Malonė
Pirmo sąmoningai suvokto nedoro poelgio ir gėdos jausmo išgyvenimo prisiminimas lydi mane nuo ketverių metų. Vaikystėje nesunkiai atpažindavau vidinį balsą, perspėdavusį:
– …tai – bjaurastis!
Įsiklausydavau, kartais svyruodavau, o būdavo, jau šiek tiek paaugusi, atsikirsdavau:
– …ir tegul.
Kentėjau dėl tokių pasirinkimų, gailėjau savęs, pykau ant visų, šalia esančių, bet neatgailaudavau, nes nežinojau, ką reiškia atgaila, kaip ir kitas žodis – nuolankumas. Nors augdama negavau jokio pradžiamokslio apie dvasinį ugdymąsi ar sąžinės formavimą, išskyrus mamos meilę, galiu sakyti, kad ėjau apgraibomis, bet ne viena: patyriau Šventosios Dvasios globą ir vedimą. Žvelgdama atgal atpažįstu švelnius prisilietimus, bandymus padėti, apsaugoti, kalbėti per skaitomas knygas, sutiktus žmones, matytus meno kūrinius; laikui bėgant šie momentai tik labiau išryškėjo.
Prisimenu kino filmą, kurį žiūrėjau dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. Filmas nespalvotas, bet antros serijos pabaigoje netikėtai randasi spalvos, kai per visą plačiaformačio ekrano ilgį rodomi freskų ir ikonų fragmentai, o prieš apstulbusių žiūrovų akis plaukia šešių šimtų metų senumo tapybos darbai. Spalvos skaisčios, jų dermė tobula, linijos grakščios, freskų personažai įkūnija darną ir harmoniją – filmas paliko neišdildomą įspūdį, tai buvo vienas iš gražiausių tuo metu matytų kino filmų. Lėta laiko tėkmė, neįtikėtinai erdvios tolimosios panoramos, apimančios dangų ir žemę; vien scena su oro balionu, pasiūtu iš ožkenų ir avikailių, užima kvapą. Po penkiolikos dvidešimties minučių peržiūros išsigandau, kad seansą kino teatre gali nutraukti, jei salėje liksiu viena; pirmai serijai net neįpusėjus, žmonės kilo iš savo vietų, bildėdami medinėmis atlenkiamų kėdžių sėdynėmis, ir ištisomis eilėmis ėjo lauk iš kino teatro – filmas juos nuvylė. Galiausiai iš maždaug trisdešimties vėlų rudens vakarą į kino peržiūrą atėjusių liko keturi. Ir aš. Kino mechanikas nedrįso nutraukti seanso (taip elgdavosi, jei salėje likdavome tik paaugliai), žiūrėjome filmą iki pabaigos, kai ekrane suspindo angelų veidai. Filmas vadinosi „Andrejus Rubliovas“.
Apie tapytoją Andrejų Rubliovą, garsiosios ikonos „Švenčiausioji Trejybė“ autorių, metraščiai užsimena šykščiai: įstojo į vienuolyną, davė tikėjimo įžadus, tapė ikonas. Taip pat mini, kad vienuolis Andrejus yra nuolankus. Keista, kodėl metraštininkas pabrėžia tai, nes visi vienuoliai yra nuolankūs, duoda klusnumo, skaistumo ir neturto įžadus, bet Andrejus Rubliovas išskiriamas iš tarpo kitų vienuolių, tapiusių ikonas, įrašant – buvo nuolankus. Tai ir viskas, kas žinoma, net dailininko vardas netikras, prisiimtas jau davus įžadus. Išlikę kūriniai vėliau užtapyti, restauruoti, atidengti ir vėl užtapyti, nes išgąsdino stačiatikių sinodo hierarchus – tokių ikonų būti negali!.. Vėliau dar kartą restauruoti; po šešių šimtų metų jie vis dar jaudina žmones, skatina juos mąstyti apie dieviškumo prigimtį. Kaip tai įmanoma? Kaip vienuolis, gyvenęs keturioliktame amžiuje ir vadintas nuolankiu, galėjo tapyti ikonas, nesilaikydamas Bažnyčios nustatytų kanonų?!. Filmo kūrėjai ieško atsakymo į šį klausimą. Pasakojimas susideda iš aštuonių kino novelių, kiekviena jų apima vieną nuspėjamos biografijos tarpsnį. Aktorius Anatolijus Solonicynas, kurdamas vienuolio vaidmenį, bando suvokti žodžio „nuolankumas“ prasmę, žodžio, kuris mano vaikystės metais buvo visiškai ištrintas iš žodyno arba suvokiamas kaip silpnumas, netgi bailumas. Solonicynas kuria personažą, kuris, išlikdamas nuolankus, neatrodo nei silpnas, nei sugniuždytas, kuria mąstančio, jautraus, kenčiančio žmogaus įvaizdį, mylinčio, rodosi, neįmanomo žiaurumo bei smurto akivaizdoje, – toks ir buvo režisieriaus sumanymas, aktorius puikiai atlieka šį vaidmenį. Filmas „Andrejus Rubliovas“ atspindi režisieriaus kūrybinę biografiją. Statydamas kino filmus, gaudamas valstybės finansavimą ilgametražiams pastatymams (o tai milžiniškos lėšos), Andrejus Tarkovskis nesukūrė tarybinių filmų; septyniuose ilgametražiuose kino darbuose nėra nė vieno kadro ar plano, kuriame galėtume išvysti to laikotarpio miesto panoramą, daugiabučių rajoną ar kitą sovietinės realybės ženklą. Paradoksalu, kad, būdamas tarybiniu menininku, atstovaudamas savo darbais Sovietų Sąjungai tarptautiniuose kino festivaliuose, jis išvengė realybės, kurioje gyveno ir kūrė, o visgi žiūrovai tapatindavosi su Tarkovskio herojais, jo kino filmus vadino kultiniais. Skaičiau ir žiūrėjau vaizdo įrašuose pokalbius su šiuo menininku – jis pasakoja apie kūrybą, bet nepamenu, kad būtų kalbėjęs apie SSRS santvarką, nors 1984 m. paprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje; šis režisieriaus sprendimas turėjo didelį rezonansą visuomenėje.
Suprasti ikonų tapytojo ir vienuolio Andrejaus Rubliovo gyvenimo dramą, suvokti jo meilės prigimtį būdama penkiolikos metų nepajėgiau, bet įstengiau patikėti aktoriaus Solonicyno sukurtu personažu, gaila, kad neturėjau galimybės apie filmą su kuo nors pasikalbėti, į seansą nuėjau viena. Vėliau, kai gyvenau Vilniuje, užėjusi į Bernardinų bažnyčią, aš ir vėl stebėjausi:
– …apie kokią meilę mišių metu kalba kunigas?
Skaistumo įžadus davęs kunigas vienuolis aiškino gausiai susirinkusiems žmonėms apie meilę, kokios aš, gyvendama santuokoje, nepažinau, vadino tai, ką skelbė iš sakyklos, Dievo meile. Ateidavau sekmadienio popietėmis, studijų draugės pakviesta, mačiau jaunus ir senus žmones, priklausančius įvairiausiems socialiniams sluoksniams, tikinčius, praktikavusius okupacijos metais ir naujai atsivertusius į katalikybę. Nepriklausiau nė vienai iš šių grupių; klausydavausi Juliaus Sasnausko pamokslo lyg talentingai surežisuoto (sužaisto) etiudo ar improvizacijos, tai, ką girdėjau, domino, traukė, paliesdavo asmeniškai, bet nesimeldžiau, tik stebėjau – stebėjausi… Rytais vienoje iš koplyčių vienuoliai aukojo mišias. Koplyčioje suklotos naujos medinės grindys, sumūryta krosnis, bet bažnyčia vis dar nešildoma ir apgriuvusi. Pro išdužusius langus skraidė paukščiai, o po presbiteriją išdidžiai vaikščiojo brolių globojama raina katė.
– …taigi jie – pranciškonai!.. – šypsodami kalbėjo parapijiečiai.
– …jie gi švento Pranciškaus sekėjai!
Man patiko bažnyčia, netrukdė sienos ištrupėjusiu tinku, vengiau oficialaus šventumo, jaučiau alergiją fasadinei religijai: tai melagingų sovietinių švenčių ir grėslių raudonųjų paradų palikimas, kurio ne iš karto pavyko atsikratyti. Mano mąstymas regimasis, vaizdai ilgam įsikerta į atmintį. Bernardinai traukė turistus ir miesto svečius, per trumpą laiko tarpą šventovė tapo veikiančia bažnyčia – tai įvyko visų akivaizdoje ir darė įspūdį. Gyvenome Paupio gatvėje, kasdien praeidavau pro šalį, sekmadieniais lankiau mišias.
Saulėtą vasaros popietę, ne pamaldų metu, užėjau į Bernardinus. Mačiau būrį dvasininkų, išeinančių iš koplyčios, visi vilkėjo savo luomui įprastą aprangą, kai kurių sutanos buvo apjuostos spalvotomis juostomis ir susagstytos ryškiomis sagutėmis, abitais vilkintys pranciškonai lydėjo svečius. Vienas vyras atsiskyrė nuo grupės, kiti stebėjo ir laukė jo. Pamenu šį įvykį, lyg būčiau žiūrėjusi į tai, kas vyko, iš šalies: mačiau, kaip kresnas (netgi apkūnus) žilas dvasininkas artėja, kaip jis, klupdamas ir kliūdamas sutanos skvernais už begalės sustatytų suolų, iriasi energingai švytuodamas į priekį ištiesta ranka; suolai paprasti, sukalti iš šviesių nedažytų, tik nuobliuotų lentų – klauptus restauravo vėliau, – mačiau save tuščioje bažnyčioje, užsiglaudusią už aukštos kolonos, su nuostaba žvelgiančią į nerangiai, bet ryžtingai judantį, juodai vilkintį vyrą – esame žmonės, todėl galime prieiti vieni prie kitų, paimti už rankos, užkalbinti.
– …kodėl delsi?
Kažkas įtrūko per keletą sekundžių, kažkas, kas neleido man, sulaikydavo, trukdė anksčiau prieiti prie vieno kurio iš pranciškonų ir paklausti:
– …kaip pasiruošti Pirmajai Komunijai?
Po poros mėnesių priėjau ir paklausiau, bet apsisprendžiau tuomet. Ne dėl paveikslėlio, kurį padavė man sutana vilkintis vyras, galėjau paveikslėlio neimti, vėliau išmokau atsisakyti; jie visi sukurti iš kilnios intencijos, ranka nekyla išmesti, o saugoti ne visuomet yra galimybių. Ir šis buvo primityvus, blanki rusvai pilka akvarelinė reprodukcija, pusės standartinio atviruko dydžio, sentimentalus piešinėlis, vaizduojantis devyniolikto amžiaus kaimą kalnuose, į medines namelio duris beldžiantį jauną vyrą banguotais, ant pečių krentančiais plaukais. Mačiau tokių piešinėlių, po jais būna užrašas: „…štai aš stoviu prie durų ir beldžiu…“ (Apr 3, 20). Kortelėje tradicinės citatos iš Apreiškimo Jonui knygos neradau, tik kitoje pusėje juodu rašalu ranka užrašyta: „…noriu Jėzų pažinti, pamilti ir sekti juo.“ Man sunku tiksliai išversti paskutinį žodį naśladować (įrašas lenkų kalba) – mokytis, pakartoti, priimti, – ateidama į pamaldas mačiau žmones, priimančius Komuniją, jie maitinosi Dievo kūnu. Žemiau kortelėje nurodytas vardas, pavardė ir titulas – Prymas Polski.
Tai ne vienintelis kartas, kai kažkas iš praktikuojančių katalikų atsisuko į mane veidu; per ramybės palinkėjimą žmonės nuoširdžiai pažvelgdavo į akis, nusišypsodavo, aš atsakydavau šypsena, paspausdavau man ištiestą ranką, bet visgi stipriai jutau mus skiriančią ribą, buvome „aš“ ir „jie“. Iš pradžių jausdavausi nejaukiai, nes nesupratau, kodėl žmonės stojasi ir klaupia, ateidavau kaip į spektaklį ar paskaitą, nenorėjau įžeisti melstis susirinkusiųjų, todėl atsistodavau ir atsiklaupdavau, tačiau jaučiau diskomfortą dėl tokio savo elgesio, po to ilgai, ištisais mėnesiais neidavau į bažnyčią. Mus skirianti riba buvo vidinė, ją nejučiomis brėžiau pati, lyg kreidos ratą – aš nustatinėjau žaidimo taisykles, buvau įpratusi taip elgtis, nemokėjau kitaip. Kartą kunigas pakvietė prieš maldą „Tėve mūsų“ visus esančius bažnyčioje žmones susiimti už rankų. Galbūt jis kviesdavo dažnai, gal nuolatos, ateidavau retkarčiais ir tik todėl, kad gyvenome netoliese. Kunigas taip pat nulipo prie pirmoje eilėje sėdinčių žmonių, ištiesė jiems abi rankas, kad padrąsintų visus į pamaldas susirinkusius. Iš dešinės šalia manęs sėdėjo sena moteris. Mačiau anksčiau ją gatvėje, atkreipiau dėmesį, nes buvo per pusiaują taip sulinkusi, kad nepajėgė tiesiai vaikščioti – matėsi tik viršugalvis ir nugara. Ji ir žiemą lankydavosi Bernardinuose, nors greta vykdavo pamaldos Šv. Onos bažnyčioje. Ši bažnyčia nebuvo smarkiai šildoma, bet su langais, žiemą ištverti valandą Bernardinuose reikėjo pasiryžimo. Matydavau, kaip, eidama šaligatviu, sustoja ir nubraukia atgalia ranka panosę, pasigraibiusi ir kažko neradusi kišenėse. Kunigui paprašius paduoti vieni kitiems rankas, pajutau vidinį pasipriešinimą: buvau tikra, kad senosios moters ranka yra šlapia ir snarglėta. Supykau ant kunigo – juk atėjau tik pasiklausyti!.. Reikėjo sėstis gale, pati kalta, bet kunigas Julius Sasnauskas neaukštas, o man svarbu buvo dar ir matyti. Sėdėjau per vidurį, suolai ilgi, žmonių sausakimša bažnyčia, glaudžiai susėdus šilčiau. Nedrįsau tuomet išeiti, nesiryžau brautis tarp eilių, įveikiau save (pasižadėjau kojos daugiau nekelti į Bernardinus) ir paėmiau man iš dešinės ištiestą ranką. Moters delnas buvo sausas, šiltas ir švarus; kažkokiu nesuvokiamu būdu jaučiau, kad senutės plaštaka yra daug kartų švaresnė nei mano, apstulbusi žvelgiau į jos veidą, pirmą kartą mačiau akis, kai linkėjo man ramybės. Iki šiol menu persmelkusį gėdos jausmą dėl savo liguisto įtarumo, ilgai mąsčiau, kaip smarkiai esu veikiama išankstinių nuomonių ir įsivaizduotų baimių. Įsiminė rimtas, mąslus seno žmogaus žvilgsnis, akys moters, kantriai, be menkiausio nepasitenkinimo atšvaito veide nešančios savo kryželį, po kuriuo sulinko pečiai. Kunigas bandė žmonėms apčiuopiamai pasakyti, kad bažnyčia – tai drauge besimeldžiantys žmonės, ir jam pavyko: aš išgirdau, bet ar supratau? Tuo metu pirkau ir skaičiau visą man prieinamą literatūrą apie krikščionybę, jos nebuvo labai daug. Biblijos neskaičiau, buvau tvirtai įsitikinusi (dar viena išankstinė nuostata), kad Biblija ne man, aš nieko skaitydama nesuprasiu. Mąsčiau apie meilę, brolių pranciškonų gyvai liudijamą ir skelbiamą Bernardinuose iš sakyklos, girdimi Šventojo Rašto žodžiai jaudino, lietė širdį. Įsiminė kunigo pranciškono Algio apsilankymas mūsų namuose, kai suteikė Ligonių patepimą sergančiai mamai: buvome penkiese – mama, sesuo, sūnus, kunigas ir aš, ilgai kalbėjomės susėdę. Laukiau, svarsčiau, neskubėjau ką nors keisti savo gyvenime, nors kantrybe nepasižymiu, esu veiksmo žmogus. Keisti turėjau ką, bet apsipratau, skendau darbuose, neturėjau laiko: slaugiau mamą, ruošiausi dokumentinio filmo premjerai, dirbau prie šio projekto ne vienus metus, rengiau didžiulę parodą, laikiau egzaminus, ruošiausi ginti pedagoginį laipsnį.
Visgi seno dvasininko iš Lenkijos uolumas, taip atkakliai siekiant išdalinti atsivežtas korteles, galbūt jo malda (aš nežinau, kaip vyksta stebuklai) davė vaisių – VIEŠPATS prisilietė prie mano baimių, iš tiesų pasibeldė, suteikė troškimą atsiverti gyvenimui; girdėjau sakant, kad tikėjimas yra Dievo Malonė. Mano gyvenimiškoji patirtis, iki gaunant šią dovaną, pačiai neatrodė beprasmė; augau be tėvo, dėl mamos pasiaukojimo įgijau išsilavinimą, pajėgiau rūpintis šeima: patikėti, kad galiu gyvenimą paprasčiausiai atiduoti į Dievo Tėvo rankas, reikėjo drąsos ir ryžto – VIEŠPATS suteikė ir viena, ir kita.
Mačiau dešimtis originalų, nutapytų Biblijos siužetais, kuriuos sukūrė garsiausi pasaulio tapytojai, ir nė vienas iš jų nepaskatino užduoti sau klausimo: kas man yra Jėzus Kristus? Tik mažytis neskoningas plėvele padengtas atvirukas, perduotas apkūnaus (dvasingumą tuomet siejau su askeze ir pasninku) seno dvasininko; jis neištarė nė žodžio, padavęs kortelę, nusilenkė, kaip dera tarnui, ir nuėjo. Rašydama šį pasakojimą stengiuosi elgtis panašiai, darau tai, ką galiu, ir tik tiek, kiek įstengiu.
