems kojos.
Man pakeliui namo, o gyvenu maždaug dvidešimt penkios minutės pėsčiomis nuo to naujojo senamiesčio, driekiasi piktžolėmis apėjęs ir kiek apleistas kitas senamiestis, kur kavinių su užsienietiškais valgiais ir gėrimais gali nė nesidairyti, nebent rasti keletą visai pirkėjų pritraukimu nesirūpinančių cukiernių. Dauguma šitų namų kadaise buvo labai prabangūs, su visokiausiais užraitymais, tiesa, dabar jau kiek nutrupintais angelų lipdiniais ant kraštų ir net išmoningais didingai atrodžiusiais bokšteliais, tačiau dabar, prasikalus augalijai balkonuose ir ant paviršiaus nugulus suodžiams, šita miesto dalis toli gražu nebėra pasididžiuotina ar lankytina, čia gyvena paprasti žmonės, vakarais tylu ir todėl žymiai maloniau eiti pasivaikščioti.
Man ir pačiai gan pasisekė viename iš tokių namų gyventi, kambario langas eina per visą sieną iki pat lubų, o ir lubos gerokai aukštesnės, nei įprasta. Tiesa, vorai mano, kad tai labiau jų vieta nei mano, ir vis spėja susiregzti tinklą kuriam kampe, kai tik aš nematau. Bet tai jokia problema, nes greit įgudau juos įvilioti į mano seną plastmasinę priešpiečių dėžutę ir neskausmingai perkelti už lauko durų, nors tik laiko klausimas, kada iš plyšių išlįs nauji gyventojai. Manęs taip pat per daug neliūdina ir faktas, kad kitam kambary gyvenanti moteris visiškai nekalba angliškai, nes nereikia vargintis palaikyti mandagių paviršutiniškų pokalbių, ir mes sutartinai viena kitos vengiame: kai viena eina į virtuvę, kita sulaikiusi kvapą palaukia, kol išgirs vėl užsiveriančias kambario duris, ir tik tada išeina į koridorių. Nors mano kambarys maloni vieta skaityti tuos žiupsnelius knygų, kuriuos sau leidžiu, ir, žinoma, piešti, dažnai sumanau kur nors išeiti pasižmonėti, nors tai ir reikštų tik aplink girdėti nesuprantamą kalbą. Mano gatvėje kaip tik yra gan sena užeiga „Juodoji tulpė“, kur, žmonės kalba, renkasi menų studentai, nors aš daugiausia ten sutinku ne studentus, o kiek pagyvenusius ir nuo taurelės kilnojimo jau įraudusius asmenis. Kadangi mane kiek baugina tas daugumos jų nepraeinantis įraudimas ir stebėtinai menkos alkoholinių gėrimų kainos, mieliau renkuosi ką nors karšto išgerti, pavyzdžiui, kakavą ar blogesniu atveju juodąją arbatą, nors paskui neretai lovoje raitausi negalėdama nuo kofeino užmigti, o gal ir dar dėl ko nors kito, sunku pasakyti. Taigi atsisėdu dažniausiai prie baro ant aukštos kėdės ir gerdama savo gėrimą skaitau toje užeigoje, nors ir nelabai jaukiai jaučiuos dėl savo užsiėmimo, turbūt kiek įtartinai atrodo vieniša mergina su knyga vakarais tokioje vietoje.
Tiesa, kartais įeiti taip ir neišdrįstu, pavyzdžiui, jei žmonių labai daug, nejauku alkūnėmis spaustis su kitais lankytojais, čia lyg ir teisėčiau su draugais pabūti atėjusiais. Tokiais atvejais reikia eiti iki pat miesto centro, kur vienoj šalutinėj gatvelėj rūsyje yra panašaus tipo užeiga. Nors ten kakavos neparduoda, tik arbatą ir koridoriuje visi rūko, kažkodėl ta vieta mane traukia ir sėdėti su knyga yra daugiau vietos. Juo labiau kad sena padavėja baltais plaukais į mane palankiai žiūri, tarsi jai būtų didis malonumas klientą iš užsienio aptarnauti.
Reikia paminėti, kad tokiam užsiėmimui reikia ir šiek tiek įgūdžių, nes iš pradžių sakiniai vis nenorėdavo pasiduoti, išgąsdinti girtų klientų riksmų ir trinksinčių milžiniškų bokalų vis pradingdavo iš atminties ir aš net įpykusi vis iš naujo į tą pačią eilutę įsispitrydavau, taip norėjau suderinti savo savotišką žmonėjimąsi ir knygų skaitymą. Tačiau atkakliam žmogui tai vieni juokai ir išsirinkus įdomią knygą, žinoma, viskas įmanoma. Gal kiek ir keistai atrodo tokia mano pramoga, tačiau galbūt bus lengviau suprasti, jei paminėsiu, kad gyvendama Liuksemburge turėjau įprotį eiti žmonėtis į kino teatrą šalia namų, jis kaip tik tiko tokiam užsiėmimui, nes rodė labai senus gerus filmus ir žmonių ateidavo nei per daug, nei per mažai, kaip tik tiek, kad pasijustum ne vienas salėje ir nereiktų justi karšto kitų žiūrovų kvėpavimo sau į pakaušį. Betgi šitame Lenkijos mieste kino teatrai nežmoniškai dideli ir kad ir kiek ten prisirinktų žmonių, vis tiek rodomi filmai neverti dėmesio, o nuolaidų kultūros kokybei daryti aš visai nelinkusi, todėl teko pereiti prie knygų ir purvinų užeigų. Galbūt dabar aiškesnis mano pasirinkimas.
Prie to savo žmonėjimosi temos pridursiu dar vieną dalyką – nors ir pavyko kiek prisijaukinti šitą mane ignoruojantį miestą, būtų labai sunku įsivaizduoti kokių draugų apsilankymą. Manau, nedaugelis apsikęstų būti mano padėtyje ir pamatę, kokį sraigės gyvenimą čia gyvenu, automatiškai pasibodėtų mano asmenybe ir netgi sutrikdytų tą ramybę, kurią pavyko čia susikurti, savo išjuokimu. Todėl tenka žmonėtis ne kviečiantis draugus, o sėdint šalia įvairiausių nepažįstamų žmonių, tačiau nepasakyčiau, kad man tokios draugijos nepakaktų ar kad blogai jausčiausi. Kartais net ima šiurpas, supratus, kad galiu save išdresuoti iki tokio kuklumo ir savo dangoraižio dydžio ambicijas suspausti iki beveik vienuoliško gyvenimo būdo tuščiame kambarėlyje su vorais, būti atskirta nuo žmonių svetima kalba ir vietoj geriausių Europos spektaklių mėgautis nebent nelegaliai atsisiųstais filmais savo sukuistuose pataluose.
Pasakoju visokias smulkmenas iš savo kasdienybės, tarsi per amžius šiame mieste gyvenčiau, čia sunku laiką už pakarpos sučiupti ir į akis pažiūrėti. Atrodo, nuo pačios pirmos savaitės įsivyravusi rutina ištrynė mano ankstesnes klajones po užsienius, ir jeigu kam bandyčiau pasakoti, kaip aš Paryžiuje gyvenau, man būtų kaipmat į veidą nusijuokta tarsi iš kokio pokšto. Net ir aš pati kartais suabejoju – negi išties būta kitokio gyvenimo? Atrodo, su daug kuo galima susitaikyti, pirmą mėnesį mane dar ištikdavo kiek žeidžiantys sapnai apie plačius didmiesčio bulvarus, nežmoniškai mano vaizduotės išdidintą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, bet ir jie palaipsniui aprimo. Net mano laisvas laikas keistai susitraukė ir, atrodo, vis dažniau ir dažniau kloju lovą ir gesinu šviesą nakčiai, tarsi tarpas tarp šių veiksmų kasdien vis mažėtų, todėl net ir per daug kada galvoti neatsiranda laiko.
Tiesa, vienas neramumas nuolat atakuoja man galvą, įšaldydamas visas kitas mintis, ir tai vis dėl mano nieko neveikimo darbe. Kartais išsiimu iš spintos savo diplomus, kurie lyg ir parodo, kad nesu buka, turėjau nemažai smegenų visus tuos rašto darbus parašyti ir egzaminuose teisingus atsakymus sužymėti, bet mintis, kad galbūt šiame mieste prarasiu tas smegenis, manęs vis nepalieka. Nuolatos mokausi vokiečių kalbos, ir su minėtuoju draugu dažnai šachmatais kovojame, tačiau baiminuos, kad to nepakanka mano galvai išjudinti. Galbūt aš nė nesugebėčiau dabar jau kokio normalaus darbo dirbti? Taip įpratau sėdėti kaip pelė po šluota, kad tik mano buvimas kokio užsiėmusio bendradarbio rimties nesutrikdytų, jog net nežinau, kaip dabar kokios užduoties imčiausi ir netgi savo nuomonę reikščiau. Bet draugas vis ramina, kad jam mano smegenys labai patinka, ir jis tikrai šviesus žmogus, todėl aš linkusi tikėti, kad gal dar ne viskas prarasta.
Žinoma, mano teorinė tarnyba minėtoje organizacijoje neamžina, jau seniai žinoma sutarties pabaigos data, ir nėra nė smiltelės galimybės, kad kas nors norėtų ją pratęsti, nes tam nėra priežasties, žinant mano kasdienį veiklos trūkumą. Tai kelia gan daug nepatogių klausimų, susijusių su mano ateitimi, ir sulig kiekviena savaite šie rūpesčiai tampa vis labiau pastebimi ir taip greitai neužmirštami. Greičiausiai kažkoks sprendimas turės būti priimtas, tačiau jokiu būdu šiame tekste negaliu jo atskleisti, nes jis kol kas dar klajoja tų senų mano namo link vedančių kaštonų viršūnėmis ir vis priešinasi būti iki manęs nuleidžiamas, todėl galbūt palieku jį kitam kartui.
