Kviečiame į Martos Vosyliūtės parodą „Tekstilės puota, arba Second hand kultūra Lietuvoje“!
Paroda „TEKSTILĖS PUOTA, arba SECOND HAND KULTŪRA LIETUVOJE. MARTOS VOSYLIŪTĖS KŪRYBA IR BAŽNYTINIO PAVELDO MUZIEJAUS ARTEFAKTAI“, atidaryta spalio 5 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius), veiks iki spalio 27 d. Ekskursija su autore – spalio 14 d. 15 val.
Šios parodos atsiradimas turi dvi priežastis – tekstinę ir vaizdinę
2003 metais mane atsitiktinai pakvietė į AICA menotyrininkų konferenciją Vilniuje, ir aš kažkaip labai tvirtai pasakiau, kad noriu rašyti apie skudurynus, nieką kitką, ir po atitinkamo laiko, praleisto dar ir bibliotekose, parašiau. Temą savo tekste nupasakojau įvairiomis įmanomomis klasifikacijomis, keliais kampais ir bandžiau rasti trapumą žodžių junginyje „skudurynas šventoriuje“, visiškame antonime. Apie labdarą ir jos krikščioniškąjį aspektą, jaunesnių vaikų paveldimus išaugtus rūbus, perkurtas dainas, įkvėpimus dizaineriams. Ironiškas nenuoseklumas mano tekstams būdingas, nors išvados atplaukia laiku. Ir taip, konferencijoje buvau vienintelė nei doktorantė, nei mokslų daktarė, man plojo, buvo kieta. Galią rašyti ir nupiešti jungia smalsumas. Šita tema mano.
Nes jūsų skudurynai ir išnaros – kitokie.
Tas tekstas, nė kiek nepasenęs (vėliau publikuotas „Šiaurės Atėnuose“), tinka ir dabarčiai, tik reiktų paminėti, jog, vis geriau gyvenant ir dar intensyviau vartojant vis įvairesnes prekes, tuo metu, kai skudurynų ėmė pastebimai mažėti, staiga atėjo ir kaip gyvatė kirto 2008 metų krizė. Tada vėl atsigavo skudurynai, komisai, buitinės technikos taisymo punktai, nes būti ekologiškai brandžiam bei perdirbinėti praeities išnaras galima tuo pačiu metu ir dėl skurdo, ir dėl eco mąstymo – čia mane tuoj pat pertrauktų giminės iš kaimo, kad jie visada viską rūšiavo dar iki tol, kol tai tapo madinga. Dar po penkmečio kas penkta miesto komercinė įstaiga tapo eco propaguotoja.
Mes gyvename ir skęstame informacijoje, kuri tiesiog – ir mus formavęs kultūrinis paveldas, bet tuo pat metu, kaip bebūtų keista, ir svetimos mintys, triukšmas, klasikų bei nežymių rėksnių ir mūsų pačių perteklinės išraiškos. Mano karta, kuriai linkiu nepaskęsti citatose, patyrė valstybinių santvarkų bei socialinius pasikeitimus, susidūrė su atvirų sienų kalėjimais, kapitalizmo galiomis ir neįgalumais, praskrendančiomis progomis, keistai neįvykusiomis galios taškų deformacijomis, galbūt matė per daug. Per daug, kad suvirškintų. Tai neleidžia atsipalaiduoti.
Ir drąsos būti sėkmingiems – nedaug.
Tapybos seriją pradėjau maždaug 2005 metų, iš naujo permąsčiusi paveldą – ramybės nutviekstą Algimanto Kuro tapybą, kurioje gamta labai taikiai suvalgo to meto neagresyvias šiukšles – pirmiausia.
XXI amžiaus šiukšlės žymiai agresyvesnės, gamta jų lengvai neapžios.
Tapiau, kada norėjau, kiek norėjau ir ką norėjau. Suprantu, kokia tai prabanga, kai X fabrike aštuonias valandas moterys išpjausto kiekvieną sagą ir užtrauktuką iš rūbo prieš jam tampant pramonine šluoste. Kasdien. Taip pat beveik kasdien kažkas pasitaško popieriuje, o pigūs galbūt gabesni asistentai perkelia kliurkas į elektroninį formatą, vėliau ant audinio ir siuva tik to sezono madingus rūbus. Po sezono – išmeta. Dar po metų tie daiktai jau apkeliauja pasaulį. Piligrimystei nebereikia pėdinimo, nes jūsų batai jau aplankė visą pasaulį, juk buvo pasiūti Kambodžoje, išmesti Londone, kur juos surinko lietuviai logistai. Flaniorai labiau dykinėja internete nei lauke. Minėtame fabrike beveik patyriau katarsį – susikaupusių moterų, koncentruotų į vieną tikslą, tykus monotoniškas darbas atrodė kaip bažnyčios ruošimas atlaidams. Atsipalaidavusios bent minutę jos nusipjautų pirštus. Laisvė įdarbina.
O praleidusi neįdomią „Santaros“ paskaitą tikrai tikrai nusipirkau tą anglišką maudymuką.
Kiek šiukšlių tavyje?
